– Kiekvienoje laidoje jūs, penki „rykliai“, žinomiausi Lietuvos verslininkai ir investuotojai, rizikuojate savo asmeniniais pinigais ir turite greitai apsispręsti, ar jus įtikino ką tik išgirsta verslo idėja. Kokiu asmeniniu šūkiu vadovaujatės prieš pasakydamas „taip“ arba „ne“?

– Neturiu konkretaus šūkio „Ryklių“ projektui, bet mano gyvenimo devizą puikiai nusako poeto Vytauto Mačernio poezijos eilutė: „Todėl mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose...“ Ji labai gražiai apibrėžia tiek mano asmeninį, tiek ir verslo gyvenimą.

Versle viskas labai greitai keičiasi. Turi išmokti prisitaikyti. „Ryklių“ kontekste ši gyvenimo filosofija – mokėti gyventi dūžtančiose formose – irgi puikiai tinka.

– Visi šou dalyviai, svajojantys apie investicijas į savo verslo idėjas ar jau egzistuojančius verslus, kreipiasi į jus „rykliai“. Su kuo pačiam asocijuojasi šis žodis?

– Ryklys yra tokia žuvis, kuri negali sustoti, nes antraip uždustų. Ryklys net miegodamas plaukia, nes taip jo žiaunos ventiliuojasi ir jis gauna deguonies. Versle – lygiai taip pat. Čia irgi negali sustoti, nes jei akimirkai stabtelėsi – sustosi amžiams.

Kol esi versle – „gana“, „užteks“ negali būti. Nebent išeini į profesionalaus investuotojo gyvenimą, tada – galbūt... Nors abejoju. Versle konkurencija negailestinga, gyvenimo tempas milžiniškas, todėl kiekvienas sustojimas čia jau yra pabaigos pranašas.

D. Kudriavcev / „Fotodiena“, TV3, G. Kvietkausko asmeninio archyvo nuotr.

– Tai jūs, kaip tikras ryklys, irgi miegodamas „plaukiate“?

– Be abejonės, visko būna. Tačiau kai esu namuose, stengiuosi apie verslą negalvoti. Bandau palaikyti vidinę pusiausvyrą. Aišku, tai neįvyko iš karto. Kai verslas iš mažo augo į didesnį, paskui – į didelį, gerą dešimtmetį šeštą ryto jau būdavau pirmas biure ir išeidavau dešimtą paskutinis. Tai buvo normali mano darbo diena, nes viską teko daryti nuo nulio: kurti komandą, santykius, verslo modelius ir kt.

Kai pasieki tokį etapą, kad verslas veikia ir be tavęs, gali pasirinkti ramybės ir išminties fazę.

Kol esi jaunas, dažnai dirbi tiesiog dėl darbo – neskaičiuoji. Kai subrendęs įgyji išminties – pabandai gyventi kitaip. Man labai patinka filosofija, kurią nusako žodžiai: „Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti.“ Jaunystėje tai girdėjau savanoriaudamas įvairiose organizacijose.

– Ar, prieš tapdamas „rykliu“, turėjote kokį nors planą, pagal kurį priimtumėte ar atmestumėte gautus pasiūlymus?

– Prieš pirmųjų laidų filmavimus galvojau, kas man galėtų būti įdomu, o kas ne. Kalbu ne apie finansus. Turint galvoje gerą idėją, finansai – ne bėda. Beje, aš skeptiškai žiūriu į daugybę startuolių – pasaulio užkariavimo verslo modelių, nes jų statistika labai negailestinga. Tik vienas iš daugybės tampa gyvu kūnu.

Man labai nepatinka dirbtiniai verslai – kai sukuriama dirbtinė problema ir ji dirbtinai sprendžiama. Man patinka tikri, gyvenimiški dalykai, kuriuos galiu pasimatuoti ir pačiupinėti.

Kiekvienam pradedančiam verslininkui patarčiau neišjungti savo kvailumo ir rizikuoti. Tik priimant rizikingus sprendimus gimsta lemiami rezultatai.

Vis dėlto, jau dalyvavau keturiose laidose ir supratau, kad mano išankstiniai nusistatymai neturi prasmės. Kad Lietuvoje žmonės turi tokių idėjų, tokių įdomių verslų užuomazgų, kad tos mano ribos turi slinktis ir plėstis labai stipriai. Todėl ateityje stengsiuosi nebeturėti jokių išankstinių nuostatų ir būsiu atviras visoms idėjoms.

Įdomiausia, kad net blogų idėjų sutriuškinimas TV eteryje duoda didelės naudos šou „Rykliai. Lietuva“ žiūrovams. Nes dalis tokių idėjų neturi jokių perspektyvų jau savo gimimo stadijoje. Sugriaudami tokias fantazijas, „rykliai“ padaro paslaugą šimtams žmonių, kurie galbūt irgi keliauja panašiu, bet klaidingu keliu. Tai supratę, jie nebeeikvos energijos dalykams, kurie neturi galimybių tapti verslais ateityje.

D. Kudriavcev / „Fotodiena“, TV3, G. Kvietkausko asmeninio archyvo nuotr.

– Projektas dar tik prasidėjo, o jūs jau pirmoje laidoje pasakėte „taip“ bitininkams, kurie pasiūlė bičių auginimo be vargo idėją. Ar liks dar pinigų vėlesnių laidų dalyviams ir jų idėjoms?

– Kaip jau sakiau, jei idėja gera, bus ir pinigų. Kuo sudomino bitininkai? Na, aš „Ryklių“ projekte turbūt esu arčiausiai žemės, mat mano pagrindinis verslas susijęs su prekyba žemės ūkio technika. Bitininkystė, kaip žinome, irgi žemės ūkio šaka. Negana to, man labai patiko ir patys verslo „Bus medaus“ autoriai. Pamačiau jų charizmą, degančias akis. Nebūtinai tai bus milijoninis verslas, bet aš matau prasmę vien dėl to, kad jis bus. Visi esame girdėję apie bičių naudą ir kaip sparčiai jų mažėja. Žinau, kad daug Z kartos jaunimo domisi bitėmis ir bitininkyste kaip laisvalaikio užsiėmimu. Aš ir pats ne kartą esu apie tai galvojęs – kaip būtų smagu turėti keletą avilių sodyboje, tačiau stabdydavo faktas, kad nemokėsiu jų prižiūrėti. Todėl ir susidomėjau verslo „Bus medaus“ idėja – turėti namų ūkyje nepiktų bičių šeimynėlę ir pasigaminti medaus savo reikmėms.

– Sakoma, kad vyrai gyvenime vadovaujasi protu, o moterys – emocijomis, intuicija. Ar tikrai?

– Visaip būna, bet dažniausiai emociniai sprendimai nėra geri. Juos gali lemti pyktis, susižavėjimas, emocinis svaigulys, todėl patartina daryti pauzes, kad emocijos nurimtų.

Tačiau iš patirties galiu pasakyti: kai man reikėjo priimti sprendimą čia ir dabar, vadovavausi intuicija ir emocija, kuri tuo metu valdė.

– Stebėjau pirmoje laidoje, kaip visi „rykliai“ sukruto išvydę žaviąją Pirtyną. Mergina pristatė savo idėją ir sukūrė ypatingą emociją. Jūs irgi tai pajutote?

– Be abejo. Tačiau Pirtyna nebuvo vien emocija – ji buvo stiprios charizmos savo verslo kūrėja. Kai matai lyderystę ir taip gražiai išreikštą verslo dvasią, tikėjimas tokiu verslu yra didesnis. Jos kurtuose pirties drabužiuose aš mačiau daug turinio, estetikos.

Kadaise, kai mums su draugu reikėjo parduoti dalį akcijų, teko girdėti iš investuotojų, kad jie pirko ne mūsų verslo idėją, bet labiau – degančias akis.

D. Kudriavcev / „Fotodiena“, TV3, G. Kvietkausko asmeninio archyvo nuotr.

– Žiūrovams gali kilti klausimas, ar tikrai „ryklių“ žodžiai – neatšaukiami. Ar išties prieš kameras įvykęs sandėris vėliau galios ir gyvenime? Gal visa tai tik televizijos triukas?

– Būti „rykliu“ yra nemaža atsakomybė. Jei nevykdysime įsipareigojimų, rizikuosime savo vardu. Kita vertus, TV laidoje pamatyti verslo projektai, su kurių autoriais sukirtai rankomis, nėra privalomai įvykęs sandoris. Ką mes sutarėme laidoje iš 10 minučių pristatymo, neparemta jokiais faktais. Gali būti, kad laidoje pristatyta verslo idėja popieriuje atrodo visiškai kitaip. Galbūt dalis faktų buvo nuslėpta? Žodžiu, prievolės susitarti nėra, bet prievolė vykdyti mentorystę vis tiek yra. Aš pats jau turėjau keletą susitikimų su žmonėmis, su kuriais laidoje sukirtome rankomis.

Didžioji nauda jiems, mano galva, yra ne investicijos dydis, o mūsų, „ryklių“, mentorystė. Kad, dalydamiesi savo patirtimi, mes galime padėti jų verslams tapti tikrais verslais.

– Taigi mentorystė – viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios sutikote dalyvauti projekte ir tapti „rykliu“?

– Ne tik dėl jos. Šiuolaikiniame plastmasiniame TV pasaulyje labai daug nuvalkiotų, stipriai surežisuotų projektų, o „Rykliai. Lietuva“ man pasirodė labai gyvas ir tikras. Čia viskas vyksta natūraliai. Nė vienas nežinome, kokių žmonių ir jų idėjų laidoje matysime. Mes net koridoriuje vieni su kitais nesusitinkame. Tuomet tas organiškas verslo idėjos nagrinėjimas tampa galvosūkiu, kurį išlukštenti turi čia ir dabar. Staiga patenki į pasaulį, kurio dar nesi tyrinėjęs, ir tai labai įdomu.

Prieš sutikdamas tapti „rykliu“ maniau, kad galėsiu turėti kokių nors apčiuopiamų finansinių naudų, o dabar sakau, kad didžioji projekto „Rykliai. Lietuva“ misija yra visuomenės švietimas verslumo srityje. Kad žmonės nemistifikuotų verslininkų, kad dingtų negatyvus jų įvaizdis.

Projekte žiūrovai gali išvysti, kaip gimsta verslas, kaip sunku jį kurti, kaip nelengva pritraukti kapitalą ir pan.

Pagrindinė mano misija, kaip jau sakiau, – mentorystė. Tačiau aš ir mokausi iš dalyvių, iš savo kolegų „ryklių“, turinčių kitokius verslus. Čia veikia vadinamasis win win principas, kai laimi abi pusės.

– Ar teisingas jau gerokai nuzulintas posakis, kad kas nerizikuoja, tas negeria šampano? Baimė, atsargumas – ar tai tinka rimtam verslininkui?

– Mano gyvenime yra dar viena tokia ne visiems matoma gyvenimo dalis – skaitau paskaitas studentams, moksleiviams. Viena jų kaip tik ir vadinasi „Kodėl kvailiams sekasi?“. Čia apie tą patį „šampaną“ (juokiasi).

Kai tik pradedi verslą, tavo didžioji stiprybė konkurencinėje kovoje būtent ir yra tavo kvailumas. Nes tu tiki savo rožine idėja. Aš dažnai sakau, kad, turėdamas visą savo dabartinę patirtį, nepradėčiau dabartinio verslo: man jis atrodytų nelogiškas ir per daug rizikingas. Todėl kiekvienam pradedančiam verslininkui patarčiau neišjungti savo kvailumo ir rizikuoti. Nes tik priimant rizikingus sprendimus gimsta lemiami rezultatai.

– Padėsite žmonėms įgyvendinti verslo svajones, o ar buvo kas nors, kas padėjo uždirbti pirmą milijoną jums pačiam?

– Tikrai negaliu įvardyti kokio nors fizinio ar juridinio asmens, kuris man (mums) padėjo. Labiausiai turbūt padėjo jaunatviškas entuziazmas, alkis, degančios akys, ir – faktas – žiupsnelis sėkmės!

Dar – baimės jausmo iš nežinojimo nebuvimas (juokiasi). Nes baimė yra pirmasis verslininko priešas. Jei bijai, tikrai nieko nepadarysi.

Mes atėjome į jau susiformavusią rinką ir mums reikėjo prasimušti. Tik aklas ėjimas į priekį, sienų pramušinėjimas galva davė gerų rezultatų.

Pradžioje buvome dviese, o dabar mūsų – 90! Taip, aš esu šio verslo lyderis, bet kasdien jį kuria daugybė žmonių. Labai sveika pačiam užaugti su savo verslu ir pereiti visą grandinę pareigybių, nes pradžioje darai viską: ir prekes pakuoji, ir dirbi serviso darbus, ir logistikos, rinkodaros. Šiuolaikiniame versle matau tendenciją, kad vadovai lieka toli nuo žmonių.

D. Kudriavcev / „Fotodiena“, TV3, G. Kvietkausko asmeninio archyvo nuotr.

– Visą jaunystę stengėtės pabėgti nuo žemės ūkio srities, kuri jus vis persekiojo. Gimėte ir augote Akademijos miestelyje, kuriame įsikūręs Žemės ūkio universitetas (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija), vėliau mokėtės Noreikiškėse, tad visa aplinka buvo vadinamosios žemkės darbuotojų ir dėstytojų šeimos. 12-oje klasėje su draugais net juokavote: „Geriau stoti į karvės šūdą, bet ne į žemkę.“

– Buvo taip... Dar buvo faktas, kad, išvykęs pasibastyti į Angliją, aš vėlgi netikėtai patekau į žemės ūkį – teko dirbti 100 žmonių vadovu didžiausioje Jungtinės Karalystės salotų auginimo kompanijoje. Įgijau bazinių žinių, mačiau kitus žemės ūkį aptarnaujančius verslus, bet net tada negalvojau, kad su žemės ūkiu bus susijęs mano paties verslas.

Didžioji nauda jiems, mano galva, yra ne investicijos dydis, o mūsų, „ryklių“, mentorystė. Kad, dalydamiesi savo patirtimi, mes galime padėti jų verslams tapti tikrais verslais.

– Prie jūsų asmenybės aprašymo yra ir žodis „filologas“. Ar ta filologinė gyslelė versle labiau padeda, ar trukdo?

– Aš visą gyvenimą buvau humanitaras. Todėl, kai baigiau mokyklą, labai natūraliai mąsčiau apie kūrybinius mokslus.

Tačiau toks gyvenimo paradoksas, kad ir koks būčiau filologas, tapau inžinerinės kompanijos steigėju ir vadovu. Jaučiu, kad tas humanitarinis profilis man yra didelis pranašumas prieš kitus vadovus, turinčius inžinierinį ar finansinį išsilavinimą, nes aš visai kitaip matau verslą.

Maža to, esu ekstravertas. Verslo pradžioje nebijojau pasakoti, viskuo dalytis. Įsivaizduokite humanitarą, kuris ekstravertiškai pasakoja apie žemės ūkio techniką visiems klientams suprantama kalba. Tai man leido sukurti organišką ryšį su auditorija. Manau, kad verslas iš principo yra kūryba. Kai matai verslą per kūrybą, gali nuveikti kur kas daugiau.

– Dar vienas jūsų gyvenimo paradoksas: viena vertus, esate arčiausiai žemės – jūsų verslas susijęs su žemės ūkiu, antra vertus, arčiausiai dangaus, nes pilotuojate ultralengvąjį orlaivį. Kada sėdatės prie vairalazdės – norėdamas pabėgti nuo problemų ar patirti malonumą?

– Sąvoka „pabėgti nuo problemų“ man netinka. Aš nebėgu nuo problemų, aš tiesiog jas sprendžiu.

Lėktuvas man suteikia visišką malonumą – išvėdina galvą. Pakilęs į dangų koncentruojiesi į lėktuvo valdymą, nes antraip būtų nesaugu, ir  apima beprotiškas laisvės jausmas... Tokio niekur daugiau nesu patyręs.

Pilotuoju lėktuvą dar tik keleri metai, tačiau tai daryti svajojau nuo pat vaikystės. Užsikrėčiau per literatūrą – perskaitęs Richardo Davido Bacho „Džonataną Livingstoną Žuvėdrą“. Mūsų laikais tas kūrinys mokykloje buvo privalomas. Jis rašė apie laisvę, kuri man irgi labai svarbi: tiek gyvenime, tiek ir darbe.

D. Kudriavcev / „Fotodiena“, TV3, G. Kvietkausko asmeninio archyvo nuotr.

– Filmuose matome turtuolius, kurie vienam vakarui skraidina savo damas į kitų šalių teatrus, restoranus. Turite ką skraidinti?

– Žinoma, turiu: žmoną, du sūnus. Jie paaugliai. Savo šeimą be galo myliu. Mūsų šeimoje vertybiškai svarbiausia žodžio laisvė, saviraiška. Nesu diktatoriškas tėvas. Matau, kad labiausiai auklėjant nepasiteisina bizūno principas, visokie draudimai. Atsakomybė, manau, auga per patirtis. Kitąsyk reikia leisti vaikui patirti ir kokią nors negatyvią emociją. Pavyzdžiui, neseniai mano vyrukai, likę vieni namuose, matyt, užsibuvo telefonuose ir prisvilino puodą. Įsijungė priešgaisrinė signalizacija. Abu labai išsigando, bet gavo neblogą pamoką.

Šiuolaikinė karta auga per patirtis: jai nepaaiškinsi, ką ir kaip turi daryti. Turi nudegti pirštus, kad išsiugdytų refleksus.

Ko su žmona tikrai nedarome – neplanuojame savo vaikų ateities. Kur jie stos, ką studijuos, ką veiks ateityje – sūnums palikta visiška apsisprendimo laisvė. Tikrai nesiruošiu iš kurio nors daryti teisininko, nes mano verslui, tarkim, jo reikia. Jei organiškai taip nutiks – man tinka, jei norės kelerius metus pasibastyti po pasaulį – prašom.

– Ar nėra pavojaus, kad jūsų vaikai gali įprasti prie gero gyvenimo ir nebesistengti kurti gerovės patys?

– Kalbėdamas su vaikais stengiuosi nuvertinti turto sąvoką. Nenoriu, kad jie išpuiktų. Puikuotis tėvų turtais yra pati didžiausia menkavertiškumo forma. Aš ir pats, eidamas į darbą, nedėviu kostiumo, lakinių batų ir pan. Turtas nėra žmogaus bruožas. Buvimas savimi – štai kur menas. Aišku, pasiekti šią stadiją man irgi užtruko. Reikėjo laiko, kol vidinė laisvė pagaliau leido būti tuo, kuo pats noriu būti.