Vienam geriausių mūsų šalies operatorių Ramūnui Greičiui šeima svarbiau nei profesiniai laurai. Jis turi prestižinį „Čekų liūtą“, nufilmavo rekordus gerinusį komercinį filmą „Tadas Blinda. Pradžia“, dirbo su Rusijos žvaigždėmis filme „Sėkmės džentelmenai“, bet to nesureikšmina ir išgyvena, kad jo žmona ir vaikai dar nepritapo Lietuvoje.

Prieš vykdamas į Izraelį melavo

– Jūs galima pavadinti sėkmės džentelmenu?

– Ne, taip nesijaučiu. Realizavome projektą, dabar rengiame kitus. Tai nėra kažkas ypač reikšmingo. Filmas turėjo būti labiau komercinis ir mažiau aktorinis, bet išėjo daugiau aktorinis nei komercinis. Bet tai mane nudžiugino. Deja, vargu ar šis filmas liks kino istorijoje kaip viena geriausių rusų komedijų.

– Dirbote su rusų žvaigždėmis Sergejumi Bezrukovu, Goša Kucenka. Jie neskersakiavo, kad filmo operatorius – lietuvis?

– Ne, jie profesionalai ir bendravome gana draugiškai. Darbas su jais paliko didelį įspūdį. Jie turi galimybę filmuotis, dažnai mato save kino ekranuose, turi gebėjimą savo darbą stebėdami tobulėti, žino operatoriaus darbo specifiką, jaučia šviesą, supranta, kaip bus montuojamos mizanscenos.

Užsienyje esu filmavęs ne vieną rusų aktorių, tačiau su Sergejumi Bezrukovu dirbau pirmą kartą. Jis yra režisavęs filmą, tad gerai supranta operatoriaus darbo specifiką.

– Paradoksalu, kad veiksmą Egipte filmavote Izraelyje, juolab kad, turint vienos šių šalių vizą, į kitą patekti labai sunku.

– Kine viskas gali būti supainiota. Vasarą filmuojame žiemą, dieną – naktį. Svarbu meluoti taip, kad žiūrovas patikėtų, svarbu rezultatas. Izraelyje galėjome imituoti Egiptą, o filmuoti ten buvo patogu dėl aktorių įsipareigojimų ir tuomečio jų buvimo vietų. Vietai įtakos turi ir oras, saugumas, kaina.

Kai sprendėme, į kurią šalį skristi – Egiptą, Izraelį ar Kazachstaną, man pasiūlė atvykti į Maskvą. Ten oro uoste paskutinę akimirką sužinojau, kad filmuosime Izraelyje. Telefonu perspėjo, kad vargu ar spės sutvarkyti darbo vizą.

Per patikrinimą Maskvoje, kai paprašė parodyti viešbučio rezervaciją, atsidariau nešiojamąjį kompiuterį ir kaip tik tą akimirką gavau laišką rusų kalba: „Ramūnai, pas mus komplikacijos. Jei apsauga klaus, viską meluok. Sakyk, vyksti ilsėtis.“ Po kelių minučių prieš apsaugos darbuotojus stovėjau su apatiniais, kol galiausiai internete jie rado informaciją, kad esu operatorius.

Kol maudėsi, prarado telefonus

– Bet saugumo Izraelyje pritrūko. Iš jūsų pavogė mobiliuosius telefonus?

– Tel Avive filmavome apie mėnesį. Dienos buvo labai karštos, tad naktimis atsigaivindavome 30 laipsnių šilumos jūroje. Eidami maudytis telefonus palikdavome ant kranto. Netrukus tapome išradingų paplūdimio vagišių aukomis. Jie vogė iš tolo, prisitraukdami telefonus ir drabužius savadarbiais spiningais. Policija buvo bejėgė, mėginome dingusių telefonų ieškoti turguose, pas perpardavinėtojus.

Bet prieš išvykimą už galimybę nusifotografuoti su pagrindiniais aktoriais vietiniai rusakalbiai, susitarę su vagišiais, sugebėjo sugrąžinti filmavimo grupei visus nugvelbtus daiktus.

– Kaip jums pavyko patekti į garsiojo Timūro Bekmambetovo komandą? Ryšiai, sėkmė?

– Prodiuseriai, režisieriai, aktoriai, operatoriai seka vienas kito karjerą. Patekau į akiratį, kai 2007 m. laimėjau „Čekų liūtą“. Be to, jiems imponavo, kad moku kalbėti rusiškai.

Jų skambučio buvau sulaukęs jau anksčiau, kaip tik tuo metu, kai buriavau. Per pokalbį mūsų sportinis laivas apvirto ir telefonas nuskendo. Nebeliko kontaktų, kurį laiką buvau nepasiekiamas, ir pasiūlymą gavo kitas.

Vėliau mūsų keliai vėl susikirto, kai buvo filmuojama komedija „Eglutės“, bet tuo metu turėjau kitų projektų. Vienas iš jų buvo pažadas nufilmuoti filmą „Tadas Blinda. Pradžia“, kurio komercinė sėkmė jiems irgi padarė įspūdį.

Parodė, kokia graži Lietuva

– Esate sakęs, kad su nepažįstamomis komandomis nedirbate, bet „Sėkmės džentelmenuose“ filmavimo grupė jums buvo svetima?

– Užtekdavo gyvenime pasakyti, kad kažko nedarysiu, ir greitai tapdavau savo žodžių auka. Su Timūru Bekmambetovu ir jo firma susipažinau ankščiau, „pačiupinėjome“ vienas kitą kurdami kelias reklamas. Sutikdamas filmuoti daugmaž žinojau, kas manęs laukia.

– Nepaisant „Tadas Blinda. Pradžia“ komercinės sėkmės, kai kurie teigė, kad, išskyrus puikią dainą „Raudoni vakarai“ ir operatoriaus darbą, filmas prastas. Jus tai pamalonina?

– Operatoriaus darbas geras, kai pavyksta visas filmas. O sėkmė priklauso nuo visos kūrybinės grupės ir ypač nuo režisieriaus. Donatas Ulvydas mėgsta pasakoti vaizdais, o vienas iš tikslų buvo parodyti, kokioje gražioje šalyje mes gyvename. Žmonės, atkreipdami dėmesį į atskiras sudėtines filmo dalis, matyt, nori pasakyti, kad filme ne visai subalansuotos meninės raiškos priemonės ir tai, kas pernelyg ryšku, nebūtinai gali būti privalumas.

– Jums neskaudu, kad žmonės žino aktorius, režisierius, bet operatoriai lieka šešėlyje?

– Vieni pasirenka profesiją būti stebimi, o kiti yra stebėtojų profesijos atstovai. Aš pats savo noru pasirinkau būtent tokią profesiją. Kita vertus, kai didelis šešėlis tave dengia, akivaizdu, kad jis nuo iškilios asmenybės. O tai visada paguodžia.

– O kiek geras operatorius su prastais aktoriais ar režisieriumi gali filmą išgelbėti, ir atvirkščiai – blogas sugniuždyti?

– (Atsidūsta.) Gerą kiną daro geras scenarijus, geri aktoriai ir montažas. Nematau labai didelio operatoriaus ar net režisieriaus vaidmens, nebent be jų nesusitvarko trys minėtos profesijos.

– Vis dėlto ar išskirtumėte kokio nors filmo operatoriaus darbą?

– Tai labai kintantis požiūris, priklausantis nuo to, ką tuo metu filmuoju ar filmavau, kokias kūrybines užduotis sprendžiu, nuo asmeninio gyvenimo peripetijų. Pastaruoju metu dažnai prisimenu Terrenco Malicko „Gyvenimo medį“ nufilmavusio Emmanuelio Lubezkio darbą.

Norėjo grįžti į tėvynę

– Kiek jūs būsite Lietuvoje? Vėl – į Rusiją ar viešpaties keliai nežinomi?

– Viskas kasdien keičiasi, jaučiu, kad netrukus keliausiu. Negaliu pasakyti kur, bet ne į Rusiją. Esu nufilmavęs kelis komercinius filmus, todėl dabar norėčiau autorinio kino užsienio šalyse. Gal net dokumentikos.

– Kokio honoraro reikia Greičiui?

– (Juokiasi.) Tokio, koks buvo už „Tadą Blindą. Pradžią“. Labai svarbu, kas yra filmo režisierius, prodiuseris, aktoriai, kokia filmo idėja, scenarijus. Aspektų, dėl kurių priimi pasiūlymą arba ne, yra ne tiek daug. Man labai svarbi kūrybinė motyvacija. Sunkiausia darbe, kai motyvacija tik viena – pinigai.

– Kodėl po 20 metų gyvenimo Prahoje grįžote į Lietuvą? Ar tai – 43 metų amžiaus vyro dvasiniai ieškojimai, maištas, chaosas ar net vidutinio amžiaus krizė?

– Nekart savęs klausiau, kodėl priėmia šį sprendimą? Gavęs aukščiausią profesinį apdovanojimą Čekijoje, tarsi išsisėmiau. Norėjau uždaryti vienas duris, kad atsidarytų kitos. Be to, Lietuvoje surinkau ir noriu išleisti studentų operatorių kursą.

– Žmona Inga, vienuolikametė Tėja ir šešerių Tumas sunkiai pritampa čia.

– Taip. Su Inga Čekijoje gyvenome apie 20 metų. Ten gimė mano jaunesni vaikai. Jiems adaptuotis kitur sunkiau. Žmona Prahoje buvo žinoma ergoterapijos specialistė, užėmė aukštas pareigas, tad dabar Lietuvoje savęs dar ieško. Bet tikiu, kad tai įveiksime ir jiems pavyks atrasti savo laimę ir čia.

– Vadinasi, trenkėte kumščiu per stalą? Jūs – diktatorius?

– Ne, bet šeimoje išgirdau priekaištų, – juokiasi. – Atėjus laikui abu vaikus leisti į mokyklą sunerimau, kad jie ten gerai nemokės lietuvių kalbos, kad tėvyne laikys Čekiją. Man svarbu, kad jų tėvynė jiems būtų Lietuva. Noriu, kad ją gerai pažintų ir ja didžiuotųsi. Emigracijos isterijoje tai keistas noras, bet matau jo prasmę. Mes, tėvai, grįžome dalytis tuo, ką svetur išmokome ir tikimės, kad mūsų vaikai seks mūsų pėdomis, užaugs mylėdami Lietuvą ir jausis už ją atsakingi.

Prievarta į ligoninę

– Atrodo, kai nuvykote į Čekiją, iškart buvote prievarta išvežtas į ligoninę?

– (Juokiasi.) Linksma istorija. Tai buvo iškart po Lietuvos nepriklausomybės sugrąžinimo, tad vykti į Maskvą mokytis kino būtų buvę sudėtinga.

Stipendijas studijuoti Čekijoje buvome gavę aštuoniese. Aš nuvažiavau vėliausiai, gal po mėnesio – ką tik buvo gimusi Jorūnė (dukra iš pirmosios santuokos – aut. pastaba). Nueinu į Prahos kino akademiją, sakau, esu iš Lietuvos, gavau stipendiją mokytis pas jus magistrantūroje.

Dėbtelėjo į mane: „Juokauji? Iš Lietuvos? Iš tokio kaimo atvykęs nori mokytis toje pačioje mokykloje, kur mokėsi Milošas Formanas, Vĕra Chytilová, kur studijavo Jiří Menzelis? Kažką supainiojai!“

Pasakoju, kad Vytautas Landsbergis pasirašė sutartį su Václavu Havelu, skyrė stipendiją mokslams tęsti, rodau raštą. Kažkam skambina, liepia palaukti. Pro langą matau, kai į kiemą įvažiuoja mašina su grotuotais langais. Pasodino ir nuvežė į ligoninę – savotišką koncentracijos stovyklą. Palatoje – pižamomis vilkintys lietuviai, kuriuos laikė jau tris mėnesius.

Tam, kad neužkrėstume čekų tautos, su juodaodžiais afrikiečiais turėjome pereiti karantiną, skirtą trečiosioms šalims. Tai buvo linksmas laikotarpis, kai mokėmės čekų kalbos, pratinomės prie alaus ir knedlikų. Afrikiečiams negalėjome išaiškinti, kad esame lietuviai, o ne rusai. Jie nuolat klausdavo, ar iš mūsų namų matosi Kremlius, ar Maskvoje gražios merginos, kokia rusiška degtinė?

Kai nusprendėme, kad jau laikas veržtis į laisvę, prirašėme laiškų į įvairias ministerijas, žmogaus teisių organizacijas. Netgi atvažiavo komisija iš Helsinkio.

Ramus ir greitas

– Beje, kur laikote garsųjį „Čekų liūtą“? Sekcijoje, seife ar palikote Čekijoje?

– Vaikų lentynoje. Atlieka misiją, kai kažkam atėjus į svečius reikia paaiškinti, ką tėvelis veikia ir kodėl jo nėra namie.

– Kokie jūsų santykiai su Jorūne?

– Jai bus 22. Vilniuje paskutiniajame kurse mokosi filosofijos. Prahoje mokėsi režisūros mokykloje. Tai – labai įdomi, susiformavusi asmenybė. Įdomu, kaip pakryps jos likimas. Mūsų santykiai labai šilti, daug bendraujame, neretai problemas aptariame prie arbatos puodelio ar taurės vyno.

– Jei jums reikėtų nufilmuoti kažkurią savo gyvenimo akimirką, ką pasirinktumėte?

– Mano gyvenimas – kinematografinis. Sau dažnai sakau: reiktų nufilmuoti, kaip gyvenu. Tai būtų tragikomiškas filmas su melodramos ir siaubo filmo fragmentais. Gal kada nors ir sukursiu.

– Jei jus su vaizdo kamera staiga išmestų į karo frontą ar į itin varganos Afrikos šalies kaimelį? Pro objektyvą pažvelgtumėte kitaip nei gyvenime?

– Esu matęs savo vaikų gimimą ir viską fiksavau su kamera. Tai, kad tėvai alpsta iš strioko, buvau girdėjęs, bet žinojau – aš kitoks. Gimstant Tumui užstrigo kamera ir kokį pusvalandį turėjau tapti „normaliu“ tėvu. Tuomet supratau, kad tai, ką matau per vaizdo kamerą ir kas yra iš tiesų – labai didelis skirtumas, – juokiasi.

– Ramūnas Greičius. Du lietuviški žodžiai – ramybė ir greitis. Jūs labiau ramus ar greitas?

– (Juokiasi.) Aha, čia dar aktorinio dėstytoja sakė, kad mano varde ir pavardėje užkoduota dramaturgija. Gal taip ir yra? Esu Dvynys ir manyje plakasi tie skirtingi pradai.

– Ir ta kova – amžina?

– Dabar žinau, kad taip.