Ne vieną populiarią knygą parašiusi žurnalistė Inga Liutkevičienė šį savo užsiėmimą laiko idealiu, ramiu darbu.

Taip jau beveik dešimt metų jai mėgaujantis šia veikla knygynus pasiekė šeštoji leidyklos "Tyto alba" išleista I.Liutkevičienės knyga – "AIDS: geriau žinoti", parašyta bendradarbiaujant su AIDS centro direktoriumi docentu medicinos mokslų daktaru Sauliumi Čaplinsku. Tai knyga jaunimui, kuris pradeda seksualinį gyvenimą ir tarp gyvenimo malonumų atranda pavojingus žaidimus su narkotikais.

Apie šį ir kitus savo darbus, garbius herojus, tarp kurių – aktorė Galina Dauguvietytė ir pirmoji šalies ponia Alma Adamkienė, I.Liutkevičienė papasakojo "Vilniaus dienai".

– Kodėl reikia tiek daug kalbėti apie AIDS?

– ŽIV ir AIDS problema neišspręsta jokioje šalyje, net turtingiausioje, todėl ir taško šioje temoje dėti negalima. Lietuvoje ŽIV infekuotųjų suskaičiuota daugiau nei 1400. Tad negalima sakyti, kad ši tema neaktuali. Tai, kad Lietuva šiandien yra viena iš mažiausiai AIDS paliestų šalių, rodo, kad prevencinis darbas, žiniasklaida, sargių šventės ir kita turėjo didelę įtaką. Dėl to jaunimas prieš dešimtmetį, du dešimtmečius žinojo, kad lytiniu keliu galima užsikrėsti ne tik sifiliu ar gonorėja, bet ir mirtinu ŽIV. Tai dar aktualiau šiandien, kai atsidarė sienos, keliaujama po visą pasaulį, o santykiams rasė nebesvarbu. Kiekvienai kartai reikia iš naujo priminti, kad yra ŽIV.

Šiandien ŽIV nebėra lygus mirties nuosprendžiui, bet tai nereiškia, kad nereikia saugotis. Mūsų vaikai dabar daugiausia žino apie vėžį, mat nuo jo miršta garsūs žmonės. O sergantys AIDS miršta tyliai, ypač Lietuvoje, nors tarp jų yra ir menininkų, ir verslininkų, ir kitų garsių žmonių.

– Ar rengdami knygą apie virusą kalbėjotės su juo užsikrėtusiais?

– Knygos tikslas nebuvo sensacija – pateikti graudžių istorijų. Yra pašnekesių su viruso nešiotojais, bet nėra jokių ženklų, kurie leistų atpažinti žmogų.

– Krikščioniškų vertybių sergėtojai įsitikinę, kad verčiau kalbėti ne apie priemones, kaip apsisaugoti nuo ŽIV, o apie prevenciją – ištikimybę. Ką manote jūs?

– Mes knygoje taip pat kalbame, kad vienintelė ir garantuota prevencijos priemonė yra ištikimybė, jei tik partneris nevartoja narkotikų ir nėra užsikrėtęs virusu per kraują. Tai yra tobula visuomenė, kurios mes visi širdyje siekiame. Deja, gyvenimas yra kitoks, žmonės klysta, yra nuodėmingi.

– Kaip kilo mintis imtis rašyti knygas?

– Pirmą knygą "Kaip numirti sveikam" pasiūliau leidyklai pati. Dirbdama dienraštyje ilgą laiką rašiau apie mediciną, tad straipsnius apie įvairias ligas sudėjusi į knygą papildžiau juos interviu su garsiais Lietuvos medikais.

Paskui viskas klostėsi savaime. Kai G.Dauguvietytė panoro užrašyti savo prisiminimus, leidykla pati mane pakvietė. Po kelerių metų pasirodė antra knyga, dabar bręsta trečia. Tačiau kol kas ji tik Galinos mintyse.

– Kai pasirodė jūsų sudaryta knyga "Alma" apie pirmąją šalies ponią, daugelis suabejojo, ar ji iš tiesų buvo parašyta A.Adamkienei nieko nežinant, kaip buvo skelbiama.

– Buvo kalbų, kad neįmanoma parengti knygos žmogui nežinant, tačiau pati galiu garantuoti, kad ponia Alma apie ją nė neįtarė. Knyga buvo įteikta gimimo dienos rytą. Antra staigmena jai buvo žinia, kad knyga bus parduodama. Mat A.Adamkienė yra itin kuklus žmogus, to jai galbūt buvo per daug.

Knyga "Alma" buvo Prezidento ir leidyklos "Tyto alba" bendras projektas. Mes tik aptarėme, kokius žmones galėtume kalbinti, kaip sudėlioti A.Adamkienės asmenybės aprašymą. Viską kruopščiai slėpėme – Prezidentas slapta nukabindavo nuotraukas nuo sienos ir po skvernu atnešdavo greitai nuskenuoti. Papuošalų dėžutę atnešė nutaikęs momentą, kai žmona buvo išvykusi.

– Ar negąsdina atsakomybė rašyti knygas apie garsias asmenybes?

– Atsakomybė mane kankina visą laiką – ar rašyčiau knygą, ar straipsnį. Esu iš tų žmonių, kurie visada išgyvena, galvoja, kad galėjo padaryti geriau. Aišku, savo jėgomis pasitikiu, jeigu imuosi tokių darbų, bet tikrai nesu įtikėjusi savo genialumu. Tiesiog į darbą žiūriu atsakingai. Tos asmenybės vertos, kad apie jas būtų rašomos knygos. O rašančiam, manau, pakanka paisyti paprastų žurnalistinių principų: laiku atvykti į susitikimą, atidžiai klausyti, kas pasakyta, stengtis maksimaliai gerai perteikti pokalbį, kalbančiojo žmogaus charakterį.

– Prieštaringai vertinama dainininko Radži autobiografija buvo šluote iššluota. Ar pati imtumėtės rašyti knygą apie populiarų jauną atlikėją?

– Manau, kad jaunų žmonių biografiją galėtų rašyti jaunesnis žurnalistas, nes jį geriau supranta. Kai pasirodė pranešimai apie Radži autobiografiją, kai kurie sakė – štai, iki ko nusigyvenome. Aš manau priešingai – jei tas knygas perka, vadinasi, jos yra reikalingos. Įvertinus Radži vaikystės aplinkybes, galima tik džiaugtis, kad Lietuva turi ne dar vieną jauną nusikaltėlį, o dainininką, kuris daug dirba ir garbingai užsidirba. Ši knyga daliai žmonių gali teikti vilties, kad nesvarbu, kur ir kaip blogai gyveni, visada gali pasiekti geresnio gyvenimo ir savo tikslų.

– Kuo save laikote – rašytoja ar žurnaliste?

– Mano knygos yra "plika", išplėstinė žurnalistika, nes rašytojas – tas, kuris rašo grožinę literatūrą. Man svarbu, kad knyga, jei tai – ne autobiografija, būtų naudinga.

– Ką pati gaunate iš savo darbo?

– Pirmiausia tai yra įdomus darbas. Tai ne tik moralinis pasitenkinimas susipažinus su asmenybėmis, bet ir savotiška gyvenimo mokykla.

– Ar niekada nekilo mintis pereiti prie grožinės literatūros?

– Kol kas tikrai ne. Esu maksimalistė ir manau, kad vidutiniškų ar blogų rašytojų Lietuvoje ir be manęs pilna. Talento, kuris neleistų ramiai gyventi versdamas rašyti, niekada nejaučiau. Esu linkusi būti šešėlyje. Man patinka atskleisti kitus žmones.