– Yra žmonių, kurie be galo mėgsta švęsti savo gimtadienius, kiti pamini juos santūriai, treti stengiasi išvengti šventės. Gegužės 17-ąją jums stuktelėjo nei daug, nei mažai – 60-imt. Įdomu, ką manote apie gimtadienius jūs?

– Ar mėgstu juos švęsti? Sakyčiau, esu kažkur per vidurį tarp tų, kur labai švenčia, ir tų, kurie nešvenčia visai. Jau seniai nebeminiu jų audringai ir garsiai, bet mėgstu tą dieną susėsti su artimaisiais, šeimos draugais. Tiesa, kuo toliau, tuo labiau ruoštis tai šventei – tvarkyti namus, gaminti maistą – būna vis tingiau, bet šiam gimtadieniui, pasigirsiu, viską dariau pats.

– Ar galėtumėte, pasižiūrėjęs į pasą ir ranką prie širdies pridėjęs, pasakyti žodžius, kuriuos dainavo broliai Frankoniai – na, kad „širdyje ne sutema“?

– Man dar sunku patikėti… Aš gal nesielgiu kaip 17-os ir neatrodau kaip 35-ių, bet vis tiek dar sunkiai suvokiu šią situaciją. Ir širdyje tikrai jaučiuosi gerokai jaunesnis.

D. Umbraso, E. Blažio, A. Giržado asmeninio archyvo nuotr.

– Turbūt pusę tiek jau dirbate televizijoje?

– Į televiziją atėjau dar būdamas paauglys. Režisierė Danutė Keturakytė buvo surinkusi tokią vaikų grupę, tiksliau – televizinį dramos būrelį, ir pratino mus prie TV kamerų. Kartais reikėdavo suvaidinti kokį kiškį ar jaunąjį gaisrininką, įgarsinti vaikiškas radijo laideles. Todėl sakau, kad kelias į S. Konarskio gatvę – į dabartinę mano darbovietę – pramintas jau labai seniai.

Vėliau televizijoje pradėjau dirbti administratoriumi. Tai – žemiausios grandies asistentas, kuris pasitinka ar išlydi svečius, paduoda pasirašyti dokumentus, pildo blankus, sužiūri, kad studija būtų laiku paruošta, darbo grafikai užpildyti. Dirbdamas administratoriumi ėmiau dalyvauti įvairiose jaunimo laidose ir pamažu vis dažniau rodydavausi ekrane. Paskui tapau režisieriaus asistentu, išmokau dirbti prie pulto.

– Šių dienų jaunimas mėgsta keisti darbovietes: nepatiko, pamojo ranka ir paliko. O jūs didžiąją savo profesinio gyvenimo dalį praleidote su LRT?

– Taip. Ten buvo mano pradžia. Paskui, kai jau pradėjo kurtis komercinės televizijos, labai parūpo paragauti ir jų duonos. Paskanavau, bet po kiek laiko grįžau atgal.

Jauni žmonės iš tiesų šiandien drąsiai keičia savo darbovietes. Ieško, kur geriau, kur įdomiau, kur didesni iššūkiai. Manau, tai sveikintina, tik gaila, kad sėslumas, pastovumas šiais laikais nebėra didelė vertybė. Aš, kaip sakiau, irgi apsukau savo bandymų ratą ir grįžau atgal, nors vieną kartą net norėjau kardinaliai pakeisti darbo sritį iš televizijos į viešuosius ryšius. Buvau praėjęs atranką, kalbėjausi dėl sąlygų su įmonės vadovu, tik jis mane labai gerai perkando. Sakė: „Tu, Giržadai, vos gavęs kokį įdomesnį televizinį projektą kaipmat mus paliksi.“ Aš, aišku, dievagojausi, kad ne, bet jis atspėjo. Lygiai po savaitės man pasiūlė daryti TV žaidimą „Kas laimės milijoną“ ir aš nėriau į šį projektą stačia galva.

D. Umbraso, E. Blažio, A. Giržado asmeninio archyvo nuotr.

– Pramogų pasaulio atstovams vasara – pats darbymetis, o televizininkams? Kada imate ruošti naujojo sezono roges? Ar lieka laiko atostogoms?

– Kadangi priklausome valstybinei įstaigai, tai privalomas atostogas turime išnaudoti. Kalbant apie jas, sklando mitas, kad televizininkai vasarą atostogauja, o į eterį tuo metu leidžia laidų kartojimus. Taip, kartojamų laidų yra, bet siūlome ir daug naujų transliacijų, kaip antai neseniai praūžę LR Prezidento rinkimai su visais priešrinkiminiais kandidatų debatais ir pan. Netrukus bus šimtmetį mininti Lietuvos dainų šventė, kuriai reikia gerai pasirengti.

Jei klausiate apie mano paties užimtumą, tai liepos mėnesį prodiusuosiu mūsų Prezidento inauguracijos transliacijas, tyrinėsiu Lietuvą su vasariniu LRT projektu „Draugiška Lietuva“. Taip darbuojantis netruks ateiti ir rugpjūtis, kada pradėsime filmuoti naujojo LRT sezono laidas. Beje, nuo rudens esu pakviestas būti ir naujo vakarinio šou vedėju.

– Prie jo dar grįšime, o dabar pasižvalgykime po Lietuvą. Jau kelintą vasarą LRT laidų veidai su filmavimo komanda vyksta vis į kitus Lietuvos miestus ir miestelius, kur susitinka su įdomiais žmonėmis, pasakoja jų istorijas. Gal mėgstate ir šiaip laisvalaikiu pavažinėti po Lietuvą?

– Taip jau atsitiko, kad praeitą vasarą toliau Trakų nebuvau pajudėjęs. Bet anksčiau tikrai mėgdavau su draugų kompanija pakeliauti po mūsų kraštą. Būdavo, susėdam į mašinas ir važiuojam po dvarus arba išbandom kokią naują kulinarinę vietą.

Jauni žmonės iš tiesų šiandien drąsiai keičia savo darbovietes. Manau, tai sveikintina, tik gaila, kad sėslumas, pastovumas šiais laikais nebėra didelė vertybė.

– Mačiau reportažą per LRT, kad turite nuostabų amžinatilsį mamytės išpuoselėtą sodą, kur ošia galiūnai ąžuolai, akį traukia jos sodintos gėlės. Gal tapus tokios žalios oazės šeimininku visai nebesinori atostogauti prie jūros ar keliauti į užsienį?

– Tikrai nesinori. Todėl, kai atėjus vasarai draugai ima kviesti mane į kokią nors kaimo turizmo sodybą, aš juos vadinu pas save – į savo sodą tiesiog po langu, kur yra ir didžiulė pieva, gėlės, medžiai. Kitas klausimas, kiek malonumo teikia pats procesas, kad visa tai, ką išvardinau, atrodytų gražiai. Šiandien, jei ateitumėt pasižiūrėti tų gėlynų, kuriuos matėte laidoje, man būtų tikrai gėda. Juk juos reikia ravėti… Kol mama buvo gyva, aš ją dažnai matydavau, kaip sakau, klūpančią nugara į saulę, visą tose gėlėse. O kai dabar tai daryti reikia pačiam, tai tik didžiąsias piktžoles pro šalį eidamas nuskabau ir vis laukiu nesulaukiu, kada pagaliau sužels tas mano naujasis projektas, kurio dėka baigsis visi mano vargai ir nebereikės ravėti piktžolių.

– Ar jūsų žaliojoje erdvėje po namo langais auga kokie nors pietų stalui naudingi dalykai – daržovės, prieskoninės žolelės? Koks daržininkas-sodininkas esate: labiau praktikas ar estetas?

– Kol buvo mama, turėjome ir krapų, ir petražolių, ir čiobrelių, ir t. t. Turėjome net nedidelį šiltnamį su pomidorais, kurių vis tiek mums buvo per daug. Kai ūkininkavimą perėmiau aš, liko tik gėlės ir avietės su gervuogėmis. Tiesa, dar pora krūmų šilauogių su viena kita uoga. Jei būtų visiškai mano valia, turbūt neliktų ir jų. Kaip jau supratote, sodininkystė ir daržininkytė nėra mano hobiai.

– Spėju, kad hobiams turbūt išvis neturite laiko?

– Laiko viskam gali atrasti, jei tik moki gerai jį planuoti. Su hobiais kiek sunkiau tinginiams, o, beje, aš irgi save vadinu vienu iš jų – žmogumi prie tinginio… Kažkada draugams sakiau, jog atradau savyje talentą tingėti, tik kol kas nerandu, kas už tai galėtų mokėti tokius pinigus, už kuriuos nesunkiai pragyvenčiau.

Kalbant apie hobius: šią žiemą pirmą kartą atsistojau ant kalnų slidžių (vienas bandymas buvo dar paauglystėje). Ir ką jūs manote – labai patiko! Tai dabar jau laukiu, kada prasidės slidinėjimo sezonas. Vasarą yra suplanuoti net keli išvažiavimai į Druskininkų „Snow areną“, kad nepasimirštų įgūdžiai. Dar patinka važinėti dviračiu.

D. Umbraso, E. Blažio, A. Giržado asmeninio archyvo nuotr.

– Gal minant dviračio pedalus gimsta ir gerų minčių naujiems televiziniams projektams?

– Mano atvejui tai netinka. Važiuoti dviračiu moku, bet, tiesą pasakius, mieste, kur pilna automobilių ir kitų dviratininkų, tai daryti aš labai bijau. Todėl važiuodamas dviračiu dažniau galvoju, kad tik greičiau nuvažiuočiau ten, kur reikia. Bet jeigu jūs sukate link rudens ir naujosios mano laidos…

– Būtinai pasukime dviračio vairą link jūsų naujojo vakaro šou. Koks, sakėte, jo pavadinimas?

– „Vakaras su Audrium Giržadu“. Mintys apie jį turbūt kirbės man visą vasarą. Vis svarstysiu ir graušiu save, na, koks velnias nešė mane į tą galerą.

Kai gavau pasiūlymą ją vesti, ilgai sukau galvą ir klausinėjau savęs, ar iš tikrųjų to noriu. Paskui pats sau atsakiau, kad jei nepabandysiu, tai ir nesužinosiu!

– Bet kodėl apie jūsų naująją laidą mes ligi šiol kalbame klaustukais? Nieko apie ją nežinome, todėl labai smalsu būtų šį bei tą išgirsti...

– Tai bus „Late night show“ formato laida, kokių pasaulyje yra labai daug. Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad „Vakaras su Audrium Giržadu“ bus vakarinė pramoginė laida, kurioje lankysis įdomūs žmonės, bus daug muzikos, pokštų, juokų, pramogų ir netikėtų užduočių svečiams. Kada ją rodysim? Tikrai ne naktimis, nes ir laidos temos nebus naktinės. Planuojame ją rodyti kartą per savaitę.

– Galiu paklausti, kodėl, prieš priimdamas laidos prodiuserio pasiūlymą, taip ilgai dvejojote: gal kad pastaruoju metu dažniau dirbate už kadro nei kadre?

– Kodėl gi? Laidą „Euromaxx“ vedu jau visą sezoną, bet ten vedėjavimas, palyginus su tuo, į ką veliuosi šį kartą, yra labai saugus: ateini, paskaitai iš suflerio laidos autorių pristatymus – tuo viskas ir baigiasi. Naujajame vakaro šou nors irgi bus redaktorių ir scenaristų darbo, tačiau ir aš pats turėsiu sublizgėti kaip vedėjas – parodyti ir šmaikštumo, ir lankstumo, ir gebėjimo palaikyti pokalbį. Žodžiu, čia manęs laukia kur kas rimtesnis vaidmuo.

D. Umbraso, E. Blažio, A. Giržado asmeninio archyvo nuotr.

– Šių dienų jaunimas labai mėgsta keliauti ir dirbti nuotoliniu būdu. Jei būtų galimybė, norėtumėte?

– Labai norėčiau. Tikrai, jei būčiau koks scenaristas, taip ir dirbčiau. Sėdėčiau kur nors Ispanijoje arba Italijoje ir rašyčiau laidų scenarijus, siųsčiau juos užsakovams.

Anksčiau į užsienį važiuodavau dažniau, bet dabar, kai turiu labai garbaus amžiaus tėvuką, stengiuosi jo vieno ilgam nepalikti. Kada nors svajoju pakeliauti po Indiją, Kiniją (jei santykiai tarp mūsų valstybių pagerės). Taip pat dar noriu kokį kartą nuskristi į Ameriką (sykį jau esu ten buvęs), nes visai neseniai iš Niujorko grįžo mano draugai ir dabar pilna burna visiems pasakoja, kaip ten žavu, tik pinigų turėk. Todėl taupysiu, planuosiu ir, tikiu, kada nors vis tiek išsiruošiu ir į kokią ilgesnę kelionę.

– Šalia prodiuserio, laidų vedėjo amplua jau keturioliktus metus turite ir dar vieną labai garbingą pareigą – vadovaujate Lietuvos delegacijai, vykstančiai į tarptautinį „Eurovizijos“ konkursą. Lietuvių aistros šia opia tema jau kiek aprimusios, tad įdomu būtų sužinoti, ar daug techninių ir žmogiškų problemų turėjote išspręsti šiais metais Malmėje?

– Nepatikėsite, bet techninių problemų neturėjau jokių. Šįmet mūsų eurovizinėje komandoje buvo tikri savo darbo profesionalai – Povilas Varvuolis ir Norvydas Genys.

Kalbant apie emocinius dalykus – čia jau teko padirbėti. Tiesiog politinė situacija dėl Izraelio ir Palestinos konflikto buvo tokia, kad atsiliepė daugumai dalyvių. Taip pat ir Silvestro emocinei būklei.

Kai gavau pasiūlymą ją vesti, ilgai sukau galvą ir klausinėjau savęs, ar iš tikrųjų to noriu. Paskui pats sau atsakiau, kad jei nepabandysiu, tai ir nesužinosiu!

– Laikas bėga ir netrukus LRT vėl kvies lietuvių atlikėjus ir grupes teikti paraiškas ir dalyvauti nacionalinėje atrankoje. Jei būtų jūsų valia išrinkti gerą dainą ir įteikti ją vienam iš Lietuvos dainininkų – kam ją atiduotumėte?

– Yra du būdai, kaip šalys siunčia savo atstovus į tarptautinę „Euroviziją“. Pirmasis – atviras, kai šalys rengia viešą atranką (tą daro ir Lietuva). Antrasis – uždaras, kai šalis pirmiau išrenka atlikėją, o paskui kviečia kompozitorius parašyti jam dainą, arba iš pradžių išrenka dainą, o tik vėliau – atlikėją.

Jei būtų mano valia, į „Euroviziją“ dar norėčau nuvežti... Moniką Mariją, Justiną Jarutį, atlikėją Jessica Shy, Donatą Montvydą, Vaidą Baumilą, o taip pat vėl tikiuosi pamatyti ir grupę „The Roop“.

– Bet pastarieji trys jau dalyvavo didžiojoje „Eurovizijoje“. Ar manote, kad antrą kartą lipdami į to paties konkurso sceną jie turi daugiau šansų sužavėti žiūrovus?

– Manau, kad taip. Tai liudija ir Monikos Linkytės, kuri taip pat vyko į „Euroviziją“ antrą kartą, pavyzdys. Ar galite patikėti, kad tikrieji „Eurovizijos“ fanai, kurie seka kiekvieną šio konkurso žingsnį ir tiesiog negali be jo gyventi, puikiai prisiminė Monikos Linkytės ir Vaido Baumilos pasirodymą? Vadinasi, faktas, kad į šį konkursą artistas važiuoja jau antrą ar trečią kartą, yra tiktai pliusas, o ne minusas. Ypatingai jis svarbus pačiam atlikėjui, kuris jau žino, kokio proceso tikėtis nuvykus į vietą. Nes ta viešai matoma šventė, kurią per TV ekranus stebi žiūrovai, yra tik viena medalio pusė, o iš tiesų atlikėjai „Eurovizijoje“ patiria daug įtampos, nuovargio, fizinio ir emocinio krūvio, kas kartais atsiliepia jų balsui ir nuotaikai.

D. Umbraso, E. Blažio, A. Giržado asmeninio archyvo nuotr.

– Taip ilgai vadovaudamas Lietuvos delegacijai, turbūt sukaupėte ir nemažai suvenyrų. Išduokite paslaptį, ką iš eurovizinės atributikos rastume jūsų namuose?

– Tiesą pasakius, eurovizinės atributikos nekaupiu. Šįmet parsivežiau tik akreditacinę kortelę, gertuvę ir medžiaginį maišelį (tokius dabar nešioja jaunimas). Anksčiau pasiimdavau rašiklių, USB raktų, kuriuos paskui nešdavau pas IT specialistus išvalyti. Lentynos euroviziniams suvenyrams neturiu. Kažkada parsivežti pieštukai ir rašikliai – jau surašyti. Darbe yra drabužių kabykla, kurios vienas kablys dedikuotas būtent įvairių „Eurovizijų“ akreditacijoms.

Šitoje srityje „Eurovizija“ vis labiau paprastėja. Niekas nebemėto pinigų euroviziniams suvenyrams, vakarėliams, nes šalys labiau investuoja į patį dalyvio pasirodymą, starto mokestį, nakvynes viešbutyje, dienpinigius ir pan.

– Dažnai TV laidų vedėjus galima išvysti ir televizijos šou, kuriuose jie šoka, dainuoja, čiuožia, diriguoja ar net ieško sau antrosios pusės. Archyvai sako, kad ir jūs 2007 m. metėte sau iššūkį – drauge su atlikėja Rosita Čivilyte sudalyvavote pramoginiame šou „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“. Jei šiandien bandytume jus įkalbėti dalyvauti panašiame projekte – sutiktumėte?

– Nė už ką. Jau tada, kai šoko visa Lietuva ir visos televizijos, labai neatsargiai pažadėjau laidos prodiuserei Indrei Ciesiūnienei, kad šokti nemoku, bet jei kada reikės dainuoti – dalyvausiu, nes dainuoti, kaip man tada atrodė, galiu.

Ir vieną dieną aš iš tiesų sulaukiau Indrės skambučio. Kai ji man priminė juokais duotą pažadą, nebebuvo kur dingti. Pasirinkau Rositą, su kuria vaikystėje lankėme tą pačią muzikos mokyklą. Jau po kelių laidų norėjau viską mesti, nes pasimatė, jog mano įsitikinimas, kad galiu dainuoti, visiškai nereiškė, jog iš tiesų tai galiu daryti. Ypač su Rosita. Teko daug ir sunkiai darbuotis. Todėl dabar, kai jau žinau, kas tai yra, lipti į šitą vargą antrąkart tikrai nesiryžčiau.

– Pradėjome pokalbį nuo jūsų gimtadienio, tad juo ir pabaikime. Tikiu, kad draugai, kolegos, namiškiai nepamiršo jūsų pasveikinti, bet ką, švęsdamas gyvenimą ir savo gražų skaičių, padovantumėte pats sau?

– Geriausia gimtadienio dovana man būtų... kelionė. Tarkim, į vieną iš jau mano minėtų šalių – Indiją ar Kiniją. Bet nebūtinai. Keliauti galiu kad ir į Rygą – svarbu, jog drauge su manimi vyktų smagi draugų kompanija.