Už Liučijos vaidmenį operoje „Liučija di Lamermur“ Auksinį scenos kryžių ir Metų operos solistės vardą pelniusi Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Gitana Pečkytė kūrybinę pilnatvę pajunta ne gavusi apdovanojimus.

„Jie suteikia didesnio pasitikėjimo, – teigia ji, – tačiau kūrybinę pilnatvę jaučiu, kai po spektaklio tyliai sėdėdama grimo kambaryje, mintyse galiu ištarti: “šiandien jie buvo su manimi ir dialogas įvyko..."

– Neabejoju, kad džiaugiatės Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimu, kurio, kaip yra pastebėję jūsų talento gerbėjai, gana vėlai sulaukėte.

– Niekada nejutau, kad esu nuošalėje, nes visada jaučiau savo nuoširdžių gerbėjų būrį, kurie tiki manim, laukia naujų mano premjerų ar koncertų. Ypač tuo įsitikinau, kai prieš metus dalyvavau LTV auksinio balso konkurse „Triumfo arka“. Žinoma, kūrybiniame kelyje tenka susidurti su įvairiais išbandymais. Tačiau sunkiausiais momentais stiprybės ir pasitikėjimo man suteikia artimiausias mano žmogus.

Manau, kiekvienas menininkas nori būti išgirstas ir pastebėtas, ir aš – ne išimtis. Nors titulai bei apdovanojimai man gyvenime nėra svarbiausi ir dainuoju ne dėl jų, tačiau vis dėlto jie suteikia daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Auksinio kryžiaus apdovanojimas išties džiugina. Visų pirma, džiugu, kad esu apdovanota už sudėtingiausią savo sukurtą vaidmenį operoje. Vadinasi, einu teisingu keliu. O visų antra – Kauno valstybinis muzikinis teatras laikomas operetės žanro puoselėtoju, nors mūsų kūrybinį repertuarą sudaro net 10 sudėtingiausių operų.

– Liučijos di Lamermur partija reikalauja tikros meistrystės. Kaip jums sekėsi ją įveikti, kuo jums artimas šis personažas, kaip jį prisijaukinote?

– Liučijos partija išties išskirtinė ir pagrįstai laikoma viena sudėtingiausių sopranui visoje muzikinėje literatūroje. Jai atlikti reikia ne tik bel canto dainavimo, bet ir puikios vokalinės technikos, ištvermės, ypač – išprotėjimo scenoje, taip pat plačios balso emocinės išraiškos skalės. Dainuojant išprotėjimo scenoje, nuolat reikia save kontroliuoti, kad kilusios emocijos neužgožtų įtaigumo, kad nenukentėtų vokalas.

Kuriant Liučijos vaidmenį, daug ką padiktavo pati muzika. Kai kuriais momentais tam tikra vidinė būsena išplaukdavo iš ankstesnių mano herojų (Violetos, Džuljetos), kurias vienija meilės pažinimas, išsiskyrimo skausmas, pasiaukojimas ir mirtis. Liučijos troškimas mylėti ir būti mylimai bei reikalingai, manau, artimas kiekvienai iš mūsų.

Sunkiausia buvo prisijaukinti tas emocines būsenas, kurių gyvenime nesu patyrusi: išskirtinį jautrumą, įvairių vizijų ir vaizdinių matymą, bendravimą su vėlėmis, galiausiai pačią išprotėjimo sceną. Stengiausi rasti kiekvieno jos poelgio pateisinimą.

Viliuosi, kad mano sukurtos herojės istorija žiūrovai patiki ir nelieka jai abejingi.

– Koks buvo jūsų kelias į dainavimą?

– Mano šeimoje profesionalių muzikantų nebuvo, tačiau namuose nuolat skambėjo muzika, prisimenu gausybę plokštelių. Labai ryškius balsus turėjo jau anapilin išėjusios mano mamytė, močiutė ir tetos. Kai jos dainuodavo, niekas nedrįsdavo įsiterpti. O ir tėtis neabejingas muzikai. Jis matęs visus mano spektaklius. Vaikystėje buvau tikra namų artistė, mokėjau daugybę įvairiausių dainų. Pradėjusi lankyti vidurinę mokyklą, dalyvavau įvairiuose saviveiklos būreliuose, kurie buvo susiję su scena (dainavimo, dramos, šokių), išmokau groti gitara, kūriau dainas. Jau nuo antros klasės žinojau, kad būsiu dainininkė.

Baigusi vidurinę mokyklą 1990 m. įstojau į Kauno J.Gruodžio konservatorijos Dainavimo skyrių, dėstytytojos B.Sodaitytės klasę ir ją baigiau su pagyrimu. Paskui buvo vokalo studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete. Taigi 10 metų kryptingo, nuoseklaus ir nenutrūkstamo dainavimo mokymosi pas tą pačią pedagogę, prieš kurią šiandien žemai lenkiuosi ir tariu nuoširdžiausią ačiū už jos perteiktas žinias, už jos neišsenkančią kantrybę ir tikėjimą manimi!