Šiuo metu „Amon Amarth“ yra stipresni nei bet kada anksčiau, o jų naujausias darbas – kone kinematografinis metalo albumas pačius verčia didžiuotis. Sunkusis metalas yra ne šiaip muzikos kryptis – tai gyvenimo būdas. Deja, metalo istorijoje gausu tamsių atsiminimų apie grupes, kurios neišgyveno sunkių laikų ir krito už borto. Tačiau istoriją rašo nugalėtojai. Vieni tokių – švedai „Amon Amarth“, per pastaruosius du dešimtmečius išgyvenę įvairių posūkių, bet pasiekę savąjį šlovės zenitą.

Skandinavų sunkiosios muzikos scenoje jie pasirodė praėjusio šimtmečio pabaigoje ir gana greitai įnešė naujų dramatinių pojūčių, propaguodami vikingų sagas, jas lydidami su žudančiais ritmais, rafinuotomis melodijomis ir įkvepiančiu maištu.

Nuo debiutinio albumo „Once Sent From The Golden Hall“ pasirodymo 1998-aisiais „Amon Amarth“ tvirtai ėmė viršų, grodami, kaip patys sako, „mąstantiems metalistams“ tiek Europoje, tiek Šiaurės Amerikoje. Sulig kiekvienu nauju sėkmingu albumu grupės reputacija augo, kaip ir jų didvyriškus himnus primenančių kūrinių arsenalas, vis stiprėjantis ir įgaunantis rimtesnį gylį.

Ko gero, jų braižą geriausiai atspindi 2008-aisiais gimusi ketaus klasika „Twilight Of The Thunder God“. Vokalistas Johanas Heggas, gitaristai Olavis Mikkonenas ir Johanas Söderbergas, būgnininkas Fredrikas Anderssonas ir bosistas Tedas Lundströmas suvokė atradę tobulą formulę, kaip perjungti aukštesnę pavarą ir sukurti himną, kuris tiesiog išsprogdintų viską aplink.

Poveikis buvo staigus, o jį dar labiau sustiprino albumai „Surtur Rising“ ir „Deceiver Of The Gods“. Tai užaugino grupei minias gerbėjų, siautusių per gyvus „Amon Amarth“ pasirodymus visame pasaulyje.

2016-aisiais švedai tęsia savo pergalingą žygį per pasaulį, pristatydami savo monstrišką, epinį darbą – vienos istorijos albumą „Jomsviking“. Gabalus jam parašė grupės lyderis J. Heggas, o įrašų sesijai grupė pasisamdė žinomą būgnininką Tobią Gustafsoną, buvusį „Vomitory“ narį.

„Albumas „Deceiver Of The Gods“ mums buvo labai sėkmingas, gerai įsibėgėjome ir surengėme kelis šaunius turus, – sako J. Heggas. – Tačiau turėjome idėjų konceptualiam albumui ir labai norėjome tai įgyvendinti. Aš pradėjau rašyti istoriją, visa širdimi įsitraukiau, o kai taip atsitinka, kelio atgal nebėra.“

Didžiausių ambicijų prisodrintas „Amon Amarth“ dešimtasis albumas skleidžiasi kaip daugiadimensinis epas, turintis savyje klasikinio metalo didybės ir aštrios agresijos, meistriškai kuria atmosferą, jo dinamika siekia aukštumas, supina nuosmūkius ir kovingą įtūžį, perteikiamą galinga J. Heggo gerkle.

„Tai gana paprasta istorija, kai jaunas vaikinas įsimyli merginą, bet nelaimei, ji yra ištekėjusi už kito. Sudrumstu protu jis netyčia nužudo žmogų ir jam tenka bėgti, – pasakoja lyderis. – Jis prisiekia grįžti ir atsikovoti savo laimę. Tačiau praeities išsižadėti nepavyksta. Jis jaučia žiaurią kaltę ir jo gyvenimas žlunga. Herojaus keliu, vedančiu į atpildą, tampa Jomsvikingo legenda. Tai nėra laiminga istorija. Net sakyčiau – tragedija! Bet man patinka liūdnos pabaigos, kadangi jos labiausiai sukrečia.“

J. Heggo ryžtingai iškeltas senasis vikingo ragas ir aukščiausio lygio prodiuserio Andžio Sneapo pridėta ranka pavertė „Jomsviking“ tokiu darbu, kuris nepalieka abejonių, kad „Amon Amarth“ šiuo metu yra didžiausi, ryškiausi ir geriausi nei bet kada anksčiau.

„Kai įrašai tokį albumą kaip šis, jautiesi lyg sukūręs muziką grandioziniam filmui. Tai buvo sunkus darbas, jis pareikalavo daug emocinių iškrovų, bet kartu buvo žiauriai smagu! Anksčiau mes turėjome galybę tradicinių „Amon Amarth“ gabalų, bet dabar jaučiamės atradę visiškai kitą savo šaką. Ypatingai didžiuojamės rezultatu“, – neslepia švedai, į albumą įtraukę ir legendinio vokalisto Doro Pescho partiją, kurią jis atlieka drauge su J. Heggu.

Bilietus platina „Tiketa“.