– Jeigu reikėtų pristatyti trumpai, pakaktų pasakyti, kad esate kompozitorius ir atlikėjas, o jeigu išsamiau – pabandant aprėpti jūsų dabartinės veiklos horizontus?

– Jeigu išsamiau – turbūt didžiausias mano gyvenimo muzikinis pasiekimas yra roko grupė "Thundertale", iš kurios šį pavasarį pasitraukiau. Nuėjau solo keliu, įkūriau grupę "Pradžiapati". Dar esu vienas iš roko operos "Priesaika", skirtos partizanų atminimui, bendraautorių. Su broliais groju grupėje "Mėnulio fazė". Dirbu pedagoginį darbą: mokau vaikus groti, dainuoti. Vedu seminarus apie balso jogą, viešą kalbėjimą, edukacijas vaikams apie lietuvių liaudies muzikos instrumentus. Kurioje veikloje šiuo metu manęs daugiausia? Gal vaikų priežiūros. (juokiasi).

– Sakote, kad, gimus vaikams, išmokote daugybės gerų dalykų. Vienas iš jų – laiko planavimas. Ar anksčiau gyvenote tik sau?

– Man – 39-eri ir galiu drąsiai sakyti, kad vaikai sutvarkė mano gyvenimą. Daug darbų, visų pirma, derinu su vaikų priežiūra. Jie šiuo metu yra mano prioritetas. Visa kita – paskaitos, seminarai, muzikos įrašai, koncertai – tik po jų.

– Tai pristatykite savo bosus…

– Sūnui Jovydui – penkeri. Vardo ieškojome ilgai, net vardų knygelę turėjome. Bet kartą žmona prisiminė, kad jos paauglystės laikų draugo brolio vardas buvo Jovydas. Abiem patiko, taip ir liko. Dukrelei Gaudrei – treji. Iki Jovydo ir Gaudrės mano gyvenimas buvo kur kas chaotiškesnis. Baigiau mokslus Londone, kur tuo metu gyveno mano tėvai su broliais. Anglijoje lankiau universitetą, o tėvynėje laukė mano įkurta roko grupė "Thundertale", dėl kurios nuolat skraidžiau į Lietuvą. Koncertai, įvairūs TV projektai ir pan. Teko suktis, kad viską suspėčiau. Paskui vedžiau, gimė vaikai, kurie paprastuoju būdu sustatė viską į savo vėžes: teko prisiderinti prie jų grafiko, o ne atvirkščiai.

– Gal, kaip nemažai šiuolaikinių tėvų, buvote ir vaiko priežiūros atostogų išėjęs?

– Buvau, kai gimė dukra. Bet tuomet atradau ir dar keletą naujų dalykų: balso jogą, pradėjau solo karjerą grupėje "Pradžiapati". Įsitikinau, kad kuo mažiau turi laiko, tuo labiau išmoksti jį planuoti. Nepatikėsite, bet per beveik pusmetį aš sukūriau muziką ir žodžius monospektakliui-misterijai "Vėjų šventyklos ruduo". Prieš karantiną dar spėjau ir pakoncertuoti, apvažiuoti nemažai Lietuvos miestelių. Paskui įrašinėjau naujo albumo dainas. Būdavo, vaikus sumigdau pietų miego, o pats einu prie kompiuterio, tvarkau garso takelius ir pan. Ryte vėl keliuosi anksčiau už visus – einu į studiją, įrašinėju. Toks griežtas ritmas man leido per keturis mėnesius įrašyti naują albumą.

– Kodėl neleidžiate vaikų į darželį? Norite patys su žmona juos auginti?

– Mes tikrai nesame prieš darželį. Priešingai, su Monika manome, kad darželyje vaikai turi didesnę galimybę socializuotis, integruotis į visuomenę. Bet pandemijos metai buvo išskirtiniai: vaikai sėdėjo namuose dėl visokių karantinų, izoliacijų ir pan. Tuomet teko jais labiau užsiimti. Padėjo geras pavyzdys iš vaikystės, kurį gavau iš savo tėvų, krikšto tėvų. Jie mokė vaikams suteikti gerų užsiėmimų. Mums labai pasisekė, nes jau penktus metus gyvename Kaune, bet gamtos prieglobstyje, netoli Jiesios draustinio. Savo jėgomis pasistatėme namelį. Tiesa, jis dar nevisiškai mūsų, bet po truputėlį jau tampa.

– Turbūt dažnai einate visi kartu pasivaikščioti?

– Kai buvo karantinai, kasdien rengdavome žygius – tai Panemunės šile, tai Jiesios draustinyje. Su žmona, vaikais nueidavome visai nemažai – apie 10 km pėstute. Kitą vasarą gal ir į rimtesnį žygį su vaikais trauksime. Sūnus tokius pėsčiųjų žygius labai mėgsta, o štai duktė gal labiau asfalto vaikas (juokiasi).

Sportiški: kai geras oras, iš darželio keliauja pėsčiomis, o turėdami laisvo laiko jį leidžia gamtoje.

– Jums 39-eri. Su Monika esate susituokę jau beveik dešimtmetį – kitais metais švęsite rožines vestuves. Ar ji irgi menininkė?

– Turite omeny, ar randame bendrų meninio sąlyčio taškų? Na… Mūsų su Monika muzikiniai skoniai, kai tik susipažinome, gerokai skyrėsi. Bet per tiek metų jau apsišlifavo. Ji klausėsi dar sunkesnės muzikos, nei grojau aš, būdamas roko-metalo grupėje. Monika muziejininkė, dirba Kauno miesto muziejuje, Tautinės muzikos skyriuje. Jos darbo valandos normuotos, o mano – ne. Man patinka būti sau direktoriumi ir drauge darbininku. Per karantiną išbandęs nuotolinį darbą, prie jo ir likau. Visai produktyvus laikas, nors daug kas jį keikia. Tuo metu mano gyvenimą aplankė daug naujienų: ėmiau vesti internetu nuotolinius balso jogos seminarus, o drauge – daugiau laiko skirti vaikams. Tik dirbdamas iš namų turiu vieną taisyklę – po penktos valandos vakaro, kai žmonai baigiasi darbas, apie jį nebekalbame. Jei šeštadienį koncertuoju, tai sekmadienį – šventa taisyklė – skiriu šeimai.

Manau, kad tėvams svarbiausia šeimoje – atsisakyti savo ego ir daugiau galvoti apie kitą. Tuomet kažkas pagalvos ir apie tave.

– Ką labiausiai mėgsta veikti jūsų šeima?

– Sūnui patinka su manimi dirbti ūkio darbus. Jei aš nešu malkas, ir jis neša kartu. Jei aš pjaunu žolę, tai ir jis iš paskos su karučiu. Jei aš sodinu daržą (nes vienas iš mano atsipalaidavimo hobių – daržininkystė), Jovydas irgi man padeda. Iš kur ta meilė žemei? Gal dar nuo vaikystės? Vasarodavome kaime, turėjome keletą lysvių prižiūrėti. Aišku, tais laikais niekas nenorėjo po žemę kapstytis, lysvių ravėti. Bet kai "Thundertale" grupė išgyveno pakilimą ir koncertų turėjo tikrai labai daug, pajutau, kad noriu kažkaip įsižeminti. Augalai, gėlės tuo metu (o ir dabar) tapo savotišku mano išsigelbėjimu. Kai gyvenome bute, pamenu, mėgdavau važiuoti į vadinamąsias gėlių kapines – t.y. prekybos centrus, kai juose vykdavo išpardavimai. Pirkdavau ten pavytusias gėles ir namuose jas reanimuodavau. Beje, man tai puikiai pavykdavo!

– Ar labiau gėles gelbėjote, ar save lyg nuvarytą žirgą po koncertų gaivindavote?

– Turbūt ir tas, ir anas. Ko gero, aš gaivindavau gėles, o jos gaivindavo mane. Ta gėlininkystė mane priversdavo truputėlį sustoti. Kaip dabar daržininkystė. Tarkim, šią vasarą darže prie namų puikiai užderėjo pomidorai. Turėjome jų tiek, kad patys nebepajėgėme suvalgyti. Dar džiaugiausi agurkų, moliūgų, cukinijų derliumi. Teko moliūgus įtraukti į kasdienį savo racioną.

– Gal esate vegetaras ar veganas?

– Na ne… Vadinčiau save nebent laisvalaikio vegetaru (juokiasi). Juo būnu tada, kai galiu ir neįpareigoju kitų žmonių. Jei yra galimybė rinktis, renkuosi vegetarišką maistą, bet jei atvykus į svečius žmonės mane vaišina kažkuo pačių pagamintu – tikrai neatsisakau. Nenoriu įžeisti jų svetingumo.

– Ar Monika taip pat dalyvauja jūsų daržininkystės projekte? Gal ruošia atsargas žiemai – konservuoja, marinuoja, šaldo, džiovina?

– Nelabai turime laiko šitiems dalykams. Labiau mėgaujamės sezoninėmis daržovėmis, vaisiais, uogomis, kol jų yra. Kai sodinu, darbo paprastai būna mažiau, tad padarau daržus labai didelius. Vasaros gale prasideda visokie renginiai, koncertai, ir nebelieka laiko derliui nuimti. Tai pusė jo, švelniai tariant, supūva… Bet moliūgai dabar, jei atvyktumėte į mano studiją, labai gražiai išrikiuoti prie gitarų.

– Kiek muzikos instrumentų rikiuojasi šalia moliūgų?

– Daug… Mano specialybė – elektrinė gitara. Anglijoje mokiausi šiuolaikinės muzikos atlikimo meno – nuo bliuzo iki metalo. Pastaruosius dešimt metų šito mokiau ir kitus: dirbau gitaros mokytoju "Varpelio" muzikos mokykloje, Kauno jėzuitų gimnazijoje. Taigi, šalia moliūgų – visa akustinių, elektrinių gitarų kolekcija, mano sukaupta per gyvenimą. Dar turiu paprastų pučiamųjų instrumentų – airiškų dūdelių, lietuvišką Sekminių ragelį, plunksnos birbynę (su jais teko kurti garso takelį animaciniam filmui), visokių švilpynių. Bet pats naujausias mano hobis – kanklės. Prieš keletą metų tėtis pradėjo jas gaminti. Gavau ir aš dovanų. Patiko jų skambesys. Ir naujovių gyvenime norėjau… Taip po truputį pradėjau mokytis groti kanklėmis. Nė pats nepajutau, kaip kanklės nejučia užėmė gitaros vietą.

– Minėjote, kad drauge su broliais grojate, dainuojate grupėje "Mėnulio fazė". Tai jūs visi muzikantai?

– Iš trijų brolių esu vyriausias. Jauniausias Paulius yra būgnininkas, vidurinis Vladas – vokalistas, gitaristas. Jis irgi turi savo grupę, minėtąją "Mėnulio fazę". Kai išėjau iš "Thundertale", atsirado daugiau laisvo laiko, tai nusprendžiau broliui padėti. Visa mūsų broliška istorija prasidėjo, kai jiedu išvažiavo į Angliją būdami gal penktokai. Ten baigė mokyklas, o aš tuo metu gyvenau Lietuvoje ir grojau savo pirmoje rimtoje grupėje "Wish". Buvome jau gerokai įsivažiavę: mūsų dainos sukosi per radiją. Vėliau atsirado "Thundertale", tuomet aš panorau pagilinti gitaros žinias ir išvykau studijuoti į Londoną. Dabar mes visi trys Lietuvoje. Ir visi trys bent kažkiek susiję su muzika. Vidurinis Vladas Akmenėje turi ekologinį ūkį "Kas mes", augina ožkas, gamina sūrius, žodžiu, smagiai ūkininkauja, o laisvalaikiu groja, kuria autorines dainas. Jaunėlis Paulius, grįžęs į Kauną, pradėjo bitininkauti. Jo įkurta kompanija "Urbanbee.lt" stato avilius ant įvairių pastatų stogų. Be bičių, jam vis dar patinka būgnai: groja jais tiek pas mane, tiek pas Vladą grupėje.

Gidas: J.Chockevičius domisi šalies istorija, todėl savo vaikams turi papasakoti daug ką įdomaus. Iš apsilankymo Kauno pilyje.

– Nuo jūsų brolių gyvenimų grįžkime į Kauną, prie jūsų šeimos. Ar mėgstate savaitgaliais ją palepinti savos gamybos pusryčiais?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad visai negaminu, bet tikrai negaminu tiek, kiek žmona norėtų. Jei reikia, vaikus pamaitinu, bet iš esmės virtuvė – žmonos valdos. Jei noriu šeimai pasigerinti, įtikti? Na, tuomet geriausiai suveikia ne maistas, bet kokia nors kelionė ar žygis. Sykį žmona rado labai įdomų kaimo pavadinimą. Visi nulėkėme ten, apžiūrėjome. Senų ąžuolų ir bažnytėlę gražią pamatėme. Kadangi daug metų su "Thundertale" malėmės po visą Lietuvą, dabar man norisi sėsliau gyventi, o Monikai su vaikais – atvirkščiai. Jie prašo manęs bėgti iš namų. Sykį iškylavome taip: žmona važiavo su riedučiais, vaikai – su paspirtukais, o aš bėgau iš paskos. Tam, kad sugaučiau, jei kuris iš jų sumanys griūti.

– Prie jūsų namų – daug akmenų. Ar juos parsinešate iš pėsčiųjų žygių?

– Visaip būna. Rinkti akmenis – dar vienas mano hobis. Iš pradžių labai domėjausi kristalais, o paskui po truputėlį perėjau prie lietuviškų lauko akmenų. Juokiuosi, kad susirgau akmenlige. Žiūriu, kad ir vaikai tą maniją nejučia perėmė. Jei pamatome kokį gražesnį akmenėlį, tuoj namo tempiame. Vienus laikau namuose, kitus – lauke. Su vaikais galukiemyje esame iš jų sumeistravę laužavietę. Kartais joje kažką išsikepame. Turime ir tokį akmenų statinuką, kuriame mėgstame tiesiog trumpam pakūrenti ugnelę. Stengiuosi per visokias tokias veiklas juos supažindinti su realiu pasauliu. Kaip kitaip sužinos, kad ugnis degina?

– Feisbuke dalijotės, kaip neseniai su sūneliu po kažkokius tamsius požemius landžiojote. Gal pažindinotės su drąsa?

– Buvom IV forte, nes jis prie pat mūsų namų. Aišku, tuose tamsiuose tuneliuose nebuvo labai drąsu net man pačiam. Bet negi sakysiu apie tai vaikui? Todėl įjungėme prožektorius ir išvaikščiojome tuos forto labirintus skersai išilgai. Fortas prižiūrimas, tik neparuoštas ekskursijoms po jo vidų. Tad baimę teko nugalėti abiem. Domiuosi Lietuvos karo istorija, turiu nemažai žinių, tad sūnui buvau kuo puikiausias gidas. Paskui mačiau, kad visą forte gautą informaciją jis savo žaidimuose pritaikė. Vadinasi, buvo naudos.

– Ar ant jūsų namų studijos durų, kai esate labai užsiėmęs, kabo lentelė: "Tėtis dirba. Įeiti draudžiama!"?

– Oi, ne. Nebent įrašinėju vokalą, tai tuomet perspėju, kiek laiko manęs netrukdyti. Visais kitais atvejais studijos durys vaikams atviros. Jie domisi mano instrumentais, bando jais pagroti, bet nesupraskite klaidingai – jokio spaudimo. Tikrai neversiu jų eiti savo pėdomis. Manau, patys parodys, kas jiems rūpi. Iš pradžių Jovydą traukė muzika, dabar matau, kad šiuo metu sūnui labiau rūpi konstravimas, robotika. Dukrytė – priešingai. Tik išgirsta muziką – šoka, dainuoja.

– Gal jau atradote laimingos tėvystės receptą?

– Džiaugiuosi, kad mudu su Monika ir vaikais gyvename draugiškai. Tai nėra mano vieno, veikiau, visų mūsų bendradarbiavimo nuopelnas. Manau, kad tėvams svarbiausia šeimoje – atsisakyti savo ego ir daugiau galvoti apie kitą. Tuomet kažkas pagalvos ir apie tave. Specialių receptų mes neturime. Ir tikrai ne visada mums viskas pavyksta. Bet iš tokių situacijų mokomės, tobulėjame. Todėl pirmagimį Jovydą vadinu didžiausiu savo gyvenimo mokytoju. Jo dėka aš labai pasikeičiau. Nebeliko nerealių, perdėtų asmeninių norų, svarbiausia tapo šeima ir tai, ko reikia jai.