Pereiti į pagrindinį turinį

Gruzijoje keliautojai pasijuto kaip ilgai laukti svečiai

2012-07-08 11:27
Gruzijoje keliautojai pasijuto kaip ilgai laukti svečiai
Gruzijoje keliautojai pasijuto kaip ilgai laukti svečiai / Shutterstock nuotr.

Kiekvienas iš mūsų giliai pasąmonėje turi susikūręs savo svajonių atostogų planą. Vieniems tai – kelionė kruiziniu laivu, kitiems – poilsis Havajų paplūdimyje, pažintinė kelionė į Kiniją. Yra žmonių, kurie neįsivaizduoja poilsio be ekstremalių pojūčių. Kelionė į Gruzijos kalnus – tokį maršrutą pasirinko 12 lietuvių.

Žygis neprofesionalams

Nedidelė grupelė lietuvių birželį išsiruošė ten, kur turistai gali įkelti koją tik tris mėnesius per metus. Tušetija – tai istorinė Gruzijos sritis šiaurinėje Kachetijos dalyje, Didžiojo Kaukazo kalnagūbrio šlaite. Patekti į šiuos kalnus galima tik prasidėjus vasarai, kai keliai mažiau pavojingi.

„Ši kelionė buvo skirta ne profesionalams, o mėgėjams, norintiems ne tik susipažinti su žydinčiais Kaukazo kalnais ir atokiausiais Gruzijos regionais, bet ir pasikrauti organizmą ekstremalumo energijos“, – kelionės tikslus pristatė jos vadovas Tomas Baltušis.

Jis pats Gruzijoje lankėsi jau ne pirmą kartą, todėl norėjo, kad kuo daugiau žmonių pamatytų tai, ko visą gyvenimą nepamirš.

„Gamta ir žmonės – nuostabūs, vynas liejasi laisvai – ko daugiau norėti per atostogas“, – juokėsi T.Baltušis.

Keliaujant lietuviams teko tikras orų permainų išbandymas – nuo 35 laipsnių karščio iki minusinės temperatūros kalnuose.

Užklupo liūtys ir sniegas

Aukštai į kalnus lietuviai buvo atvežti automobiliais. Vėliau jiems teko keliauti pėsčiomis. Sunkiausius nešulius padėjo nešti šeši arkliai, kuriuos vedė du vietiniai vyrai Soso ir Lašo. Per dieną tekdavo keliauti po 7-10 val.

Kelionėje lietuviams patiko viskas: gamta, senoviški vienuolynai, gruzinų tradiciniai statiniai.

„Deja, galutinio kelionės tikslo pasiekti nepavyko, nes kalnuose mus pasitiko liūtys, jas keitė sniegas, todėl negalėjome pereiti kalnų perėjos“, – apgailestavo kelionės dalyvė Kornelija Dusevičienė.

Dėl prastų oro sąlygų keliauninkams teko ieškoti, kur apsistoti. Lietuviams savo namų duris atvėrė nuoširdi gruzinė Jekaterina, viešbutuko kalnuose savininkė.

„Ji priėmė mus be jokio užmokesčio, nors pati gauna labai mažą pensiją. Teko primygtinai siūlyti atlygį už nakvynę, nekalbant apie tai, kad moteris vaišino mus arbata. Gruzinė kalnuose gyvena tik tuos tris mėnesius, kuomet būna turistų“, – prisiminė Kornelija.

Žavėjo gruziniškas svetingumas

„Prieš žygį į kalnus apsistojome pas vietos gyventoją Valiko, kurį pažįstami vadina Volodia. Mūsų kompaniją jis pasitiko kaip garbingiausius svečius“, – mintimis sugrįžo atgal Kornelija.

Valiko gyvena Telavi, 70–80 km nuo Tbilisio. Tai Kachetijos, vynų regiono, sostinė. Šiame regione užaugintų vynuogių pakanka visos šalies vyndariams.

Keliautojai spėjo patirti: gruzinai be galo myli lietuvius, lenkus ir ukrainiečius. Pagal gruzinų tautos papročius svečiai globojami nuo pirmos iki paskutinės viešnagės pas juos dienos, kad ir kiek tai tęstųsi. Gruzinas Valiko lietuviams skambindavo kiekvieną dieną, norėdamas įsitikinti, kad viskas gerai.

Gruzino žmona nuo ryto iki pat vakaro sukosi virtuvėje – gamino skaniausius tradicinius Gruzijos patiekalus. Stalai nuo maisto tiesiog linko.

Keliauninkai labai nustebo sužinoję, kad iki šiol Gruzijoje likęs senas paprotys – vyrai mylimą moterį vagia iš jos giminaičių. Valiko savo žmoną taip pat pavogė, bet su jos sutikimu ir noru. Jo paties dukra taip pat yra pavogta.

Neapsakomas šašlykų skanumas

Gruzinas Valiko lietuviams atskleidė tikrų gruziniškų šašlykų receptą. Vyras turguje perka tik tą dieną pjauto gyvulio mėsą, dažniausiai kiaulieną.

Mėsa yra supjaustoma nemažais gabalais, į ją šiek tiek įtrina prieskonių ir nieko nelaukdami kepa. Įdomu tai, kad kepama ant vynuogienojų šakelių. Tam, kad persisunktų jų aromatu.

Vieną dieną lietuviams buvo iškelta didžiulė puota, kurioje dalyvavo visa gruzino šeima: dvi dukros su šeimomis, sūnus, žmona.

„Kieme buvo pastatyti du dideli stalai po vynuogienojais. Ant stalo – įvairiausi patiekalai, kokius tik gamina gruzinai. Valiko žmona mus net mokė gaminti tradicinį gruzinišką patiekalą chinkalius“, – įspūdžiais dalijosi Kornelija.

Pusšimtis taurių vyno

Kokios vaišės be gruziniško vyno? Šeimininkės jį nešė grafinuose.

Gruzijoje vynas geriamas pagal labai griežtas taisykles. Prie kiekvieno svečių stalo privalo būti stalo viršininkas – gruzinai jį vadina tamada. Dažniausiai juo būna namų šeimininkas arba jo paskirtas asmuo. Šis žmogus turi būti gerai vertinamas visuomenės, iškalbus, kad galėtų skelbti tostus.

Tostai sakomi pagal nustatytą eilę – jos negalima sumaišyti. Iš pradžių geriama už mirusiuosius, Dievą, šeimos narius. Norint pasakyti savo tostą, prieš tai reikia išklausyti apie 50 privalomų.

„Po kiekvieno tosto privaloma taurę vyno išgerti iki dugno. Neišgerti – tarsi nepagarbos ženklas“, – juokėsi Tomas.

Žinoma, toli gražu ne kiekvienas gali išgerti 50 taurių vyno. Tostą gali sakyti tik tamada. Jeigu tai nori padaryti kažkas iš svečių, turi gauti tamados leidimą. Gruzijoje vyno gėrimas be tosto yra netoleruojamas.

„Septintą valandą ryto, kai išsiruošėme eiti į kalnus, taip pat buvome išlydėti su vyno ąsočiu. Ir ne tik. Prie mūsų kuprinių buvo pastatyta 14 litrų vyno talpykla. Anot Valiko, į kalnus negalima eiti be vyno. Tą vyną mes pirmą vakarą kalnuose ir išgėrėme, nenorėjome kankinti arklių – jie ir taip sunkius nešulius nešė“, – smagias kelionės akimirkas prisiminė Tomas.

Prisimena A.Sabonį

Lietuvius Gruzijoje stebino ne tik gamtos grožis, žmonių nuoširdumas ir geranoriškumas, bet ir jų žinios apie Lietuvą.

„Tbilisyje viena pardavėja, prekiaujanti suvenyrais, manęs pasiteiravo, ar Arvydas Sabonis yra mūsų šalies krepšininkas. Ji pasakojo, kad krepšininkas jai labai patiko, buvo geras sportininkas“, – prisiminė Kornelija.

Kalnų gyventojai lietuvius laikė savais žmonėmis, nuolat rusiškai kartodavo „naši“ (liet. k. mūsiškiai).

„Kalnuose sutikome vieną gruziną, kalbantį lietuviškai. Jis mus pasveikino sakydamas: „Buvome draugai ir liksime draugai.“ Galvojome, kad tiesiog išmoko vieną frazę ir ją visiems kartoja. Bet išsiaiškinome, kad jis 1983 m. atvyko į Lietuvą ir čia gyveno apie šešerius metus. Puikiai išmoko lietuvių kalbą. Nuo to laiko, kai grįžo į gimtinę, jis nė karto nebuvo nuvykęs į Lietuvą, bet išmoktos kalbos nepamiršo“, – gyrė gruziną keliauninkė.

Beveik kiekvienoje parduotuvėje, kurioje lankėsi lietuviai, pardavėjų buvo pasveikinti lietuviškais žodžiais, todėl jautėsi lyg namuose.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų