Jo darbe nėra formulių ar garantijų, nėra idealių aplinkybių ar tobulų scenarijų. Yra smalsumas, budrus žvilgsnis, gebėjimas įsiklausyti ir drąsa pasiduoti nuotykiui. Todėl kiekviena laida – tai tikras ir gyvas susitikimas su žmonėmis, jų kultūromis, papročiais.
– LRT laida „Tai kur toliau?“ jau seniai tapo žiūrovų pamėgta ir laukiama. Jei reikėtų trumpai apibūdinti jos esmę – juk keliaujate ne tik pamatyti šalį, bet ir atrasti joje paslėptas istorijas, savotiškas kultūros „razinas“. Kaip pats apibrėžtumėte laidos idėją?
– Jūs ką tik pati atsakėte į klausimą. Taip, visų pirma, aš ieškau įvykio, kažkokio egzotiško dalyko. Tokio, kuris mūsų akims atrodytų neįprastas, nes dažniausiai tai, kas neįprasta mums, vietiniams žmonėms atrodo labai natūralu. Jei laidos idėją atskleisti vienu sakiniu – aš ieškau istorijos.
– Kaip atrodo pasiruošimas kelionei ir laidai? Nuo ko pradedate šį sudėtingą procesą?
– Nuo namų darbų. Nežinantiems atrodytų labai sudėtinga, bet man, jau įpratusiam tą daryti, – paprasčiausia rutina. Aš ieškau istorijų ir jau turiu tam tikrą atidirbtą mechanizmą, kuriuo naudojuosi.
Kai kurias istorijas aš žinau iš anksto, kai kurias aptinku keliaudamas kitais tikslais. Būna, kad jas pamirštu, o po kurio laiko prisimenu.
Profesionaliai keliauju apie 20 metų, todėl natūralu, kad mano istorijų bagažas nėra mažas. Tik kiekviena iš jų turi sulaukti savo laiko.
Kartais tenka improvizuoti, o kartais to tinkamo momento laukiu labai ilgai. Šiame darbe nėra griežtų taisyklių ir tikslių formulių.
Futbolas juk irgi atrodo tas pats žaidimas, betgi nebūna vienodų rungtynių ar identiškų įvarčių. Kažkas vis keičiasi. Taip ir mano darbe. Aš ieškau įdomios istorijos, bet kiekvieną kartą aplinkybės susidėlioja skirtingai.
– Ar jūsų kelionėse vedlys būna suplanuotas dar prieš pakylant lėktuvui, ar dažniau jį „pasiūlo“ pati kelionė, kai netikėtai sutinkate tinkamą žmogų?
– Gerai būtų, kad nuvykstu į šalį ir – štai, prašome, jums gidas (juokiasi). Stebuklų nebūna – tenka viską susirasti pačiam ir iš anksto. Bet, kaip jau minėjau, mano darbe negalioja šimto procentų taisyklė. Visada būna kažkas kitaip.
Pavyzdžiui, nuskristi į Saliamono salas galimybė atsirado labai netikėtai. Turėjau ten praleisti tris dienas, o žmogaus nebuvo. Tik prieš parą ėmiau ieškoti ir man pasisekė. Kažkas jau buvo ten lankęsis, kažką parekomendavo ir pan.
Kadangi jau daug metų tą darau, man ieškoti vedlio kur kas lengviau: visame pasaulyje turiu užmezgęs daug naudingų kontaktų.
Kita vertus, kartais su žmogumi tenka bendrauti kelis metus, derinant keliones detales. Kaip jau sakiau, nėra vienos formulės. Kiekviena kelionė – unikali, bet jei istorija iš tos šalies yra mano tikslas – aš jį dažniausiai pasiekiu.
– Juk būna, kad nuvykstate į vietą, o vedlys pavedė, netinkamas oras, žmonės atsisako kalbėti, įsileisti į savo valdas… Ką tada darote?
– Šiuo momentu negaliu prisiminti konkretaus atvejo, bet toks per visą laidos rengimo istoriją tikrai buvo. Ką tuomet darau? Bandau suktis iš situacijos. Aš visuomet turiu planą B – kažkokį miglotą įsivaizdavimą, kas būtų, jeigu būtų. Jo prireikia ir tuomet, kai mano lūkesčiai apie kažkokią istoriją pasirodo didesni nei pats faktas – kai tenka nusivilti.
Kadangi TV laida turi tam tikrą struktūrą ir eterio laiką, tenka improvizuoti vietoje. Bet vis tiek didžiausia sėkmė aplanko tuomet, kai gerai pasiruoši ir nuoširdžiai atlieki namų darbus.
– Kas sudaro jūsų, „Tai kur toliau?“ keliautojų, komandą?
– Paprastai važiuojame trise, kiek rečiau – dviese. Kaip turbūt supratote, tokia kukli komandos sudėtis lemta biudžeto. Bet mes nesiskundžiame, nes vienu metu mokame daryti daug ką. Jei reikia, pats ir pafilmuoju.
Kartais, sutikę tą patį darančius kolegas iš kitų šalių, matome jų nuostabą – kaip taip įmanoma? Įmanoma. Lietuva – maža šalis, maži biudžetai, bet mes viską mokame. Ir net, sakyčiau, išlaikome aukštą filmavimo kokybę.
Kartais labai norėtųsi su kokios nors vietos žmonėmis pagyventi ilgiau, dar labiau įsigilinti į jų istoriją, bet laikas spaudžia – tą dažnai miniu ir savo laidose. Galų gale, „Tai kur toliau?“ nėra koks nors dokumentinis filmas. Kadangi esu maksimalistas, pasirodžius laidai visada pamąstau, kad buvo galima ir geriau (šypsosi).
– Prieš pasiekdami pagrindinį laidos akcentą – vadinamąją „istoriją“ – neretai apsilankote vietos turguose. Kas jus ten traukia?
– Turgus, mano galva, yra labai stiprus šalies rodiklis. Be to, įvairių šalių turgūs skirtingi. Tarkim, Afrikos turgūs yra agresyvūs, pikti. Žmonės ten nemėgsta būti nei filmuojami, nei kalbinami. Pietryčių Azijos turgūs yra labai svetingi – ypač tie, kurie įsikūrę toliau nuo didmiesčių, atokiau nuo turistų lankomų vietų.
Mes gyvename švariai, netgi, sakyčiau, steriliai, o ten, kur aš lankausi, žmonės gyvena visiškai kitaip. Ir tai labai įdomu.
– Be to, turguje dar galima paragauti vietinio maisto...
– Nesu aš didelis ragautojas. Man įdomiau žmonės ir vaizdai – apie tai labiau yra mano pasakojimai, bet sutinku, kad kulinarija gali būti labai stiprus bendravimo pagrindas. Juk per maistą žmonės susipažįsta, pradeda kalbėtis, bendrauti.
– Jūsų kelionės su kolega Vytaru Radzevičiumi buvo kupinos ne tik nuotykių, bet ir kulinarinių patirčių. Koks patiekalas jus iki šiol labiausiai nustebino – galbūt ne skoniu, o pačiu paruošimo būdu ar aplinkybėmis?
– Šį sezoną jau rodėme laidą, kaip viena gentis iš Papua Naujosios Gvinėjos vaišino mus žarijų duobėje keptu paršiuku be jokių prieskonių.
Kas nustebino? Stebina galbūt tai, kad žmonės kitur valgo kitus dalykus negu mes. Pavyzdžiui, lervas iš palmės. Mums, europiečiams, tai atrodo atgrasu, o jiems – visiškai normalu.
Daug ko aš gal ir nevalgyčiau, bet kai esi taip nuoširdžiai vaišinamas, kažkaip nepatogu atsisakyti. Laimei, mano skrandis stiprus. Be to, juk nebūtina valgyti visą lėkštę. Aš moku mandagiai išsisukti nieko neįžeisdamas ir paragauti tik truputį.
Jiems smagu matyti mus valgančius, o jei dar parodai, kad patinka, pelnai nuoširdžią jų pagarbą.
– Ar vykdamas pas vietinius žmones į atokiausius pasaulio kampelius paprastai pasiimate kokių nors lauktuvių ar lietuviškų dovanėlių?
– Žinau tą posakį, kad mažos dovanos stiprina draugystę, bet aš neturiu tokio įpročio. Nes didžiajai daliai žmonių, pas kuriuos vykstu, magnetukas su Lietuvos trispalve nieko nereiškia. Jiems geriausia dovana – smulkus piniginis vienetas.
Vietinės kupiūros gerai pralaužia ledus, tai aš ir nelaikau jų sugniaužęs kumštyje. Jei matau, kad veikia, būtinai panaudoju. Mano kelionių biudžete tokie atvejai irgi numatyti, juolab kad tokios dovanėlės labai pradžiugina vietinius žmones.
Profesionaliai keliauju apie 20 metų, todėl natūralu, kad mano istorijų bagažas nėra mažas. Tik kiekviena iš jų turi sulaukti savo laiko.
– Pakalbėkime apie jūsų lauktuves namiškiams. Ar jie vis dar jų laukia?
– Tikrai ne. Šitas punktas pas mus jau seniai pamirštas. Na, nebent rasčiau kokią unikalesnę smulkmeną… Juolab, kad būnu tuose kraštuose, kur tie daiktai – karoliukai, apyrankės – labai panašūs vieni į kitus.
Aš pats sau kartais atsivežu įdomesnę kaukę. Jau tiek turiu, kad net žmona klausia, kur jas dėsiu. Gal, mąstau, kada nors reikės padaryti parodą savo sodybos klėtelėje (juokiasi).
– Dažnai viską išbandote pats – gaudote rankomis purve žuvis, plaukiate į naktinę žūklę žvejoti krevečių, nors vietos meteorologinės tarnybos perspėja, kad artėja taifūnas. Kodėl tai darote? Dėl laidos žiūrovų?
– Ne tik dėl jų. Juk niekas nežino, ką ruošiausi daryti… Čia daugiau asmeninis smalsumas ir papildomas adrenalinas. Bet jis visada pamatuotas. Tikrai nekišu galvos į kilpą, jei matau, kad kažkoks veiksmas yra labai pavojingas. Juk esu atsakingas ne tik už save, bet ir už savo komandą, su kuria važiuoju.
Dažnai, žvelgiant iš namų, dalykai mums atrodo pavojingesni nei yra iš tiesų. Visuomet, priimdamas galutinį sprendimą, vadovaujuosi sveiku protu ir jei matau, kad tas taifūnas artėja, bet vietiniai plaukia žvejoti, vadinasi, jie žino, ką daro. Aš jais pasitikiu.
Lygiai taip pat gali atrodyti, kad skristi šiuo metu į Mianmarą – tikra beprotybė, nes ten dabar kariauja. Kita vertus, aš ir į Ukrainą važiavau karui prasidėjus. Visada yra vietų, kur gali jaustis saugiau, bet yra ir tokių, į kurias neverta kišti nosies.
Kita vertus, dėl to ir pasirinkau šį darbą, jis man „kutena nervus“.
– Kokį ekstremalų dalyką pats esate išbandęs, dėl kurio šiandien saugumo sumetimais nelabai sau pritartumėte?
– Mūsų su Vytaru didžiausias ir nutrūktgalviškiausias išbandymas buvo… jojimas ant bulių Australijoje, rodeo metu. Darėme tai, kas yra labai pavojinga net ir šio sporto profesionalams. Tai buvo pirmas ir, manau, paskutinis kartas, kuomet aš jojau ant buliaus.
Pamenate laidą apie labai tolimos salų valstybės, vadinamos Vanuatu, žmones? Jie šokinėja nuo aukšto bokšto, prie kojų čiurnų prisirišę lianas. Tai sena vietos tradicija. Žinote, prieš kokius 20 metų aš galbūt irgi būčiau tą bandęs, bet dabar sveikas protas sakė: „Martynai, tau tikrai nebūtina viso to daryti…“
Vienas bjauriausių prisiminimų – kai teko gerti karvės kraują, trykštantį dar pačiam gyvuliui iš venos, nes vietos žmonės taip darė. Nebuvo taip, kad man lieptų tai daryti, bet smalsu buvo paragauti. Skonis tikrai šlykštus.
– Žiūrovams labai patinka jūsų gebėjimas nebijoti pasijuokti iš savęs. Kaip pavyksta išlaikyti tokį lengvumą net ir sudėtingose situacijose?
– Kai nori – viskas pavyksta. Mano nuomone, viena svarbiausių žmogaus savybių yra mokėjimas pasijuokti iš savęs. Su tokiais, kurie to nemoka, tikrai nenorėčiau turėti bendrų reikalų. Juk visi didžiausi despotai pasaulio istorijoje iš esmės buvo tie, kurie jautriai reaguodavo į kritiką ir nemokėjo pasijuokti iš savęs.
– Dažnai į tą pačią šalį grįžtate po kelis kartus. Ar yra pasaulyje tokia vieta, į kurią nebenorėtumėte grįžti ir kodėl?
– Kol kas, man atrodo, ilgam nenorėsiu grįžti į Rusiją, ir jūs suprantate, kodėl. O dėl kitų šalių? Tikrai nei dėl vienos iš jų aš neturiu labai griežto nusiteikimo. Jei matau, kad šalyje galiu rasti dar ką nors įdomaus, mielai į ją grįžtu.
Mano nuomone, viena svarbiausių žmogaus savybių yra mokėjimas pasijuokti iš savęs. Su tokiais, kurie to nemoka, tikrai nenorėčiau turėti bendrų reikalų.
Kažkada pabūvojau Mauritanijoje ir sakiau, kad ten daugiau nė kojos nekelsiu – suprask, smėlio audros, žmonės keistoki ir pan. Bet dabar jaučiu, kad būtų visai įdomu ten sugrįžti dar kartą. Žinau gerų istorijų iš to krašto. Manau, kad mūsų žiūrovams jos būtų tikrai įdomios.
– Koks buvo pavojingiausias momentas per visą „Tai kur toliau?“ filmavimo istoriją, kai tikrai pagalvojote: „Čia gali būti labai blogai…“?
– Nenorėčiau to pasakoti, nes mano žmona gali skaityti šitą straipsnį (juokiasi). Sakykime, kad mes visada keliaujame saugiai ir ramiai. O jei rimtai, tai tikrai negalėčiau išskirti kažkokio vieno momento.
Žmonės labai skirtingi. Skirtingai tą pavojų supranta. Tai, kas vienam yra pavojus, kitam tik juokas.
Galbūt į pavojingesnes situacijas buvau patekęs filmuodamas dokumentinį filmą „Mulai“, kuris yra apie lietuvius, sėdinčius Peru kalėjimuose už narkotikų gabenimą.
– Minėjote, kad ekstremalios situacijos maloniai „kutena nervus“. Ar toks pozityvus adrenalinas tampa priklausomybe, kurios ilgainiui netgi norisi?
– Gal nevadinčiau to lengvo jaudulio adrenalinu, nors jo irgi yra.
Pati kelionė man yra kaip adrenalinas, jei žinau, kad galėsiu žmonėms papasakoti įdomią istoriją. Nesvarbu, kad vieta bus visai nepavojinga – mane į priekį vis dar veda smalsumas. Esu tas, kuriam dar viskas labai įdomu.
– Ar dažnai savo kelionėse ieškote lietuvių bendruomenių ar lietuvių, gyvenančių toje šalyje?
– Įvairiai. Kartais man reikia pagalbos ir aš jos specialiai ieškau, o kartais ji atsiranda visai netikėtai. Panašiai buvo, kai lankiausi Pietų Korėjoje. Čia man labai padėjo Lietuvos ambasada, nes Pietų Korėja – naujoviška šalis ir joje labai sunku rasti kažkokių archaiškų dalykų.
Ieškodamas senųjų šalies tradicijų, gavau lietuvės Agnės kontaktus, kuri mielai sutiko man padėti. Agnė – puiki gidė ir pasakotoja, tikrai įdomu buvo pamatyti tam tikras vietas su ja.
– Kaip pavyksta išlaikyti smalsumą ir gyvą žvilgsnį į viską, ką sutinkate ir patiriate kelionėse?
– Sunku pasakyti. Tos kelionės – kaip valgymas. Juk kai iki soties prisikemši pilvą, sakai: ačiū, daugiau nenoriu, bet, žiūrėk, po kiek laiko ir vėl tampi alkanas. Taip ir su kelionėmis. Grįžti pavargęs, failai perpildyti, smegenys įspūdžiais perkimštos, miego trūkumas, o jei dar kažką skauda... Imi galvoti: viskas, baigiu, kam man to reikia... Bet praeina savaitė, kita namuose ir jauti, kad vėl esi pasiruošęs naujai kelionei.
– Ar filmavimo kameros keičia vietinių žmonių elgesį?
– Ypač sunku filmuoti Afrikoje. Taip pat – musulmoniškuose kraštuose. Iš dalies dėl prietarų ir islamo tikėjimo. Žmonėms atrodo, kad juos filmuojant, fotografuojant yra atimama jų sielos dalis.
Nelengva filmuoti ir Amerikoje, nes čia visi žino savo teises. Turi vaikščioti su sutartimi. Žodžiu, kiekviename krašte galioja savos taisyklės.
– Kaip derinate socialinius tinklus su kelionėmis – jie padeda ar atitraukia dėmesį? Ar mėgstate daryti asmenukes ypatingose vietose ir ar turite savo „Tai kur toliau?“ nuotraukų kolekciją?
– Sunku būti aktyviam socialiniuose tinkluose, nes mano kasdienis darbas yra susijęs su televizija. Todėl kol kas visi darbai skirti tik tam. O socialiniai tinklai man tarnauja kaip palydovas, padedantis siekti pagrindinio tikslo – tarkim, per juos aš reklamuoju savo laidas.
Galbūt kažkada ateis laikas, kai nebedirbsiu televizijoje, tuomet daugiau laiko galėsiu skirti socialinei medijai.
Asmenukių irgi nedarau. Fotografuojuosi tada, kai reikia iliustracijos būsimai laidai. Kartais apsižiūrime, kad šiuo tikslu nepadarėme nė vienos nuotraukos, todėl tenka naudoti stop kadrus.
– Ar neatrodo, kad jūsų kuprinė – amžina kompanionė, kurios niekada neįmanoma visiškai ištuštinti?
– Ištuštinu ją, kai reikia išsiskalbti rūbus. Kuprinę ar lagaminą kelionei moku susikrauti greitai, nes daug daiktų neturiu. Beje, didžiausią stresą šitas veiksmas kelia mano šuniui. Vargšelis galvoja: „Ir vėl tas šeimininkas kažkur išvaro!“ Tad lagaminai jo tikrai nedžiugina.
– Tai kur toliau? Ar visos šio sezono laidos jau nufilmuotos?
– Dar ne. Netrukus išvykstu. Kur? Negaliu sakyti. Man labiau patinka pasakoti apie tai, kas jau nutiko, nes kas bus kelionėje – aš ir pats nežinau (šypsosi).
Naujausi komentarai