Išrinktas Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus (LDS KS) pirmininkas. Juo tapo tapytojas Gintautas Vaičys.
LDS KS rinkimų konferencijoje kandidatais į šį postą pasiūlytos penkių dailininkų kandidatūros – tris mėnesius laikinai LDS KS vadovavęs skulptorius Algimantas Šlapikas, keramikas Algirdas Kyzikas, grafikė Jūratė Rekevičiūtė, tapytoja Aušra Andziulytė ir G.Vaičys.
Keturiems iš jų savo kandidatūras atsiėmus, bene daugiausiai dailininkų apgailestavo, kad nekandidatuoja A.Šlapikas. "Per šiuos keletą mėnesių supratau, kad esu netinkamas vadovauti", – paaiškino skulptorius.
Pasipylus replikoms iš salės, kad iš vienos kandidatūros pirmininką rinkti negražu, iškelta Jauniaus Kaubrio kandidatūra. Buvęs stiklo menininkas, dirbantis interneto dizaino srityje, siūlęs bene daugiausiai dėmesio skirti interneto technologijoms diegti LDS KS, įtikino trečdalį konferencijos dalyvių.
71 iš 111 konferencijoje dalyvavusių Kauno dailininkų balsavo už G.Vaičį. Pastarasis tikino galįs prisiekti kaip ant Konstitucijos ar Biblijos padėjęs ranką ant LDS įstatų, kuriuose rašoma: "Skatinti ir ginti laisvą kūrybą, profesionaliojo dailės meno sklaidą, jos įvairovę ir tautinį savitumą, propaguoti LDS narių kūrybą Lietuvoje ir pasaulyje. Tinkamai atstovauti LDS narių interesams Lietuvoje ir pasaulyje." "Tik prie LDS reikia pridėti "Kauno skyriaus", – papildė 43-ejų metų menininkas, tapęs administratoriumi.
– Kodėl ėmėtės tokios avantiūros: iš meninio – į administracinį darbą?
– Nemanau, kad tai – avantiūra. Man dailininkų sąjungos reikalai atrodo gyvybiškai svarbūs. Daug metų užsiimu visuomenine veikla, aktyviai dalyvaudavau LDS KS tarybos posėdžiuose. Logiškas žingsnis atrodė eiti toliau. Ir kolegos tam ragino. Turiu puikų mokytojo darbą Kauno dailės gimnazijoje, ir vaikai mane myli, ir aš juos myliu – ten puikiai save realizuoju. Dėl to abejojau, ar verta eiti į LDS KS administraciją. Dabar mokytojo darbo teks atsisakyti – dirbsiu tik su dvyliktokais, kuriuos turiu parengti egzaminams.
– Kokie bus jūsų pirmieji darbai LDS KS administracijoje?
– Juos jau pradėjo A.Šlapikas. Reikia peržiūrėti LDS KS struktūrą, atliekamus darbus – ar administracija ir galerija "Meno parkas" nedubliuoja viena kitos darbų. Reikia pasiskirstyti darbus, o tada – reikalauti atsakomybės ir aiškintis, kodėl vienas ar kitas darbas nevyksta. Administracija turės sutilpti mažesnėse patalpose – 100 kv. me Senamiestyje mums tikrai nereikia, keturi administracijos darbuotojai tilpsime ir vienoje patalpoje, kitas – išnuomosime. Klausimą, kodėl mes taip prabangiai gyvename, aš kėliau ir anksčiau. Sprendimus ne aš vienas priimsiu – visi svarbūs klausimai svarstomi LDS KS taryboje.
– Ar ekonominės krizės sąlygomis galima tikėtis, kad vykdysite daugiau meninių projektų, plenerų, parodų, nei iki šiol?
– Kad jie vyktų aktyviau, turi būti žmonės, kurie juos vykdo, reikia turėti ir resursų. Žinant esamą ekonominę situaciją, kai pinigų menui skirta vis mažiau – būtų utopija tikėtis, kad meninių projektų padaugės. Galime ieškoti alternatyvų, kaip tuos projektus vykdyti mažesnėmis sąnaudomis, arba tuos projektus rengti rimčiau ir rečiau – gal kas antrus metus.
– LDS sensta – jaunimo į sąjungos gretas įsilieja mažai. Bandysite šviežinti sąjungos kraują?
– Svarbiausias kriterijus priimant naujus narius – profesionalumas. Nors keletą metų žmogus turi būti aktyviai dalyvavęs parodinėje veikloje, surengęs personalinę parodą.
– Kodėl jauni, pradedantieji dailininkai neskuba į sąjungą?
– Matyt, abejoja, ar verta į ją stoti. Čia gal senas šleifas velkasi – kad sąjungoje nieko nevyksta. O veiklos labai daug. Tik jaunimą reikia paraginti. Tą pastebėjau kviesdamas jaunus dailininkus į tarptautinius Antano Samuolio tapybos plenerus. Kai kurie numoja: ai, mes geriau į Angliją dumsim. Jauni žmonės galvoja: kam stoti į sąjungą, jei mes ir taip dalyvaujam parodose, pleneruose? O stoti į sąjungą verta – per ją organizuojama daug meninių projektų. Profesionalaus dailininko statusas atveria kai kurias duris – dėl to verta pasistengti.
– Jaunimo abejones skatina ir konferencijoje minėtos problemos – sąjunga savo narių kūrybą nepakankamai pristato virtualioje erdvėje.
– Dabar jie galvoja taip: internete aš pats galiu sukurti savo puslapį, sukelti kūrybos nuotraukas, videomedžiagą. Jie tikisi lygiai taip pat sėkmingai siekti karjeros savarankiškai. Jei dailininkai pamatys, kad sąjungoje jiems kažkas atstovauja, juos gina, užsiima jų propagavimu, vadyba – norės stoti.
– Ar ateityje labiau pajusime dailininkų pastangas formuoti miesto veidą?
– Jei sukursime dailininkų forumą internete, mūsų diskusijos rūpimais miesto klausimais, tikiuosi, vyks aktyviau. O problemų mieste, kurios rūpi dailininkams – daug. Funkcionieriai aplaidžiai žiūri į meno objektus. Pavyzdys – skulptūros Laisvės alėjoje. Menininkų idėja buvo graži – pagyvinti pėsčiųjų arteriją. Dabar tos skulptūros stovi keletą metų, skulptoriams honorarai nesumokėti, o savivaldybė, užuot sumokėjusi honorarus, menininkams siūlo pasiimti skulptūras.
O miesto vizualinė pusė mus iš tiesų liūdina. Takelius į savivaldybę ankstesnis skyriaus pirmininkas Eugenijus Nalevaika pramynė. Dabar man teks paklibinti kai kurias duris. Pirmas vizitas į savivaldybę bus dėl miesto dailininko etato steigimo. Dabar savivaldybėje nėra vieno žmogaus, atsakingo už miesto veidą. Vienas atsakingas už paveldą, kitas – už kultūrą, trečias – už architektūrą, o to vieno, į kurį galėtum kreiptis ir kalbėti, nėra.
Iš G.Vaičio biografijos:
1993 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo tapytojo specialybę.
Kuria tapybos, fotografijos, video- ir objekto meno, piešinio srityse.
Surengė 15 personalinių parodų, dalyvavo pleneruose, grupinėse parodose Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Estijoje, Baltarusijoje.
Nuo 1993 m. dirba mokytoju Kauno dailės gimnazijoje.
Nuo 2000 m. organizuoja tarptautinius A.Samuolio tapybos plenerus Kaune.
Naujausi komentarai