Mažai rasime pasaulyje knygų, kurios žmogų lydi visą gyvenimą. Tokia, be abejo, yra prancūzų rašytojo Antoine‘o de Saint-Exupéry pasaka "Mažasis princas", pirmą kartą pasirodžiusi 1943 m., kai Prancūzija buvo nacių okupuota.

Suaugusieji buvo vaikai

Savo paties piešiniais iliustruotą "Mažąjį princą" autorius pradėjo puikia dedikacija, skirta artimam draugui Leonui Vertui: "Atsiprašau vaikų, kad šią knygą skyriau suaugusiam žmogui. Turiu rimtą pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus – mano geriausias draugas pasaulyje. Turiu ir kitą pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus viską supranta, net vaikiškas knygas. Turiu ir trečią pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus gyvena Prancūzijoje, kenčia alkį ir šaltį. Jam labai reikia paguodos. Jei visų šių pasiteisinimų nepakanka, tada skiriu šią knygą vaikui, iš kurio tas žmogus išaugo. Visi suaugusieji kažkada buvo vaikai. (Deja, tai prisimena tik nedaugelis)."

Žmoguje – du pasauliai

Visuotinį susidomėjimą "Mažuoju princu" lėmė ir didvyriška knygos autoriaus biografija, ir jo ankstyva tragiška žūtis, ir visais laikais aktualūs žmogaus būties apmąstymai, kurie pateikiami paprasta kalba, kuri svarbias filosofines mintis padaro suprantamas visiems (pvz., "į gyvenimą reikia žvelgti širdimi, nes akys dažnai apgauna").

"Kokie keisti tie suaugusieji, jie niekad nieko nesupranta patys, o vaikams pabosta visą laiką jiems aiškinti ir aiškinti..." Šie jau "Mažojo princo" pradžioje parašyti žodžiai taikliausiai perteikia svarbiausią šio literatūrinio šedevro mintį – dviejų pasaulių viename žmoguje egzistavimą, kai gyvenimo patirtis neatpažįstamai transformuoja pirmapradę vaikišką pasaulėžiūrą. Avariją Sacharos dykumoje patyręs pilotas sutinka berniuką – princą iš kitos planetos, ir ši pažintis praturtina abu, labiau, žinoma, suaugusįjį, kuris seniai pamiršo, kad kažkada buvo vaikas.

Bandė ir lietuviai

Bandymų išversti į kino kalbą "Mažąjį princą" buvo nemažai. Kartą šią pasaką ekranizavo ir lietuviai. Gaila, kad režisieriaus Arūno Žebriūno filmas (1966 m.) netapo gražia menine pergale, bet galime pasiguosti, kad šio riešutėlio kol kas tinkamai perkrimsti nepavyko niekam, nors bandymų būta ir Europoje, ir net Amerikoje. Pats A.Žebriūnas šią apmaudžią nesėkmę aiškino taip: "Galiu pasakyti, kad "Mažąjį princą" pastačiau truputį per anksti. Dar neturėjau režisieriaus patyrimo. Man reikėjo kokių dešimt metų dar padirbėti ir tik tada imtis tokios literatūros kaip A.de Saint-Exupery. "Mažąjį princą" be galo gerbiau, bijojau išmesti žodį iš tos gražios knygutės. Tai buvo mano stalo knyga. Ir blogai! Nes kiną kuriant reikia perdaryti literatūrą į kitą formą, į kitą meno rūšį. Beje, aš ten porą scenų pabandžiau taip pakeisti, supratęs, kad vis dėlto truputį ne ten einu. Ir būtent tos scenos buvo nuostabios! Tik pora scenų. Ką darysi..."

Lengviau kitiems žanrams

Svarstydama apie lietuviško "Mažojo princo" kūrybinę nesėkmę, kino istorikė Marijona Malcienė taikliai pastebėjo: "A.de Saint-Exupéry filosofiška poezija tokia intymi ir daugiaprasmė, kad vargu ar galima pretenduoti į universalią, visiems priimtiną šio kūrinio interpretaciją."

Seniai aišku, kad tradicinės vaidybinio kino priemonės nepajėgia į vaizdų kalbą išversti "Mažojo princo" filosofijos. Bet yra kitų žanrų, kurie su šia užduotimi susidoroja geriau. Tai įrodė prancūzų kompozitorius Richardas Cocciante, kurio miuziklas dar visai neseniai su dideliu triumfu buvo rodomas frankofoniškose šalyse.

Kitas žanras, kuris geriau už vaidybinį kiną gali perteikti "Mažojo princo" pasaulį, – animacija. Kaip tik tuo mus bando įtikinti prancūzų animacinio filmo autoriai. Tiesa, režisavo šį filmą amerikietis Markas Osborne‘as, kuris viso pasaulio žiūrovams žinomas kaip animacinės "Kung Fu Pandos" kūrėjas. Jis gerokai perdirbo klasikinio literatūros kūrinio istoriją, sukurdamas naujus personažus. Čia iš kaimyno išgirdusi istoriją apie dykumoje sutiktą stebuklingos šalies princą, maža mergaitė ima svajoti apie tai, kaip senu lėktuvu pakyla į dangų ir suranda Mažąjį princą. Netrukus jos svajonė išsipildo.