Jei žmogus meistriškai skambina pianinu, jis niekada nepasiklys klaidžiame miške. Bent jau taip tvirtina garsus pianistas ir profesorius Jurgis Karnavičius. Orientavimosi varžybos - didžiausias jo pomėgis.

Gal todėl jis dažnai atsakinėja į klausimą, kur jaučiasi geriau: scenoje ar miške? "Dalyvaudamas orientavimosi varžybose jaučiu tokį patį malonumą, kaip ir atlikdamas muzikos kūrinius. Esu menininkas, tad man svarbu emocingumas, intelektualumas ir, aišku, estetinis pasigėrėjimas", - 51 metų pianistas orientavimosi sportu domisi jau 34 metus.

Orientavimosi sporto žavesį vyras atrado ne mokyklos sporto šventėse, tačiau svečiuodamasis Lenkijoje.

J.Karnavičių dabar dažniau galima sutikti ne Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o Vingio parke. Nuo kovo iki lapkričio vyras treniruojasi kiekvieną dieną ir retai praleidžia savaitgaliais Lietuvoje vykstančias varžybas.

"Šis sportas - ne žaidimas, tai nelengvas darbas. Esu muzikantas, o profesionalus sportininkas niekada nebuvau. Orientavimasis - mano gyvenimo būdas", - juokėsi gamtą ir netikėtas keliones mėgstantis vyras. Kuo pasiūlytas maršrutas sunkesnis, o miško reljefas nelygesnis, tuo J.Karnavičius mieliau į rankas ima kompasą ir žemėlapį.
Kokių savybių reikia orientavimosi entuziastui?

"Šis sportas susijęs ne tik su fizinėmis, bet ir intelektinėmis žmogaus galimybėmis. Orientacininkus neretai vadina bėgiojančiais šachmatininkais - visą laiką sprendžiame loginius uždavinius, ieškome geriausio sprendimo, - teigė J.Karnavičius. - Kartais punktas atrodo pasiekiamas ranka, tačiau miške klaidžioji ilgai."