Vilniaus universiteto lektorė, ne taip seniai dar buvusi finansų ministre, Ingrida Šimonytė jau savo kailiu patyrė, kiek daug darbo reikia įdėti norint tinkamai pasirengti paskaitai. Pokalbis su ja – apie studentus, finansų ministro darbą ir įžvalgas dėl Lietuvos ateities.

– Esate Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto lektorė. Kokias paskaitas skaitote studentams? Ar įtempta jums ši, pirmoji, sesija?

– Skaičiau makroekonomikos kursą ekonometrijos ir finansų bei draudimo matematikos antrakursiams, be to, vedžiau praktinius užsiėmimus. Kadangi šios veiklos ėmiausi visiškai neplanuotai – pavadavau į stažuotę išvykusią šį kursą skaitančią Aušrą Maldeikienę, nelabai žinojau, į kokį vandenį neriu. Tad teko patirti, kiek daug darbo reikia įdėti norint tinkamai pasirengti paskaitai.

Žinoma, susidūriau su pirmojo semestro sindromu, kai viską tenka pasiruošti nuo nulio. Vėliau, matyt, yra kiek paprasčiau – dėstymo medžiagą ir sistemą tobulinti lengviau nei ją susikurti. Tad mano pirmojo blyno kepimas buvo tikrai labai intensyvus – man tinka ironiška patarlė „Darbas myli durnių, o durnius – darbą“. Darbas universitete – visiškai kitokia, bet neabejotinai labai naudinga patirtis.

– Koks, jūsų nuomone, dabartinių studentų žinių lygis? Gal iš tikrųjų, kaip pasigirsta nuomonių, – labai žemas?

– Turint galvoje, kad į Vilniaus universitetą stoja abiturientai, baigę vidurines mokyklas geriausiai, turbūt nebūtų teisinga pagal juos vertinti visų. Žinios yra įgyjamos, o ne įgimtos, to ir turėtų ateiti žmonės į aukštąją mokyklą.

Vis dėlto paklydimo tarp studijų prieinamumo ir masiškumo matyti ir dėl to liūdna. Dar liūdniau, kad mokykla, atrodo, ir toliau moko tik mechaniškai kaupti informaciją, tad prakalbinti iš mokyklos neseniai atėjusį jaunuolį, paskatinti jį mąstyti, reikšti savo nuomonę, tegul ir klaidingą, – labai sunku.

– O gal tarp dabartinių jūsų studentų yra tokių asų, kurie galėtų pakeisti dabartinės Vyriausybės narius?

– Yra tokių, kurie ateityje veikiausiai galės imtis bet kokio sudėtingumo darbų. Na, o darbas Vyriausybėje – labiau politinės karjeros dalykas. Nesilaikau nuomonės, kad finansų ministras turi būti ekonomistas, o žemės ūkio – žemdirbys. Tai – politinės pareigybės, tad užimantiems tokius postus taikytini kiek kitokie kriterijai.

Per savo karjerą susipažinau ne su vienu geru ministru, kuris nebuvo kuruojamos srities specialistas – bent jau išsilavinimo požiūriu. Būti geru ministru padeda gera komanda ir politinio darbo patirtis. Išsilavinimas, žinoma, nekenkia, bet tai nėra būtinybė ar panacėja, ypač posovietinėse šalyse: kokia nauda iš sovietinių laikų ekonomikos studijų, jeigu žmogus toliau nesitobulino?

– Kaip manote, ar Birutė Vėsaitė iš tikrųjų padarė lemtingą pražangą, skrisdama į Kazachstaną su verslininkais jų lėktuvu?

– Kiekvienas, matyt, turi savo nuomonę apie tai, kaip dirbo ministrė, kaip ir apie tai, ar skrydžio istorija buvo atsistatydinimo priežastis, ar tik pretekstas, turint galvoje ankstesnes kontroversijas, susijusias su ministrės kalbomis arba veiksmais.

Vis dėlto buvau labai nustebinta samprotavimų apie skrydį, kuriuos būtų galima apibendrinti teiginiu „nieko tokio neįvyko“. Keista, kad tokia patyrusi politikė nesuprato, jog ministrui net abejonė dėl interesų yra didelė problema. Jau gana abejotina būtų naudotis tokia verslo paslauga, o čia dar tuo metu, kai su tuo pačiu subjektu vyksta derybos?

– Kaip prisimenate finansų ministro pareigas – su ilgesiu ar siaubu? Ką, būdama taip užimta, praradote ir ką atradote?

– Ilgesio tikrai nejaučiu – juk niekada negalvojau, kad teks ministre būti, ir dar taip ilgai. Nėra ir siaubo – tiesiog toks darbas tokiu metu, koks buvo. Manau, kad blaivus požiūris į einamas pareigas, nesusitapatinimas su jomis leidžia priimti gyvenimo iššūkius ir pokyčius kaip natūralų dalyką ir nedramatizuoti padėties, – juk nieko ypatingo ir neįvyko. Smagiausia šiandien – kad galiu rinktis, kur dalyvauti. Ministras dažnai pasirinkimo neturi ir daug laiko tenka skirti gana neproduktyviems dalykams.

– Jeigu kristų laiminga korta, ar dar kartą ryžtumėtės eiti ministro pareigas?

– O kodėl tai laiminga korta? Jeigu man kas prieš penkerius metus būtų pasakęs, kad būsiu ministre, būčiau tik nusijuokusi – niekada neturėjau planų dirbti politinį darbą. Tik sudėtingas laikotarpis lėmė, kad tapau ministre, tad, matyt, tai labiau susiję su nelaiminga korta.

Geresniais laikais, kurių labai linkiu Lietuvai, nebūčiau apsiėmusi dirbti šio darbo. Manau, kad ministras – visų pirma politinė pozicija. Kadangi politinės karjeros toliau neplanuoju, vėl į tą pačią upę bristi, manau, neteks.

– Žinau, kad laisvalaikį leidžiate su knyga rankoje. Koks mėgstamiausias jūsų rašytojas? Kodėl?

– Nepaisant visų perskaitytų knygų, kurių tikrai nemažai, gyvenimo knyga ir toliau išlieka Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Tai – knyga, prie kurios vis grįžtu, kai kitos knygos nekabina. Esu ją perskaičiusi daugybę kartų, o kartą skaičiau vien tam, kad įsitikinčiau, jog knygoje tikrai nėra žymiosios frazės apie „vyriausybę, pabranginusią alų“, kaip dažnai teigiama. Juk tikrai žinojau, kad nėra! Šioje knygoje randu labai daug paralelių su realybe, o humoras slepia išties didelę išmintį.

– Gal ir pati greitai planuojate imti plunksną į rankas ir išguldyti į knygą, pavyzdžiui, savo įžvalgas apie Lietuvos finansų pasaulį? O gal norėtumėte kurti apsakymus, romanus?

– Kol kas pakanka tinklaraščio. Mokykloje gerai sekėsi kalbos, rašto darbai ir matematika. Bet matematika nugalėjo. Tačiau, matyt, polinkis rašinėti niekur nedingo. Minčių rašyti knygą buvo, bet ketinimus teko atidėti – nebūčiau pajėgusi suderinti knygos rašymo su pasirengimu paskaitoms, o daryti dviejų darbų pusėtinai nemėgstu.

– Kaip įsivaizduojate Lietuvos ateitį? Kokie didžiausi pavojai jos tyko?

– Pastebiu, kad dabar kone populiariausia aimana kalbant apie Lietuvą – „Ne už tokią Lietuvą kovojome“. Gaila, kad ją nuolat kartoja net tie, kurie galėtų būti moraline atrama ir švyturiais visuomenei. Kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, buvau beveik šešiolikos – gana paaugusi, kad galėčiau įvertinti, ką turėjome ir ką turime.

Niekada nepasakysiu, kad anais laikais buvo geriau. Niekas man nepaaiškins, kad šalis, kur džinsai ir batai kainuoja du inžinieriaus atlyginimus, o šprotų konservai ir žirneliai yra baisiausias deficitas, kurio turi gauti iš kokios pažįstamos vedėjos, yra civilizuota. Visuotinio sekimo atmosfera buvo puikiai juntama net mokykloje.

Man atrodo, kad dažnas, vertindamas dabartį, visiškai ignoruoja laisvę kaip pačią svarbiausią vertybę, kurią atgavome su nepriklausomybe. Atrodo, tarsi sovietmečiu tos laisvės – kalbėti, rašyti, kritikuoti valdžią, keliauti po pasaulį – būtų buvę per akis. Puikiai žinome, kad taip nebuvo. Brangesnio dalyko už laisvę tiesiog nėra. Pati esu gyvas pavyzdys, kaip, būdama žmogus, kaip sakoma, iš gatvės, laimėjau konkursą ministerijoje ir per keliolika metų joje užkopiau į pačias aukščiausias pareigas be jokio protegavimo, nepriklausydama jokiai partijai ar medžiotojų būreliui.

Manau, kad progresas yra milžiniškas. Gaila, kad retai randame laiko stabtelėti ir apie jį nuoširdžiai bei sąžiningai pamąstyti. O tie, kurie galėtų mums padėti, dėl kokių nors nuoskaudų dažnai yra pasirinkę neigimo kelią. Tikiu, kad toliau bandysime vytis tai, nuo ko sovietų okupacijos buvome nublokšti. Kad vis daugiau bus supratimo, jog turime mokytis, dirbti ir keistis patys. Kad bręsime ir tapsime geresne bei solidaresne visuomene. Įsitikinimas, kad viską turi padaryti kiti, ir yra pats didžiausias mūsų pažangos priešas.