– Minėjote, kad trečiasis „Myliu Lietuvą“ sezonas bus ypatingas. Sakykite, kuo?
– Nes kartu su visa LRT šeima minėsime garbingą sukaktį – Lietuvos radijo šimtmetį. Todėl laidoje netrūks archyvinių akimirkų, šventinių užduočių ir pagarbaus žvilgsnio į mūsų istoriją, kalbą, kultūrą.
– Trečiasis sezonas – skamba išdidžiai ir įpareigojančiai. Ar susimąstėte, kokia yra Jūsų laidos sėkmės paslaptis?
– Galbūt ji paprasta – „Myliu Lietuvą“ yra pramoga visai šeimai. Tai laida, kuri prie televizoriaus suburia senelius ir anūkus, didelius ir mažus. Kiekvienas čia atranda kažką įdomaus. Vaikai, kiek žinau, nekantraudami laukia gimtadienio šventės, o ypač jos kulminacijos, kai kieno nors rankose netikėtai „sprogsta“ dovana. Vyresniuosius žavi gimtosios kalbos užduotys, netikėti tarmiški žodžiai ir, aišku, galimybė pasitikrinti savo žinias. Žodžiu, mes siūlome prasmingą pramogą, kuri ne tik linksmina, bet ir leidžia kaskart sužinoti ką nors naujo apie savo šalį. Be to, tai viena iš nedaugelio laidų, kurios žiūrovų amžiaus diapazonas labai platus.
– Laidos užkulisiai – vieta, kur gimsta televizinis stebuklas. Nors žiūrovai mato lengvą ir žaismingą veiksmą, pasiruošimas kiekvienai „Myliu Lietuvą“ laidai – kruopštus ir atsakingas darbas. Papasakokite, kaip viskas atrodo kitoje pusėje.
– Užkulisiuose verda intensyvus kūrybinis darbas, kad eteryje viskas atrodytų lengva, gyva ir įtrauku. Laida turi savo redaktorius – Paulių ir Rūtą, kurie atlieka milžinišką darbą. Jie kuria klausimus, galvoja, kaip juos kuo išradingiau pateikti. Skaičiuojant trečiąjį sezoną, natūralu, kad norisi nustebinti žiūrovą, pasiūlyti jam kažką naujo, netikėto, dar negirdėto. Būtent jie ir rengia detalų laidos scenarijų.
Šaunieji komandų kapitonai – Dovilė ir Vytenis – nė vienas iš anksto nežino, kas jame parašyta. Žinoma, su laidos eiga aš juos supažindinu, kad eteryje galėtų jaustis užtikrintai, tačiau tik tiek. Visa kita – gyva reakcija, tikros emocijos ir spontaniškumas.
Kiekvienoje komandoje, kaip ir anksčiau, varžosi po tris žiūrovams daugiau ar mažiau pažįstamus dalyvius. Jie drąsiai neria į žaidimą, nebijo klysti ir tikrinasi savo žinias apie Lietuvą – jos istoriją, kalbą, tradicijas.
Šį sezoną žiūrovai išvys ir pamėgtas, jau tradicija tapusias užduotis, ir naujas rungtis. Kadangi švenčiame LRT radijo šimtmetį, dalis užduočių bus susijusios būtent su LRT – laidoje išvysime ištraukas iš auksinio televizijos ir radijo archyvo. Tai bus savotiškas šventinis blokas, papildantis žaidimą nostalgija ir faktais iš ilgametės nacionalinio transliuotojo kelionės.
– Ar lengva į laidos komandas pakviesti žinomų žmonių? Juk retas kuris nori suklysti viešai, ypač kalbėdamas apie Lietuvą. O kai įtampa ir azartas ima viršų, net ir geriausia atmintis kartais gali apgauti…
– Prisivilioti žinomų žmonių į komandą – tikrai nemenkas iššūkis. Natūralu – niekas nenori suklysti viešai, ypač kalbėdamas apie Lietuvą. Dėl tos pačios priežasties aš ir pats kadaise atsargiai žiūrėjau į kvietimus dalyvauti žaidime „Auksinis protas“. Tik kartą esu ten dalyvavęs.
Nors dalyvių kvietimu rūpinuosi ne aš, neretai girdžiu, kad gauti jų sutikimą atvykti į laidą nėra paprasta. Ir tai suprantama. Filmuojant studijoje įtampa didžiulė. Todėl visai nenuostabu, kad svečiai staiga pamiršta Lietuvos himno eilutes ar akimirksniu neprisimena, kas vienu ar kitu laikotarpiu buvo mūsų šalies prezidentas.
Aš pats tokių išbandymų irgi vengiu ir savo vietą mieliau užleidžiu kolegoms. Tačiau džiaugiuosi, kad mūsų laidoje tai nėra esminis dalykas. Čia svarbiausia – ne tobula atmintis, o drąsa žaisti, smagintis ir būti kartu. Nežinoti nėra baisu. Žinios yra viena, o gerai praleistas laikas – visai kas kita. Žiūrovai per televizorius laidą mato nepilnas dvi valandas, o mes visi kartu, ją filmuojant, praleidžiame geras tris valandas, per kurias būna labai daug juoko… Todėl žinių spragas greitai užpildo šypsenos, o jei tas pats klausimas nuskamba dar kartą – dalyvis jau žino atsakymą.
Mes siūlome prasmingą pramogą, kuri ne tik linksmina, bet ir leidžia kaskart sužinoti ką nors naujo apie savo šalį.
– Ar yra buvę akimirkų, kai dėl netikėtų situacijų teko trumpam stabdyti filmavimą?
– Buvo. Tikrai buvo. Vienas iš dalyvių, neslėpsiu, tai buvo Vaidas Baumila, negalėjo susitaikyti su tuo, kad jo komanda neteko kelių taškų, ir, pagautas emocijų, paliko studiją. Teko ramiai, bičiuliškai pasikalbėti ir įkalbėti jį sugrįžti. Laimei, viskas baigėsi gerai.
Man, kaip vedėjui, be galo įdomu stebėti, kaip skirtingai žmonės reaguoja azarto akimirkomis. Vieni labai sunkiai priima pralaimėjimą – net jei pagrindinis prizas tėra dešra ar lašinių paltis. Kiti su šypsena leidžiasi nešami žaidimo, mėgaujasi pačiu procesu.
Kalbant apie prizus, liekame ištikimi lietuviškai tematikai. Vis dėlto, minint LRT radijo šimtmetį, atsiras ir solidesnių, šventiškesnių prizų.
Kartais tiek žiūrovams, tiek ir dalyviams tenka priminti, kad „Myliu Lietuvą“ pirmiausia yra nuotaikingas žaidimas. Pasiekti pergalę, žinoma, malonu, tačiau svarbiausia čia ne taškai, o gera nuotaika, bendrystė ir meilė savo šaliai.
– Ar nutinka, kad žiūrovai, nepajėgdami susilaikyti, paieško atsakymo telefone ir neiškenčia nepasufleravę jo savo komandoms?
– Visko pasitaiko… Kartais prieš filmavimą net surenkame telefonus, tačiau vis tiek atsiranda žiūrovų, kurie negali susilaikyti ir šūkteli atsakymą.
Tuomet vėl tenka ramiai paaiškinti, kad nereikia kurti dramų ten, kur jų nereikia. Žaidimo taisyklės paprastos: tik paskutinėje rungtyje – sukant laimės ratą – paaiškėja nugalėtojas. Todėl visai nesvarbu, kaip komandoms sekasi žaidimo eigoje.
Sutikite, jei ant rato nebūtų ugnies, kuri sudegina visus taškus, įtampos ir azarto būtų gerokai mažiau.
– Jei dalyvautumėte „Myliu Lietuvą“ žaidime kaip dalyvis, kuri rubrika Jums pačiam būtų smagiausia?
– Gal čia jau profesinė liga, bet man labai patinka, kai kapstomės lietuvių kalbos lobynuose – ieškome tarmiškų žodžių, stebimės, kokia turtinga ir įvairi yra mūsų gimtoji kalba, kurią kasdienybėje dažnai supaprastiname.
Būtent čia išgirstu daugybę naujų žodžių, kurie, tiesa, laikui bėgant vėl pasimiršta, tačiau kažkas vis tiek įstringa atmintyje.
– Tai kas yra „šikavonė“? Šis žodis man užstrigo galvoje po vieno Jūsų „Myliu Lietuvą“ žaidimo…
– Na štai ir pagavote… Sakyčiau, kad „šikavonė“ tarmiškai reiškia sėkmę, tačiau turėčiau dar pasitikrinti. Jei jau prašnekome apie „šikavonę“, pasakysiu dar vieną tarmišką žodį, kurį įsiminė žiūrovams. Tai „purtimangas“ – lauko tualetas (juokiasi).
– O kuri iš visų žaidimo užduočių Jums pačiam būtų sunkiausia?
– Kai žaidi komandoje, spėliodamas kartu su draugais, tiek muzikinės rungtys, tiek asmenybių spėliojimas ar istorijų perpasakojimas nėra itin sudėtingi. Tačiau kai kiekvienas sėdasi vienas švęsti gimtadienio su sprogstančia dovana – štai tada prasideda tikras įdomumas. Nuo streso, kad dovana tuoj tuoj sprogs tavo rankose, išgaruoja visi protingi atsakymai, o kartais iš baimės net neišgirsti klausimo.
Jie nėra labai sudėtingi. Pavyzdžiui, „kokios spalvos nėra Lietuvos trispalvėje?“ arba „kas žino visas pasaulio kalbas?“ Žaidėjai sutrinka, negalvoja logiškai. Adrenalinas veržiasi per kraštus, ir tokioje įtampos atmosferoje gali net pamiršti, kas parašė mūsų „Tautišką giesmę“.
– Jei pats dalyvautumėte kaip žaidėjas – į kieno komandą labiau norėtumėte – Dovilės ar Vytenio?
– Pirmuose laidos sezonuose tikrai gaudavome žinučių, kad aš kažką labiau palaikau ar kažkam labiau simpatizuoju. Žmonėms dažnai atrodė, kad Dovilę ir jos komandą. Bet mano, kaip laidos vedėjo, užduotis – visiškas nešališkumas.
Žinoma, visi mes esame žmonės, ir man kartais gaila tų, kurie atsilieka, todėl natūraliai palaikau tuos, kuriems tuo momentu sekasi prasčiau. Man norisi, kad žaidimas klostytųsi tolygiai, kad nė vienas dalyvis nenukabintų nosies ir kad atmosfera iki pat jo pabaigos išliktų šilta ir smagi.
Atsakant į jūsų klausimą, aš rinkčiausi vieną žaidimą žaisti komandoje su Dovile, o kitą – su Vyteniu.
– Ko ši laida Jus patį išmokė apie Lietuvą? Ką naujo sužinojote? Gal net praktiškai pritaikėte – nuvykote, pamatėte, patyrėte, išbandėte?
– Kadangi aš pats labai mėgstu keliauti, ir ne tik po Lietuvą, tai puikiai suprantu, kokie neišsemiami lobiai slypi mūsų mažoje šalyje. Gali tiesiog besti pirštu į žemėlapį ir vis tiek pataikysi į kažką įdomaus – ar tai būtų vertikalus sūkurinis fontanas, stovintis miesto aikštėje, ar koks nors įmantrus laikrodis su meška… Kartais net norisi įsižnybti ir paklausti savęs, ar tikrai viskas egzistuoja čia, Lietuvoje?
Mes, kaip nedaugelis pasaulyje, turime net keturis sezonus, tarp jų – ir gražią žiemą. Todėl siūlau, pasauliui globalėjant ir atsirandant vis daugiau galimybių keliauti, nepamiršti patyrinėti ir mūsų krašto.
Skaičiuojant trečiąjį sezoną, natūralu, kad norisi nustebinti žiūrovą, pasiūlyti jam kažką naujo, netikėto, dar negirdėto.
– Jei turėtumėte vieną dieną parodyti Lietuvą į ją atvykusiam užsieniečiui, kur važiuotumėte?
– Žiūrint, kas jį domintų. Nes vieni nori daugiau gamtos, o kiti – miesto šurmulio. Kalbant apie gamtą, aš daugiausa energijos ir buvimo gamtos dalimi jausmo patiriu tada, kai nuvažiuoju į Neringą.
Jei norisi miesto, tai, be Vilniaus, dar būtinai rekomenduočiau aplankyti ir Kauną su jo tarpukario architektūra ir gražia lietuvybės istorija.
– Ką, Jūsų manymu, lietuviai per mažai vertina savo šalyje?
– Nežinau, ar čia tik mūsų silpnoji pusė, ar tai galima pritaikyti ir kitų šalių žmonėms, bet man dažnai atrodo, kad mes nelabai vertiname ir gerbiame vieni kitų nuomonę. Dažnai mums atrodo, kad visi turi mąstyti taip, kaip mes, kad mes vieninteliai žinome tiesą. O tiesa, iš tikrųjų, gimsta diskusijose, dialoge. Pamirštame šį paprastą, bet svarbų principą – klausytis ir suprasti kitą.
Gal dėl to kyla nesusipratimai, konfliktai, o kartais ir tikri karai. Šiandien, manau, aktualiausia yra išlaikyti žmogiškumą, gebėjimą atjausti, suprasti ir gerbti kitus, neprarandant pagarbos net ir tuomet, kai dėl kažko nesutariame.
– Šiuo metu esate Sicilijoje. Kaip ten atsidūrėte?
– Kai atsisveikinau su rytine laida LRT, tie metai atvėrė kažkur pasąmonėje slypinčias svajones apie tai, kaip gerai žiemos metu būtų gauti daugiau saulės – gal išvykti pagyventi, kur šilčiau… Iki tol dėl „Labo ryto“ darbų tas noras dažniausiai likdavo tik svajonė.
Dabar jau trečią žiemą su žmona leidžiamės į saulės paieškas. Planas – pagyventi Sicilijoje iki pat balandžio.
Gaudome saulę, maudomės, nors sausis čia buvo labai permainingas – klimato kaitos padariniai akivaizdūs. Pasitaikė ir liūčių, ir audrų, o daugiausia stichijos šėlsmo teko pietvakarinei salos daliai. Medinės paplūdimio kavinės dabar turi lopytis, tuo tarpu mūriniai namai ant promenados liko sveiki.
Kadangi mūsų namas stovi keliomis juostomis aukščiau, ne prie pat paplūdimio, turėjome puikią progą stebėti, kokia audringa gali būti jūra.
– Ar šią žiemą buvote parskridęs į Lietuvą?
– Taip, kelioms dienoms. Kaip tik tuo metu filmavome „Myliu Lietuvą“. Sicilijoje dar ne sezonas, tad tiesioginiai skrydžiai į Kataniją nėra brangūs.
Tikime, kad saulė, kurios prisigers mūsų kūnai, padės lengviau įgyvendinti kitus pavasarį suplanuotus projektus. Rytais, kai nėra labai vėjuota, galime smagiai pasideginti. Maudytis irgi – lietuviai juk pripratę prie šaltos jūros (juokiasi). Vidutinė oro temperatūra dienomis čia siekia apie 15–18 laipsnių šilumos, o jūros vandens temperatūra – apie 16 laipsnių, tad kojų tikrai negelia.
– Žinau, kad turite šunelį – Bostono terjero veislės linksmuolį Bingo. Ar Bingo irgi su Jumis?
– Be abejo. Mums pasisekė, kad Bingo gali keliauti lėktuvo salone – tikrai negalėtume savo šuns palikti bagažo skyriuje. Labai džiaugiamės (ir, manau, Bingo taip pat mums dėkoja), kad jam nereikia klampoti druskingomis Lietuvos gatvėmis per šalčius. Trumpo kailio Bingo ypač mėgsta šilumą ir saulę, tad jam gyventi Sicilijoje – vienas malonumas.
– Kaip dabar atrodo Jūsų eilinė diena Sicilijoje? Papasakokite taip, kad tiesiog imtume pavydėti baltu pavydu…
– Atrodytų, kad Sicilijoje turėtume daug keliauti, nuolat atrasti naujas vietas, bet ilgiau užsibūdamas vienoje vietoje truputį aptingsti. Būna net savaičių, kai nė karto neįlipame į mašiną – tik nuvažiuojame į didesnį prekybos centrą maisto produktų.
Kas kitaip nei Lietuvoje? Miegoti einame gana anksti, apie devyntą, ko namuose niekada nedarydavome, o keliamės kartu su saule, apie septintą, be žadintuvo. Ryte einame pasivaikščioti su šuniu – einame į uostą, apžiūrime, kas pasikeitė per naktį. Grįžus – lėtas kavos gėrimas, joga ant kilimėlio, tada – kokio nors serialo peržiūra. Pusryčiaujame vėlai, apie pirmą valandą – todėl pusryčiai labiau primena pietus.
Dienos bėga panašios viena į kitą. Man jos primena savaitgalius Lietuvoje ant sofos, kai nieko nenori veikti ir su niekuo nenori bendrauti. Žiūrėdamas į kalendorių matau, kad netrukus ims lankytis draugai, mama, dukterėčia, sesė – tada jau teks daugiau keliauti po salą ir mūsų tinginystė natūraliai baigsis.
Žodžiu, dabar mūsų laikas Sicilijoje – tikras kūno ir proto SPA, tik be jokių didelių procedūrų. (Juokiasi.)
– Ar turite svajonių šalį, kurią planuotumėte aplankyti artimiausioje ateityje? Beje, kiek šalių iš viso esate aplankęs?
– Apie 70… Nežinau, ar tai daug, ar mažai. Esame pabuvę visuose žemynuose, daug ką pamatę. Tik į vieną iš ašigalių dar neteko kojos įkelti.
Kur norėtųsi grįžti? Į Australiją. Tai didelis, labai įvairus žemynas, kur aplanko jausmas, kad esi tikrai kitame pasaulio gale. Tačiau čia nėra tokios egzotikos kaip Azijos kraštuose – kažkas pažįstamo, bet kartu ir labai tolima. Juolab kad ten kurį laiką yra gyvenę ir mano seneliai. Tikriausiai tas ryšys su praeitimi ir traukia vėl ten sugrįžti.
– Kovo pirmą šeštadienį startuoja naujojo sezono „Myliu Lietuvą“ laida – kaip įprasta, šeštadienio vakarą. Taigi, iki pat vasaros visi šeštadienio vakarai jau suplanuoti – prie LRT su „Myliu Lietuvą“?!
– Taip. Ir dar priminkite, kad 1926 m. birželio 12 d. Kaune prasidėjo pirmoji radijo transliacija. Laukdami šios ypatingos datos, Lietuvos radijo šimtmetį švenčiame visus metus. Tai nėra tik LRT darbuotojų šventė – tai mūsų visų šventė.
Todėl švęskime ją kartu! Ir kiekvieną šeštadienio vakarą nepamirškime įsijungti „Myliu Lietuvą“ – laidos, kuri skatina mylėti savo šalį, gerbti jos žmones, nepamiršti jos tarmių ir tradicijų. Kaip sakydavo šviesaus atminimo žurnalistas Žygintas Pečiulis: „Televizija tikrai neišnyks, nepaisant visų technologinių naujovių. Ji yra židinys, prie kurio kiekvieną vakarą norisi prisėsti su šeima.“ O kai prisėsite, mes siūlome prasmingą pramogą – žaidimą visai šeimai „Myliu Lietuvą“.
Naujausi komentarai