Algimanto nesustabdė net karantinas – interaktyvius magijos šou jis rengia internetu. Žiūrovų netrūksta – žmonės išsiilgę stebuklų, linksmybių, juoko. "Smagiausia, kai pavyksta nustebinti skeptikus. Pagyrimas iš jų lūpų turi didžiulę reikšmę", – šypsosi magas.

– Magija susidomėjote, kai sirgote ir nuobodžiaudamas sumanėte išmokti vieną triuką. O ką veikėte iki tol?

– Anksčiau magija rimtai nesidomėjau, tačiau ji visada buvo šalia manęs. Atsimenu, kai vaikystėje su tėčiu žiūrėdavome televizijos laidą "The World's Greatest Magic" (liet. "Geriausia pasaulio magija"). Į ją būdavo kviečiami profesionaliausi įvairių šalių iliuzionistai. Tėtis laidą įrašydavo, vėliau atidžiai stebėdavo, kaip atliekami triukai. Jam tai buvo visiškai nesuprantama. Tad vaikystėje magija man atrodė tiesiog neįtikėtina: jei net mano tėtis nesupranta, kaip atlikti triukus, tai tikrai nerealu!

Pats magijos mokytis pradėjau gerokai vėliau. Tai nutiko, kai sirgau ir turėjau daug laisvo laiko. O pagal specialybę esu programuotojas, Vilniaus Gedimino technikos universitete baigiau inžinerinę informatiką. Studijos sekėsi gerai, baigęs universitetą įsidarbinau nedidelėje informacinių technologijų įmonėje. Tačiau ilgainiui supratau, kad toks gyvenimas ne man. Neįsivaizduoju savęs po 20 metų darantį tą patį, tad panorau pereiti į širdžiai artimesnę sritį. Supratau, kad būdamas iliuzionistu galiu užsidirbti, ir labai neblogai.

– Kiek laiko praėjo, kol magija tapo jūsų pagrindiniu uždarbiu?

– Po metų aš jau rengiau pirmąjį savo pasirodymą, bet vis dar dirbau programuotoju. Sakyčiau, kad nuo išmokto pirmojo triuko turėjo praeiti treji metai treniruočių ir pastovaus gyvenimo su magija. Tada jau tapau profesionaliu magu, dirbančiu visą darbo dieną.

Norėčiau aplankyti šalies miestelius ir parodyti, kad smagi magija egzistuoja. Tai yra ne tik pilvotų dėdžių, kurie karpo virvę ar su cilindru juokina vaikus, užsiėmimas.

Tai buvo vienas iš labiausiai bauginusių dalykų. Juk reikėjo iš gerai apmokamo darbo eiti į nežinią. Tačiau supratau, kad nėra kito būdo gyventi gyvenimo, kokio aš noriu. Palikdamas ankstesnį gyvenimą užnugaryje, nežinojau, kas manęs laukia, pasiseks ar ne. Ši baimė ir poreikis jaustis saugiam daugelį atbaido nuo svajonių įgyvendinimo. Laimei, niekada nebuvau žmogus, kuris norėtų didelio saugumo. Aš kaip tik trokštu tyrinėti, išbandyti naujų dalykų.

Iliuzionisto kelio pradžioje buvo labai sunku ne tiek finansiškai, kiek psichologiškai. Pradėjau visiškai priklausyti nuo savęs – kiek įdėsi darbo, tiek ir turėsi. Tai gali būti ir palaiminimas, ir prakeiksmas vienu metu. Privalai sugalvoti, kaip save pristatysi, koks būsi magas, kaip bendrausi su žiūrovais. Norėjosi patikti ne tik dėl triukų, bet ir savo asmenybe sužavėti žmones. O tam reikia daug repeticijų. Vis dėlto, galiausiai supratau, kad geriausia būti savimi, nes žiūrovai jaučia nuoširdumą.

– Kokia prieš pandemiją būdavo įprasta jūsų darbo diena?

– Tai, ką mato žiūrovas, yra tik maža dalelė mano darbo. Jis susideda iš buhalterijos, rinkodaros, treniruočių prieš veidrodį, idėjų paieškos internete ir kitų sudedamųjų dalių. Privalau viską apgalvoti – kokį kostiumą dėvėsiu, kad galėčiau laisvai judėti scenoje ir gerai atrodyti, kaip bendrausiu su žiūrovais. Patį pasirodymą laikau ne darbu, o malonumu. Turėjau planų ir turui po Lietuvą, bet viską sujaukė pandemija. Norėčiau aplankyti šalies miestelius ir parodyti, kad smagi magija egzistuoja. Tai yra ne tik pilvotų dėdžių, kurie karpo virvę ar su cilindru juokina vaikus, užsiėmimas.

– Karantinas sujaukė ir daugiau jūsų planų. Gyvai pasirodyti nebegalite, tad pradėjote rengti magijos vakarus nuotoliniu būdu. Ar nėra sunku pasiekti žiūrovą? Juk dauguma iliuzionistų triukų paremti artimu kontaktu.

– Išties sunku užmegzti reikiamą kontaktą su žmonėmis, kai jie žiūri į tave per atstumą. Juo labiau kad ne tik aš nepratęs prie tokio formato, bet ir žiūrovai nežino, kaip tokie dalykai vyksta. Tad yra nemažai iššūkių, bet jie įdomūs, unikalūs, ir visai smagu juos gvildenti bei narplioti. Viskas yra įveikiama, tik reikia nenuleisti rankų dar nepabandžius.

Neslėpsiu, iš pradžių buvo daug išgąsčio, minčių, kad mano magija per atstumą nebus niekam įdomi, svarstymų, kad gal reikėtų kito darbo. Bet nusprendžiau priimti iššūkį ir susidėlioti specialią programą. Juk ne viską įmanoma rodyti internetu, kai kurie triukai per nuotolį tiesiog neveikia. Tai labai riboja. Tačiau turėjau išties įdomų gruodį. Surengiau nemažai nuotolinių pasirodymų. Tad antrojo karantino metu jaučiuosi kur kas labiau užtikrintas savimi, atsipalaidavęs.

Pandemijos pradžia išgąsdino ne juokais. Daugiausia nerimo kėlė nežinomybė. Pradėjau galvoti, gal reikėtų vėl programuoti. Tiesa, šioje sferoje nedirbu jau kelerius metus, todėl negalėčiau taip paprastai grįžti į tą pačią poziciją, kurią turėjau anksčiau. Tad pirmąjį karantiną tiesiog išnaudojau tikslingai – prisiminęs senus gerus programavimo laikus, atnaujinau savo svetainę. Ir pasimėgavau proga nedirbti tuos tris mėnesius. Buvo tikrai nuostabus pavasaris – fotografavau gamtą, padėjau mamai susitvarkyti sodą Kaišiadoryse. Žodžiu, buvo labai gera.

Poreikis: karantinas iliuzionistui – ne kliūtis rengti šou. Namuose užsidarę žmonės ypač ilgisi stebuklų ir juoko. Magijagyvai.lt nuotr.

– Kaip ir minėjote, visi žinome magijos triukus, kai iš rankovės ištraukiama nosinė ar iš skrybėlės – zuikis. Tačiau jūsų siekis yra magiją paversti skoningu dalyku, įrodyti, kad tai nėra tik nuvalkioti juokeliai. Kaip tai įgyvendinate?

– Priimti triukus kur kas lengviau, kai pats į tai nežvelgi pernelyg rimtai. Aš nežiūriu į save kaip į magą, kuris turi ypatingų galių ir ant scenos išneš smegenis. Šiandien visi turi išmaniuosius telefonus ir gali sužinoti triuko paslaptį keliais mygtukų paspaudimais. Tad mistika, kuri magijoje buvo labai aktuali ankstesniais laikais, dabar nyksta. Todėl stengiuosi išvis nuo jos atsitraukti ir pakeisti kitais aspektais. Šiuo atveju – gera nuotaika, komedija, bendrauti su žiūrovais.

Vienas iš mano pagrindinių metodų – stebiu, kaip reaguoja žiūrovai, kokia jų kūno kalba. Iš paprasčiausios situacijos, kai kas nors išsitraukia telefoną, gali padaryti juoką. Pavyzdžiui, pasakyti, kad dabar šitas džentelmenas internete ieško triuko paslapčių. Kai šneki apie tai, kas vyksta čia ir dabar, žmones pritrauki ir sutelki, nes tavo žodžiai nesurepetuoti. Tai – ne choreografija, kai grūdi merginą į dėžę, perpjauni ir paskui šauki: pažiūrėkite, koks stebuklas! Tokius triukus žmonės jau matė ne kartą, todėl dabar jie nori tikrumo, gyvumo ir bendravimo.

Ruošdamasis pasirodymams, nemažai perimu ir iš stand up komedijos žanro, kuris Lietuvoje vis labiau populiarėja. Šiuolaikinei auditorijai galima pritaikyti ir senus triukus, tačiau svarbu juos pateikti skoningai, įdomiai. Nesu iš tų magų, kurie žvelgia į auditoriją iš aukšto, o žiūrovai tik pasyviai stebi pasirodymą. Aš juokauju, mes interaktyviai bendraujame. Žiūrovai atkeliauja ant scenos, patys pradeda juokauti, būna smagu. Tuomet visi supranta, kad antro tokio šou nebus. Kitame mano pasirodyme jau nedalyvaus nei Rytis, nei Rasa, bus kiti žmonės, kiti juokai. Tad pasirodymai tampa unikalūs ne dėl magijos, bet dėl žiūrovų indėlio.

– Kuo skiriasi magija prieš 40 metų ir dabar?

Bandau žmonėms gražiai paaiškinti, kad triukais nesiekiu patikrinti jų žinių. Juk smagu suvokti, kad vis dar yra dalykų, kurie gali tave nustebinti.

– Galbūt taip griežtai laikotarpių neskirstyčiau, nes yra įvairių stilių. Mano – vienoks, tačiau yra ir tokių iliuzionistų, kurie naudoja senus triukus, bet gali padaryti tai labai moderniai. Pavyzdžiui, portugalas Luisas de Matosas. Jis yra savo šalies Davidas Copperfieldas. Žiūrint jo pasirodymus vis dar yra įdomu, kaip jis perpjauna moterį dėžėje. Tačiau kas tikrai pasikeitė, tai suvokimas, kad žiūrovas yra jau kitoks, nei 1970-aisiais. Jis daug gudresnis arba bent jau galvoja, kad toks yra. Juk turime tiek daug išmaniųjų technologijų. Nežinoti kažko šiais laikais yra gėda, juk visada galima paguglinti. Tad šiandienius žmones nustebinti yra tikrai daug sunkiau. Čia didžiausias iššūkis – kaip sudominti tą išmanų žiūrovą ir jam parodyti, kad magija vis dar gali žavėti?

– Kur semiatės įkvėpimo? Ar magijos pasaulyje turite iliuzionistą idealą?

– Tai priklauso nuo etapo, kuriame tu esi savo mago karjeroje. Pradžioje, žinoma, esi įkvėptas kažkokio žmogaus, kokiu tu nori tapti. Kitaip sakant, nusibrėži savo žvaigždę danguje, į kurią orientuosiesi. Maniškė žvaigždė buvo amerikiečių iliuzionistas Davidas Blaine'as. Jis yra išleidęs savo DVD, kuris vadinasi "Street magic". Tai buvo tikra revoliucija – suvokimas, kad magija gali tapti asmeniška. Ji gali suktis ne apie patį magą – koks jis šaunus scenoje, koks didingas su savo blizgančiu kostiumu ir iškeltomis į viršų rankomis, bet daugiau apie žiūrovus. O tam, kad galėtum prieiti prie žmonių, tu turi nusimesti fraką, apsivilkti paprastus marškinėlius, išeiti į gatvę ir surasti savo auditoriją. Mane labai sužavėjo mintis, kad nors ir neturėdamas daug, gali žmonėms sukurti stebuklą ir praskaidrinti jų dieną. Tą D.Blaine'o pirmąjį DVD ir dabar kartais pažiūriu, tai – tikras menas. Daugumai mano kartos iliuzionistų jis yra didžiausias įkvėpėjas.

Tad iš pradžių lygiuojiesi į iliuzionistus, kurie savo gebėjimais žavi pasaulį, renki jų idėjas, klijuoji mozaiką, galvoji, ką galėtum pritaikyti sau. Be abejo, triukų iliuzionistai mokosi ir iš knygų. Įdomus faktas, kad magijos tema parašytų knygų yra daugiausia, palyginti su kitomis temomis. Bet šiaip didžiausias resursas, kur aš visko išmokau, yra internetas. Be to, įvairios žvaigždės iš Las Vegaso ir kiti garsūs iliuzionistai pateikia savo vaizdines paskaitas. Jas gali parsisiųsti, iš jų mokytis ir atsirinkti, kas tau aktualu. O vėliau, subrendęs, tu pradedi ne tik kartoti žodis po žodį kitų programas, bet galvoti apie tai, ką pats nori pasakyti.

– Ar tenka susidurti su žiūrovais, kurie pasirodymą stebi nusiteikę skeptiškai? Ar pavyksta juos nustebinti?

– Vienas maloniausių dalykų, kai po pasirodymo prieina žmogus, kuris tau visą laiką mėtė iššūkius žodžiu ar žvilgsniu, bandė tave sukirsti. Jis prieina ir pagiria, pasako, kad mano triukai patiko. Tada tirpstu iš laimės.

Iš tikrųjų, sutinku nemažai skeptikų. Galbūt tai yra lietuviško mentaliteto dalis – tu čia manęs neapgausi, aš ne kvailelis, pats viską suprantu. Bandau žmonėms gražiai paaiškinti, kad triukais nesiekiu patikrinti jų žinių. Juk smagu suvokti, kad vis dar yra dalykų, kurie gali tave nustebinti. Tad mano magija yra skirta patirti džiaugsmą. Anksčiau skeptikų labai nemėgdavau, juk kam patiktų, kai tau trukdo dirbti. Tačiau dabar į tai stengiuosi žiūrėti tiesiog kaip į kitokią reakciją. Aišku, visi atlikėjai nori, kad juos nešiotų ant rankų ir maudytų ovacijose, bet tai nėra realus pasaulis.

Kai esi iliuzionistas, didelė tavo darbo dalis yra jausti žmones, matyti, kaip jie reaguoja į tave, ypač jeigu rodai magiją iš arti. Priėjus prie mažų žmonių grupelių, lengva suprasti, kuris iš jų yra skeptikas. Tačiau kylant tavo gebėjimams magijoje, kyla ir gebėjimai susitvarkyti su tokiomis situacijomis. Tiesą pasakius, gauti skeptiko pagyrimą būna net maloniau, nei iškart sulaukti liaupsių. Smagu, kad žiūrovai pamato, jog iliuzionistai nėra klounų lygio artistai ar kažkokie juokdariai, bet yra įdomūs atlikėjai. To aš ir siekiu – noriu pakeisti visuomenės požiūrį. Pas mus vis dar įsitvirtinęs įvaizdis, kad iliuzionistas yra vyras su per dideliu kostiumu, skaldantis nejuokingus juokelius ir rodantis vaikams skirtus triukus. Džiugu, kad tai sparčiai keičiasi.