Po parą trukusio skrydžio jos dalijasi pirmaisiais įspūdžiais iš šios Pietų Afrikos šalies, kurioje net 63 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos.

J. Majauskaitės-Staniulėnės pirmasis dienoraštis:

D. Beckhamas, Karalius, nekaltų mergelių šokis ir akis badantis skurdas

Po žmonių grūsties Frankfurto ir Johanesburgo oro uostuose lėktuvėlis su mumis, lietuviais, ir dar dešimčia žmonių nusileido tuščiame tarptautiniame karaliaus Mswaii III oro uoste. „Sveiki atvykę į Svazilando karalystę!“ – šiltai bei draugiškai sveikino didžiulėje oro uosto teritorijoje pasklidę darbininkai. Karalystėje gyvena 1 mln. gyventojų, kurių išskirtinius bruožus – svetingumą, draugiškumą ir humoro jausmą – įvertinome iš karto.

Šiltai sutikti „Unicef“ kolegų Svazilande sėdome į autobusiuką ir pajudėjome siauručiais, duobėtais keliais. Pro langą, kiek akys užmato, plytėjo sausros išdeginti laukai. O aš nekantravau smalsumu sužinoti apie „Unicef“ geros valios ambasadoriaus Davido Beckhamo vizitą Svazilande – čia jis lankėsi prieš pat mums atvykstant. Apie futbolininko kelionę išsamiai papasakojo mus globojantys „Unicef“ darbuotojai Noni ir Princas. D. Beckhamo vizitas buvo kruopščiai planuojamas du mėnesius – futbolininkas nenorėjo viešumo, todėl viskas buvo labai įslaptinta: žiniasklaida nieko nesuuodė tol, kol nuotraukos su įžymybe ir Svazilando vaikais nepasklido socialiniuose tinkluose, o tuomet jau teko „bėgti“. D. Bekhamas su vaikais praleido daug laiko, todėl „Unicef“ darbuotojai jautėsi dėkingi ir apibūdino futbolininką kaip labai paprastą, jautrų žmogų. Noni užsiminė, kad žinodami apie dar vieną vizitą, vietiniai klausinėjo, ar šį kartą neatvažiuoja pas juos koks Mesi. Mes, žinoma, apsidžiaugėme supratę, kad esame laukiami.

Kelias į kelionės tikslą tolimas, tad smalsavome toliau, prašydami papasakoti apie šalies karalių. Mus lydintieji karaliaus žmonas suskaičiavo greitai – 14, o su vaikais sunkiau – kiekviena jų turi bent po 2–3. Karalius yra taip vadinamas „tradicionalistas“, tačiau dauguma šalies gyventojų jau gyvena krikščionišku ritmu, šeimos židinį stengdamiesi kūrenti su vienintele antrąja puse.

„Unicef“ darbuotojai mums papasakojo ir apie karališkąjį nendrių šokį, šlovinantį mergelių nekaltumą. Kartą metuose 100 tūkst. nuogų jaunų merginų atlieka tam tikrą ritualą, kuris nuotykių ieškančiam keliautojui gali pasirodyti puiki pramoga. Klausydamiesi vietinių pasakojimų jutome, kad šiame rituale slypi nuoširdus siekis jaunajai kartai perduoti mokymą saugoti tyrumą.

Bendraudami su Noni ir Princu supratome, kad, skirtingai nei daugumoje Afrikos valstybių, kur didžiausia valdžia yra motina, šioje visuomenėje vyrauja patriarchatas. Autoritetingas, bet diplomatiškas (jiems labai svarbu nieko neįžeisti) ir atsakingas, rūpestingas vyro žodis čia yra paskutinis. Vyrui paklūstanti, tarnaujanti, bet savo nuomonę turinti ir reiškianti moteris verčia suklusti, įsiklausyti. Tikra žmonijos išmintis.

Linksmai šnekučiuodamiesi apie karalystės gyvenimo niuansus atvažiavome į vieną skurdžiausių Svazilando regionų. Prieš keletą minučių juoku netveriantys Noni ir Princas pasikeičia: jų akyse išvystame iš širdies gelmių kylantį liūdesį bei skausmą. Šalį apėmusi didžiausia per penkiasdešimt metų sausra grasina badu šimtams tūkstančiui šeimų. Susitikimas su vieniša aštuonis vaikus auginančia mama, susitikimas su močiute, auginančia našlaičiais likusius tris anūkus, susitikimas su vaikais našlaičiais – dviem broliais ir dviem sesutėmis – nepalieka abejingų ir mūsų. Nekantriai laukiame ateinančių dienų, kad dar išsamiau susipažintume su vietinių kasdienybe.

„Unicef“ geros valios ambasadorės V. Kochanskytės pirmasis dienoraštis:

Liūdnos Svazilando realybės grimasos... arba ,,Visų šalių gerieji žmonės vienykitės!“

Pirma pažintis su Svazilandu ne tik pribloškė, bet ir šokiravo. Iš Frankfurto oro uosto skridome su PAR avialinijų lėktuvu. Kiekvienas keleivis turi galimybę pavartyti reklaminius žurnalus, kurie ,,sufleruoja“, ką būtinai toje ar kitoje šalyje turi pamatyti. Tokiame rimtame, šalį pristatančiame leidinyje, buvo netikėta (švelniai tariant) pamatyti per visą puslapį spalvingą grupės Svazilando merginų, apsinuoginusių iki pusės, pasipuošusių afrikietiškais papuošalais, nuotrauką, primenančią reklaminius šou klipus. Kažkada buvusi svarbi kai kurių Afrikos tautų tradicija – nendrių šokis (mergaičių nekaltybės patikrinimas), kurį vietos senolės vykdydavo tik savo kaimo aplinkoje – paversta į viešą šou festivalį, pritraukiantį smalsuolius iš viso pasaulio. Ką gi, liūdnos skurdo grimasos...

Kai iš prabangaus Johanesburgo oro uosto nusileidome kukliame Manzini aerouoste, kontrastas pribloškė iš karto. O kai pradėjome važiuoti per sausros išdegintą dykumą su kur ne kur išsibarsčiusiomis lūšnelėmis, pritilę žvalgėmės aplinkui. Kuo gi galėtume padėti per tas penkias misijos dienas? Atsakymas vienas – dalintis gerumu. Ir pasistengti jautriai nufilmuoti vaikų ir jų mamų istorijas, kurios kalbėtų apie pagrindinius šio krašto žmonių skaudulius. Tikiu, kad tai pavyks padaryti su „Unicef“ vietos darbuotojų pagalba, kurie mus draugiškai pasitiko, dalykiškai pristatė misijos darbotvarkę. Jie neslėpė, kad labai džiaugiasi kitų šalių dėmesiu ir pagalba. Kad ir nemiegoję, iš karto leidomės į kelią sunkiai pravažiuojamais dykumos keliais susipažinti su šeimomis, kurios sutiko atverti širdį, papasakoti savo vargus ir rūpesčius. Ir įsitikinome – reklama sau, o gyvenimo realybė – sau. Problemos pačios bado akis, jų ieškoti nereikia. Grįžome vėlai vakare pavargę, bet sušildyti paprastų žmonių geranoriškumo. Ir kritom miegoti ,,kaip užmušti“.

Penktadienį kėlėmės su pirmaisiais gaidžiais. Skubiai papusryčiavome. Užsukome į parduotuvę lauktuvių, būtiniausių maisto produktų, šeimai, kurią lankysime, ir leidomės į kelią. Dar ,,neišsinėrę“ iš savo darbų, mintimis ir kalbomis žvalgomės mėnesiu į ateitį, o už mašinos langų, regis, stovi vietoje šios šalies žmonių gyvenimas. Po žaliuojančios, žydinčios Lietuvos vaizdų ši pilkšvai rusva dykuma veikia slogiai ir tik dar labiau paryškina skaudžią realybę. Pakeliui matome ne vieną skurdžią bažnytėlę. Bet juk Dievui nesvarbu išorinis spindesys. Jam svarbios mūsų pastangos kurti vidinės bažnyčios grožį.

Po kelių valandų kelionės kalnų keliu pasiekiame šios dienos herojės namus. Tai moteris, prieš septynerius metus palaidojusi ne tik vyrą, bet ir tik ką gimusį vaikelį, gyvenanti viena su aštuoniais vaikais. Vyro ir vaikelio kapas šalimais tvoros. Su vaikais prie kapo nueina, drauge meldžiasi. Mama, kuriai svarbiausia, kad vaikai būtų sveiki, pavalgę ir galėtų mokytis. Kuriai didžiausią laimę teikia jos vaikai ir anūkai. O jei dar galėtų vietoj žagarų lūšnelės pasistatyti nors mažą kelių kvadratų namelį, kurio sienos saugotų nuo nakties žvarbos, o stogas nuo liūčių, tai ji būtų laimingiausias žmogus pasaulyje. Iš ko išgyvena? Dirba nuo ryto iki vakaro: sodina, augina viską, kas prie jos namelių molinoje žemėje auga. Kas užauga – tuo maitina vaikus, vištas, o kitką parduoda. Akivaizdu, kad uždirba menkai – skurdas, kur tik pažvelgsi. Paklausta, kas jai padeda išgyventi, atsakė, kad Dievas. „Kai yra sunku, meldžiuosi ir tikiu, kad būsiu išgirsta“, - pasakė ir pridūrė: „juk ir išgirdo, jus atsiuntė“. Na, namelio mes jai nepastatysime, bet maisto mėnesiui atvežėme. Gal dar ir vilties, kad pasaulis šios ašarų pakalnės neužmiršo, tad, gal ir pas juos ateis geresni laikai... Kas mus šiuolaikiniame pasaulyje gali išgelbėti? Tik gerumas! Viltis tik žmonių gerume! Kažkada mus šiurpinusi deklaracija ,,Visų šalių proletarai vienykitės!‘‘ turėtų pavirsti į šūkį ,,Visų šalių gerieji žmonės vienykitės!‘‘ Pasaulio išsigelbėjimas tik gerume, tik artimo meilėje!

Mintimis ir kalbomis visą vakarą buvome su šia gerumu spinduliuojančia šeima. Rytoj dar sugrįšime pas juos. Ne tik filmavimui, bet ir sustiprinimui vilties, kad jų svajonė turėti namelį yra visai reali.