Kiekvienas gyvenimas prasideda ir baigiasi, todėl žmogus yra šiek tiek keistas – šis judėjimas nuo pradžios pabaigos link daro jį poetu, sako poetas Aidas Marčėnas. Meditatyvinės jo eilės ypač ryškiai pabrėžia metų laikų kaitą, pabrėžtinai dvelkia rudeniu, todėl, anot filosofės Jūratės Baranovos, jo poezija priimtina tiems, kuriuos metų laikai prislegia.

Tanka – klasikinis japonų poezijos žanras. Trumpi nerimuoti kūriniai turi aiškią struktūrą: penkios eilutės, sudėtos iš 5–7–5–7–7 skiemenų. Tankai svarbiausia ne eilučių ar skiemenų skaičius, o jos sąskambių dermės. Tai ryšiai tarp penkių eilėraščio prasminių vienetų (dažniausiai išreiškiamų penkiomis eilutėmis) ir eilėraščio dalijimas į dvi prasmines jungtis – tarsi dalis: pirmąją 5–7–5 ir antrąją 7–7.

tu man didžiausias

buvai, apsisuksi ir

liksi – jazminuos –

Balto Nieko kūrėjau,

mažas juodas niekeli

mirę radijai

klausosi mūsų žinių

naktį žvaigždėtą –

galaktikos pakrašty,

Zervynose, cykumoj

Ši mano knyga rankraštyje buvo visai kitokia, nors tų tankų – eilėraščių buvo tiek pat, kiek yra dabar, bet paskui dar pusmetį aš vis rašiau naujas tankas, kuriomis keičiau jau buvusias knygoje.

Poetas, 2005 m. apdovanotas Nacionaline kultūros premija, yra vienas žymiausių šių laikų kūrėjų. Jo aktyvią kūrybinę veiklą įrodo išleistų knygų skaičius, jau pasiekęs tuziną ir tikriausiai dar augsiantis: Kauno viešojoje bibliotekoje susitikęs su kauniečiais, A.Marčėnas neslėpė ketinimų į tolesnių knygų kūrimą ir jau esamų leidinių tobulinimą.

Šiemet skaitytojams pristatyta A.Marčėno knyga „Ištrupėjusios erdvės“ laikoma gana netikėtu ir įdomiu kūrybiniu sprendimu – eilės sukurtos tankų stiliumi". Tai viena priežasčių, kodėl ji pretenduoja į Metų knygos titulą.

Į susitikimą su gimtojo Kauno literatūros mylėtojais poetas atvyko lydimas filosofės Jūratės Baranovos. Pokalbyje, kaip ir dera kūrėjui, netrūko eilėraščių, pamąstymų, kuriems talkino ir filosofės paaiškinimai.

– Prieš du dešimtmečius stodamas į Rašytojų sąjungą, pateikdamas savo biografiją jūs parašėte: „Nuo 1982 metų galutinai apsisprendžiau tapti poetu ir tada mano gyvenimas pasibaigė.“ Ar šiandien ir vėl kiltų ranka taip parašyti?

A.M.: „Tai buvo juokas, bet galime šiam epizodui pritaikyti interpretuotą patarlę, kad kiekviename juoke yra dalis tiesos. Šiame pasakyme yra daugiau tiesos nei juoko. Niekas nesikuria dar neprasidėjęs. Kai baigiasi pasaulis – o šiais metais jis vėl turėtų baigtis – jis ir vėl prasideda. Pavyzdžiui XX a. pasaulis baigėsi 8–9 kartus. Su gyvenimu yra lygiai taip pat: jis pasibaigia ir prasideda. Šie du dalykai vienas kitam neprieštarauja – pradžia ir pabaiga, o tai ir daro žmogų šiek tiek keistą. Tai daro žmogų poetu, nes jame telpa ir pabaigos, ir pradžios.“

– Naujausia jūsų knyga „Ištrupėjusios erdvės“ yra šiek tiek netipiška, dvelkianti Rytais. Kaip kilo mintis priartėti prie Rytų?

A.M.: „Niekada rašydamas knygas negalvoju, ką naujo padarysiu, nes tai nelabai nuo manęs priklauso. Tiesiog taip susiklostė, kad knyga šitaip pasirašė. Juokavau, kad vieną japonišką penkiaeilį parašiau Eugenijui Ališankai, bet jį padėjau į stalčių kokiam pusmečiui, užmiršau. Paskui parašiau dar vieną tokiam Petrošiui, o vėliau tie du penkiaeiliai eilėraščiai “susitiko ir pasidaugino". Iš to ir išėjo knyga.

Tai dar nesibaigia, nes ir dabar vis parašau ir penkiaeilių, ir dvieilių, nes japonų kultūra ir poezija man buvo svarbi nuo pat pradžių. Taip pat ir kinų. Galiu sakyti, kad kinų ir japonų poezija man buvo svarbi ne mažiau nei europinė kūryba, vienu metu gal netgi labiau už europinę. Japonų ir kinų poezija man labiau rūpėjo, kai man buvo kokie 22–23 metai, todėl šiuose dalykuose aš nesu kažkoks naujokas. Tačiau tada man atrodė, kad tuose dalykuose aš stokoju meistriškumo, kad parašyčiau trieilį ar penkiaeilį. Dabar atrodo, kad kiekvienas moksleivis gali parašyti trieilį ir jau tampa poetu, kaip fotografijoje – kiekvienas padaręs gražesnę nuotrauką jau yra fotografas. Iš tiesų nežinau, ar Lietuvoje yra kas nors parašęs tokių trieilių. Gal Sigitas Geda... Tam reikia išlaikyti taisyklingus skiemenis. Bet aš taip griežtai vertinu lietuvių kūrybą šioje srityje, nes iškeliu kūrybos kartelę iki pačių japonų lygmės, dėl to jos negali peršokti tokie kūrėjai kaip Vytautas Bložė, Alis Balbierius. Bet pačių japonų poezijos – haiku ir tankų – tradicija išblėso dar XX a. pradžioje.

Dar ir dabar rašau tankas. Norisi elgtis taip, kaip elgiasi japonai su savo tūkstantmetėmis šventyklomis: kai tik viena detalė ima senti, jie padaro tikslią tos detalės kopiją ir pakeičia senstančią detalę. Dėl to viskas atrodo, tarsi būtų padaryta vakar. Taip pat yra įrodyta, kad kas septynerius metus žmogaus organizme pasikeičia visos ląstelės ir dėl to žmogus išlieka kaip ir tos japonų šventyklos. Taip pat ir ši mano knyga rankraštyje buvo visai kitokia, nors tų tankų – eilėraščių buvo tiek pat, kiek yra dabar, bet paskui dar pusmetį aš vis rašiau naujas tankas, kuriomis keičiau jau buvusias knygoje. Vietoj to, kas jau būdavo pasenę, aš dėdavau naujus eilėraščius. Ir tai nėra kažkas naujo poezijoje – net Maironis „,Pavasario balsus“ leisdavo ir leisdavo vis papildydamas ir kiekvieną kartą pakoreguodamas leidimą."

– Naujausioje knygoje, kaip ir kitose, yra daug dedikacijų asmenybėms. Kurios iš tų asmenybių lėmė jūsų paties kūrybą?

A.M.: „Kai sudarinėjau knygą “Iš Vilniaus į Vilnių" (2008), pradėjau ją Kaziu Bradūnu ir baigiau Donatu Petrošiumi. Bet į ją nedėjau tokių autorių eilėraščių apie Vilnių, su kuriais nebuvau pats bendravęs, pažinojęs. Todėl nedėjau ten Maironio eilėraščių. Su vienais tų žmonių mane siejo draugystė, su kitais – nedraugystė. Be tų žmonių neįsivaizduoju savo gyvenimo. Na, gyvenimą gal ir įsivaizduoju, bet kūrybos – niekaip. Todėl ir šioje knygoje – jeigu jau yra dedikacija jam, tai reiškia, kad tas žmogus man yra svarbus.

Be to, kultūra niekada nėra monologas. Tai dialogas, o gal geriau – polilogas, nes visą laiką reikia kūrybą tikrinti, bendrauti. Netgi neidamas išvien su tradicija esi joje. Ir nieko neparašysi be tų žmonių, kurie rašo kartu, su kuriais kalbiesi per tekstus. Jei šiuo požiūri esi solistas, deja tenka egzistuoti chore. Jei visi būtume solistai, įdomus choras išeitų."

– Per rašytojo karjerą turėjote sėkmingą kūrybinį suartėjimą su Sigitu Parulskiu. D.Petrošiaus žodžiais sakant, bene dešimtmetį švietėte akinamai ryškiai ir netgi temdydamas kitus savo kartos poetus.

A.M.: „Literatūriškai su S.Parulskiu nebuvome labai suartėję. Manau, kad netgi atvirkščiai – buvome priešingų krypčių kūrėjai. Bet labai gerai jaučiau, tai ką jis rašo. Tai man leido susikurti saugią erdvę, o literatūroje labai reikia tokios erdvės. Erdvės, kur viskas aišku, kurioje aprašomos panašios vertybės. Bet literatūriškai buvo labai geras mūsų kūrybos įvertinimas: “Ką Parulskis sulanksto, tą Marčėnas ištiesina.„ Taigi, be Sigito sulankstymo aš nebūčiau nieko ištiesinęs.“

Na taip, savo metu buvome ryškūs, besireiškiantys jaunuoliai. Gal dėl to ir susidarė įspūdis, kad esame kūrybiškai artimi. Esu vienas iš žmonių, kuris negavo nuo jo per galvą, o tai irgi šį tą pasako."

– (Klausimas J.Baranovai) Jūsų žodžiais kalbant, „Marčėno poezija turėjo likti įstrigusi klasikinės poezijos gniaužtuose“, tačiau jums vis dėlto pavyko jo eilėse aptikti Andrejų Tarkovskį (garsus rusų režisierius – red. past.). Kaip tai nutiko?

J.B.: „Visoje A.Marčėno kūryboje jaučiama rytietiška gaida – metų laikų keitimasis, Kim Ki-duko filmų užuominos. Man atrodo, kad A.Marčėnas savo kūryboje ypač akcentuoja rudenį, todėl jo poezija priimtina tiems, kuriuos metų laikai prislegia. Todėl jo donelaitiška meditacija, mano manymu, tinka užsimiršimui. Kitas dalykas, kuris leidžia sieti A.Marčėno kūrybą su A.Tarkovskiu, yra metaforos.“

A.M.: Man atrodo, kad A.Tarkovskis apskritai daro įtaką visai mano amžiaus kartai. Jis buvo centrinis mūsų gyvenimo režisierius. Visa jo mistika mums darė didelę įtaką. Ir būtų keista, jeigu būtų kaip nors kitaip. Dabar jaunesni protingi žmonės klauso mūsų klausytos muzikos. Nekalbu apie klasikinę muziką, turiu omenyje roką ir pramoginę muziką, tai, kas svarbu šešiolikmečiui, kai jis dar turi gerą klausą. Muzika tada dar formuoja jo gyvenimo sampratą. Pavyzdžiui, mano vaikai klauso tuos pačius „Pink Floyd“, kaip ir aš. Todėl tarp mūsų kartų nėra tokio didelio bendravimo kanjono, mes dar galime puikiai susikalbėti vieni su kitais. A.Tarkovskis irgi labai svarbus, tik bėda ta, kad daugelis jaunosios kartos žmonių jau nemoka rusiškai."