Dainininkė Jurga Šeduikytė balandžio 22 d. Kaune savo gerbėjams pristatys naują programą „New | Jurga“. Mistika, tamsos ir šviesos žaismas, svajingumas – tokie šio pavasarinio repertuaro raktažodžiai. 

J.Šeduikytė sako, kad dainas programai rinko ilgai ir kruopščiai, o koncerto klausytojus tikisi pradžiuginti tiek puikiai žinomais kūriniais „Nebijok“, „Aukso pievos“, „Juoduoju baltuoju“, „Tavo krante“, tiek naujausiomis, dar publikai negirdėtomis dainomis. Mintimis apie dainas, svajones, drąsą norėti daug ir to siekti, dainininkė pasidalijo interviu. 

– Naujas albumas „Giliai vandeny“ pasirodė praėjus beveik dešimtmečiui po pirmojo albumo. Ar naujojo albumo dainose perteikta šiuo laikotarpiu įgyta gyvenimiška patirtis ir branda ?

– Dainose perteikta tai, kas su žmogumi įvyko, ką jis suprato ar atrado naujo per tam tikrą laiką. Pati labiausiai mėgstu girdėti žmogaus individualią patirtį, skaudžiai ar su džiaugsmu pasakojamas istorijas, todėl ir savo dainose stengiuosi įdėti kuo daugiau savęs. Tikiu, kad nuoširdus žmogiškas dalinimasis tuo, ką esame suradę, gali patobulinti pasaulį. Todėl savo koncertus, ypač „New | Jurga“ akustinę programą, vadinu pokalbiu. Koncerte ryšys su publika ir apsikeitimas mintimis yra labai svarbus. Kai pokalbis pavyksta, apima nenusakoma nuotaika, suteikianti jėgų judėti toliau – tiek publikai, tiek man, kaip muzikantei.

– Kritikai jūsų naują albumą apibūdina kaip tikrosios, senosios Jurgos sugrįžimą. Ar pritariate jų nuomonei?

– Šio albumo pagrindinis uždavinys buvo atsigręžti į savo šaknis, – tai geriausiai išreiškia dainos „Paukštelis“, „Liūlia liūlia“, „Juoduoju baltuoju“. Taip pat stengiausi žodį naudoti taupiai – tarsi liaudies dainoje. Panašumas su „Aukso pieva“ galbūt jaučiamas dėl švelnumo ir nostalgijos, kuria gyvenau kurdama „Giliai vandeny“. Džiaugiuosi, kad šį kartą nereikėjo kūrybinių atostogų – šiuo metu ruošiu naują albumą.

– Dainų žodžiuose, pavadinimuose jaučiamas stiprus ryšys su vandeniu. Kokia jo prasmė jums?

– Vanduo yra terpė, puikiai atskleidžianti mano pasaulio supratimą. Iš čia ateina gyvybė, čia ji gali ir pražūti. Vanduo slepia turtus, gali radikaliai pakeisti savo formą – nuo lietaus iki garų ar ledo. Tai labai platus mitologinis simbolis, puikiai tinkantis pasakoti istorijas.

– Ar galėtumėte pasakyti, kad muzika, teatras, kinas ir rašymas užima vienodai svarbią vietą jūsų gyvenime? O gal visgi kažkuri meno sritis širdžiai artimesnė už kitas?

– Skirtingos sritys, mano nuomone, kai kuriems menininkams yra būtinos. Pačiam sau tai yra būdas tiksliau išsireikšti, atsiskleisti, plačiau save realizuoti, meno vartotojui tai – puiki galimybė pažinti kitą žmogaus pusę, žmogaus galimybių paletę. Paskaičiusi S. Dali romaną, kuo ramiausiai pradėjau tobulinti savo piešimą – supratau, kad tik tu pats gali nubrėžti savo ribas. O šiaip tikiu, kad žmogaus galimybės yra beribės.

– Kai kalbate apie savo svajones, jos atrodo labai didelės: studijos, naujas albumas, muzika ilgametražiam filmui, koncertas Japonijoje. Kas suteikia stiprybės nebijoti norėti daug?

– Esu savo pačios projektas, prisiimu atsakomybę už visus savo sprendimus. Kartais tai būna labai sunku – norisi padirbti kokį sėdimą „kontorinį“ darbą nuo 8 iki 17 val. Bet kitą rytą atsikeli su šviežia sapne gimusia muzikine tema ir viską pamiršusi, puoli groti. Aktorystės, kurios esmė – komandinis darbas, svarbą sau palyginčiau su žmogaus atokvėpiu dirbant sode po darbo dienos. Be jos jausčiausi vienišoka. Apskritai kūrybos esmė man – santykio sukūrimas. Santykio su savimi ir su pasauliu.

– Surengėte koncertą vaikams. Kokia jums atrodo mažųjų klausytojų publika? 

– Vaikai yra atgaiva ir išbandymas viename. Tu jų neapgausi ir nepriversi pasijusti kitaip, nei jie jaučiasi. Todėl ir telieka būti nuoširdžiam ir leisti veikti vaikui, kuris slypi kiekviename iš mūsų.

– Koncertuose pradėjote groti pati sau. Kas paskatino tokiam iššūkiui?

– Pati save ir paskatinau. Pajutau, kad turiu atgaivinti senas dainas, kad noriu pasidalinti vienatvėje išieškotu pirminiu dainų skambesiu. Kita vertus, nelabai moku žodžiais papasakoti, kaip turi skambėti daina, bet galiu tai pagroti. Nelyginu savęs su didžiaisiais pianistais, tačiau esu labai reikli sau ir daug repetuoju, nes iš tiesų akomponuoti sau yra didelis iššūkis. Sulig kiekvienu koncertu jaučiu, kad privalau tai daryti, o ir klausytojai sako, kad man tai tinka.

– Kokia Jurga yra, kai scenoje dainuoja ir groja viena pati?

– Įsiklausanti, besistengianti pagauti už uodegos vidinę laisvę, ieškanti čia ir dabar pojūčio ryšyje su klausytojais.

– Koks bus „New | Jurga“ koncertas Kaune?

– Jis skirtas poilsiui ir atsipūtimui nuo to, kas kasdieniška.