Atvira, bet nepaviršutiniška. Savita ir filosofiška. Nerianti gilyn, kaip ir jos dainos. Jurga Šeduikytė – apie vyrą, gyvenimą po vedybų, sūnų Adą, naujausią projektą "Japonija", savo baimes ir demonus.
– Artėjant Beždžionės metams, gruodžio 29 d. 19 val., VDU Didžiojoje salėje Kaune laukia ypatingas tavo koncertas?
– Beždžionės metai yra mano! Štai taip apsisuko ratas. Beždžione nepersirenginėsiu, bet džiaugiuosi, kad ateina mano metai – juk kiekvienam reikia kažkokios iliuzijos, kad jis palaikomas ir iš šalies, kad kitais metais gerai seksis.
– Bet ir šie metai atlikėjai Jurgai Šeduikytei nėra blogi.
– Oi, ne. Beje, blogų metų beveik nebūna. Būna, žmogus ieško ir randa, arba neranda, arba randa daug, bet ne tai, ko ieškojo. Kiekvieni metai kupini atradimų ir netikėtų posūkių. O mes keliaujame. Jauniems rūpi vieni klausimai ir atradimai, vyresniems – kiti, bet anksčiau ar vėliau tai, kas svarbiausia, stoja į savo vietas. Taip galvojau jau nuo vaikystės.
– O gal yra žmonių, kurie nieko neieško, o tiesiog plaukia pasroviui?
– Nemanau, kad yra tokių, kurie neieško. Bet yra žmonių, kurie negalvoja. Man patiko vieno psichoterapeuto patarimas. Jei nepasitiki religiniu pasauliu, jei turi vidinių psichologinių problemų, reikia kalbėti. Pradėti paprasčiausiai nuo pasisveikinimo "labas". Ir nenustebti sulaukus atsakymo.
Mes visi esame tarsi dvigubi, todėl nereikia bijoti. Tėvo atsakomybė vaiką parengti išoriniams, o mamos – vidiniams dalykams. Ir, vaikui klausiant, atsakyti ir perduoti išmintį.
– Minėjai, kad esi labai atvira mama ir kitus net stebina, kaip bendrauji su septynerių metų sūnumi Adu.
– Daugeliui tai kelia nerimą. Yra manančiųjų, kad su vaikais nereikia apie viską kalbėti. Bet su manimi vaikystėje nekalbėjo tiek, kiek norėjau. Problemytės buvo sprendžiamos už uždarų durų, o aš dėl to prastai jaučiausi.
Esu bendraujantis žmogus, bet aplinkybės mane padarė intraverte. Todėl stengiuosi sūnui duoti tai, ko man trūko vaikystėje. Ir kol kas rezultatas mane džiugina, o vaikas net duoda patarimų.
– Pavyzdžiui?
– Na, sėdime automobilyje, sakau: Adai, mano nervai jau ant ribos, o jis sako: mama, suskaičiuok iki dešimt – padės.
– Jei su sūnumi taip atvirai bendrauji, Adui turbūt nesakei, kad vaikus atneša gandras?
– Eeee, kas čia per klausimas? Nesakysiu! – juokiasi. – Aišku, atvirai jam sakau. Ir kiek klausia, tiek bandau atsakyti ir paaiškinti atvirai. Su sūnumi pravėrėme daug paslapčių. Šia tema taip pat kalbėjome.
– Jam – septyneri. Koks jis mokykloje? Nešokiruoja kitų išgirstu atvirumu arba tuo, apie ką kalba su mama?
– Jis pareigingas. Mūsų giminė – keisti žmonės, intravertai, bet jei jau kitą prisileidžia – tampa itin atviri. Mokykloje mano sūnus tylesnis, gana uždaras, nebent pradėtų pasakoti apie savo lankomus būrelius.
– Ko šiuo metu tu jį bandai išmokyti?
– Mokykla yra mokykla, ir tai labai svarbu, bet jis turi stengtis ir dėl savęs po mokyklos pabūti su mylimais žmonėmis. Ir neužsidaryti. Išspręsti konfliktus. Gerai, kai sako: mano geriausias draugas mane užgavo, bet po to mes vėl tapome geriausiai draugais.
– Minėjai, kad žmonės ieško, randa, arba randa ne tai, ko ieškojo. Ką atradai šiais metais?
– Kovoju su vidiniu demonu kodiniu pavadinimu "Gerai ten, kur mūsų nėra". Turiu svajonių, susijusių su tolimu užsieniu. Tiesa, kiek pažinojau žmonių, Lietuvoje man labiau patinka. Bet aš esu kaip stoviniuojanti gervė, kuri mąsto: skristi ar likti? Stengiuosi rasti savyje sugebėjimą džiaugtis dabar, mėgautis tuo, kas yra aplink. Jei negali rasti kūrybinio įkvėpimo keliauti, nebūtinai išoriškai, tai gali būti vidaus kelionė.
Svajoju apie projektą Japonijoje, todėl kitais metais rimtai krutinsiu šį klausimą. Neseniai "Tele Bim-Bam" stovykloje sutikau žmogų, kuris pareiškė, kad jei turi svajonę, reikia ją įgyvendinti. Žinau, kad taip reikia, bet kai darai praktiškai, galvoji, kad nepavyks, bus blogai, brangiai kainuos.
– Bet Japonijoje tavo planai – ne tik tekančią saulę, žydinčią sakurą ir egzotikos pamatyti?
– Ne, ne. Ten man ne egzotika. Net klausimas nekyla, kad turiu artimų ryšių su ta kultūra. Taip sako mano vidinė nuojauta, o jos reikia klausyti.
– Praėjusiame gyvenime Jurga buvo geiša, samurajus, o galbūt sakuros žiedas?
– Kodėl tokie kraštutiniškumai? Greičiau – sakura. Nors galbūt galėčiau būti ir samurajumi. Bet aš – labiau apie Rytų ir Vakarų pasaulio priešpriešą. Vakarų pasaulyje, jei nesi madingas, negaudai to, kas tvyro ore, esi šiek tiek už borto. Bent taip jaučiuosi. Forma gali būti kitokia, bet gaudau emocijas, o mano naujajame albume daugiau šviesos. Kitas albumas galbūt dar kitoks bus? Ne viskas pasakoma žodžiais.
Rytų pasaulyje yra tam tikri kertiniai dalykai. Atsistoji prie kažkokio pastato ir jauti, kad jis sunkus, turi savo istoriją. Žinai, kad jis yra, tu laisvas nuo jo, bet gali atsiremti, užeiti į tuos kambarius. Vidinis Rytų pasaulio pagrindas man labiau suprantama, o kas dabar vyksta Vakarų pasaulyje – nežinau.
– Vakarų pasaulis aktyviai skverbiasi visur. Ir į Rytus – su komercija, vartojimu ir neretai demokratija per prievartą. Jis laimi?
– Nelaimi. Kiekviena didelė žmonių masė yra kaip organizacija, o kiekvienai organizacijai reikia paklusnumo. O asmenybėms organizacijoje sunku. Bet jei organizacija sujungia asmenybes pažangai, bus sukuriama daug naujų dalykų.
Vis dėlto, jei patekčiau ten, į Rytų pasaulį, gal negalėčiau žengti koja kojon, nes pernelyg mažai gyvenau tame pasaulyje. O Lietuvoje, Europoje, gauname tik to pasaulio trupinius. Kuo šalis verda, kokios vibracijos – juk kiekviena šalis turi savo vibracijas – gali pajusti pagyvenęs joje bent jau pusmetį.
– O japonai tavo vibracijas supras? Turbūt norėsi koncertuoti ne tik ten gyvenantiems keliasdešimčiai lietuvių?
– Ar atsimeni mano vieną dainą? – dainuoja angliškai rytietišku stiliumi ir juokiasi: – Seniai svajoju apie Japoniją, bet neįdrįsau to įvardyti. Koncertas ten man būtų geriausia kitų metų dovana.
– Ar nuolat besikeičianti Jurga nebijo prarasti gerbėjų, kurie įsimylėjo jos pirmąsias dainas ir dabar jos nesupranta?
– Nesikeičiu. Visą laiką buvau ir esu virsme. Ir žmonės, kurie seka virsmą, leidžia jame būti. Jei sukausto, tai produktą tik sukramto ir išspjauna. Kas nusisuka – nėra mano bendrakeleiviai. Bet kam nors rūpi, ko ieškau, patinka klausimai, tai mano bendrakeleiviai, su kuriais gali bendrauti ir ieškoti atsakymų.
– O jei jie pamanys, kad tu neturi savo kelio? Jei tavo permaina, pasikeitimas jiems nepatinka?
– Ką vadini pasikeitimu? Esu aktorė, dainininkė. Kitos nėra. Dvi profesijos, kurios viena kitą papildo, – tai meno sintezė. Nesu dainuojanti buhalterė, vaikų darželio auklėtoja, finansininkė. Bandau sujungti muzikos kalbą su aktoryste, išreikšti įvairiais dalykais. Kai žmonėms tokie dalykai pavyksta, man labai gražu.
– O koks virsmas tavo vedybiniame gyvenime? Daugiau ramybės, daugiau išminties ir mažiau emocijų?
– Ne, jokios ramybės! Man smagu, kad mes – gyvas energijos kamuolys ir su sūnumi, ir su vyru. Vidas dabar stato spektaklį Kauno dramos teatre, surinko kursą. Buvo ir sunkus laikas. Bet atsisėdi, nusprendi ir palengvėja. Ir kitiems linkiu pasikliauti nuojauta, žinoti, kad blogas jausmas negali trukti ilgiau nei tris dienas, savaitę – kitaip po to prasiveržia ligomis.
Viską galima sutvarkyti nuoširdžiai, sudėlioti taip, kaip reikia, pasiklausti kito, esančio greta. Juk ne visada galime matyti save 100 proc. nuoširdžiai ir objektyviai.
– Gal kiti bijo būti sąžiningi sau? Pasakyti, ko išties nori?
– Nemanau. Greičiau jie to niekada nedarė, mano, kad tai neįmanoma, bet tas viduje sėdintis žmogus – protingas ir realus. Visuomenė mus veikia, aplinka formuoja, bet viduje turime neįgyvendintų svajonių, siekių būti laimingam kitoje vietoje, kažką kita darant. Reikia to neatmesti, pripažinti sau ir juodus dalykus – pyktį, skausmą, nerimą.
– Koks tavo juodžiausias demonas, sulaukus 35 metų amžiaus?
– Prabėgę metai? Viduje ir išorėje kažkas keičiasi, ypač sulaukus 30 metų. Jei į tai nekreipčiau dėmesio, būčiau užsispaudusi viduje ir, norėdama nusiraminti, daryčiau kažką radikaliai priešingo.
Taip, kartais apima nerimas, ar darai tai, ką turėtum daryti, ar paliksi po savęs pėdsaką, nes kitaip, ar yra prasmės čia būti? Kaip elgtis, kai metai suka viską į save?
Maždaug iki 28 metų energija labiau nukreipta į išorę, karjerą, dabar jaučiu, kad jei vidus priešinasi – negaliu daryti, neturiu jėgų, noro, laiko. Su tuo tenka kovoti. Mėgstu pabūti su savimi. Kadaise devyneriais metais vyresnė sesė sakė, kad kartais mėgsta pabūti viena. "Be vyro, šeimos? Nusišneki?" – negalėjau patikėti. Dabar suprantu, kad žmogus ateina į žemę ir susipažinti su savimi, pagalvoti, ką veikti toliau, kaip gyventi. Oi, čia kalbu turbūt kaip šizofrenikė? (Juokiasi.)
– Nemanau, nes paviršutiniškų ir tuščių dalykų mūsų kasdienybėje užtektinai. Nors piktieji demonai šnabždės, kad Jurga po šešerių metų vedybų jau nori pabūti viena ir vyras jai atsibodo.
– O ne, man su vyru niekada nenuobodu. Tai pirmas toks žmogus. O kai man būna nuobodu, jo nebūna namuose. Arba jis grįžta su naujienomis, arba kartu darome ką nors įdomaus. Vienas kitam kūrybine prasme duodame laisvę. O kai duodi laiko kitam ir pats jo nuoširdžiai gauni. Laimingas žmogus visada nori padaryti kitą laimingą.
– Kaip manai, kuris iš jūsų laimingesnis?
– Hm... Man atrodo, kad ... Na, jis dabar dirba. Bet aš esu labai laiminga, sėdžiu prie išsvajoto projekto, kur baimės buvo daugiau nei drąsos. Groti pačiai sau yra dar nuogiau, nei surengti akustinį koncertą. Vienoks skambesys grojant pianinu, kitoks – gitara, spalvos keičiasi. Esu labai laiminga, kad tęsiasi savęs pažinimas.
– Mėgsti pabūti viena. Galbūt realizavai norą pašokti – nesvarbu, kur – nevaržoma, viena?
– Noras buvo šokti nevaržomai, bet dabar – jau ne vienai. Juk kitaip atrodys, kad bijai šokti prie kitų. Reikia save perlaužti. Su Adu lankau ir šokius: jis – breiką, aš retkarčiais – hiphopą. Arba karatė. Judesys vyksta. Taip, dabar šokti viena jau nenorėčiau.
– Kur su vyru Vidu Bareikiu šokate? Ant smėlio, kopose?
– Kopose – ne. Šokame kaip normalūs žmonės ten, kur skamba gera muzika. Mėgstame hiphopą ir repą. Ar žiemą kopose norėtum šokti? Aš iš Palangos, realistė – šalto smėlio nenoriu.
– Gimusieji Beždžionės metais yra ne tik šeimos žmonės. Jiems reikia ir veiksmo, spalvų, saldumynų, gėrybių, vaipymosi, azarto.
– Norėčiau balanso. Esu atviresnė nei paauglystėje. Ir tai džiugina. Bet turėčiau kontaktuoti su žmonėmis, nes sėdėdamas namie atviras su žmonėmis nebūsi. Taip, reikia ir pabūti su savimi, išmokti klausyti savo vidaus, nes dažnai darome tai, ko reikia, bet ne visada sau leidžiame daryti tai, ko išties norime.
– Ko neleidi sau daryti, net jei labai nori?
– Leidžiu. Bet turiu pasiklausti savo vidaus. Tiesa, kai ilgą laiką darai tai, ką nori, tai tampa rutina. Besikartojantis darbas turi deja vu efektą, todėl reikia naujų vėjų, naujų žmonių ir naujų idėjų. Su žmonėmis reikia bendrauti, kad suprastum, kad šiame pasaulyje esi ne vienas.
– Tas ežiukas rūke, kaip save pavadinai interviu mums prieš kelerius metus, jau išėjo iš rūko?
– Koks ežiukas? Ko aš prišnekėjau? – kvatojasi. – Nors man patinka tas ežiukas rūke. Ir ieškau aš to arklio, kurio ieškojo ežiukas, kad galėčiau pasitarti. Bet kai kažką nusprendžiu, padarau, vėl patenku į rūką.
Gamtoje egzistuoja cikliškumas – po pavasario ateina vasara, po to – ruduo, žiema, vėl pavasaris. Žmogus negali būti vienodas. Man patinka tas procesas, cirkuliacija, pusiausvyra, nes kai kažko būna per daug, yra stygius ko nors kito.
– O ko ieško Beždžionė?
– Manyje beždžioniškumo yra daug. Bet tai ne beždžioniavimas, nors taip gyventi lengviau. Stengiuosi išradinėti dviratį. Kai ateina kūrybinis džiaugsmas, atradus kažką naujo, gražaus ir šviesaus, supranti, kad buvo verta stengtis.
– Esi linkusi filosofuoti, neplaukti pasroviui, domėtis gilesniais dalykais. Turbūt nebūtų keista, kad sugalvotum mėnesį praleisti vienuolyne?
– Na, gal po kokių 30 metų. Dar palaukite. Aš dar nesiintegravau į visuomenę, todėl nenoriu nuo jos bėgti. Taip, kai kuriems žmonėms atsiskyrimas yra pašaukimas, bet kai kuriems tai bėgimas ir nemokėjimas palaikyti santykių su žmonėmis. Mačiau išties harmoningų budistų ir pranciškonų vienuolių, norėčiau pasiekti tokią stabilumo ir ramybės būseną. Jei kažkam padės vienuolynas, tegul tai daro. Bet baimes galima nugalėti tik joms pažvelgus į akis ir susidraugavus. Todėl esu scenoje ir su žmonėmis stengiuosi pralaužti savo uždarą charakterį.
– Nesi tradicinė, vadinamoji pilka masė, ir tavęs daugelis nesupranta.
– Nežinau, ar yra pilka masė. Gal greičiau mieganti? Kiekvienas iš mūsų, jei būtų radikali situacija, neduok Dieve, karinė, smarkiai pasikeistų. Ir iš tos pilkos masės pradėtų sproginėti asmenybės.
Mes galime sakyti, kad esame asmenybės, kultūringi, o ten – pilka masė. Bet kai pašneki su žmogumi, neturinčiu išsilavinimo, o jis pakreipia tavo gyvenimą, supranti, kad viskas yra mumyse. Ir mus veikia tik šleifas, kurį atsinešame iš savo giminės, šalies, kultūros. Reikia ieškoti kontakto ir su vidumi, ir su išore.
– Bet geriau, kad karo nebūtų.
– Žinoma! Aš stengiuosi, visi menininkai irgi stengiasi neužmigti ir kitus žadinti savo kūriniais.
– Jurga, bet kartais taip gera sapnuoti ir neprabusti.
– Sapnuose išsilieja sukauptas balastas. Žmogus – protingas organizmas. Ir atsikrato balasto. Gali nekreipti dėmesio, bet jei jauti, kad tai kažkas svarbaus, anksčiau ar vėliau perskaitysi. Niekas nežino, ką reiškia sapnai – yra tik bendros tendencijos. Bet jei domėsiesi, ką tai reiškia, kokia būsena, kokia emocija, daugiau sužinosi apie save.
– Tu save jau pažinai?
– Ne. Ir niekada nepažinsiu, nes esu komplikuota asmenybė. Man būna ir gerai, ir blogai. Kaip ir visiems aplink. Todėl savęs neišskiriu iš bendros masės. Bandau daryti tai, ką jaučiu. Bet kodėl tai darome? Turbūt niekas nežino, kodėl eina savo keliu. Tam ir turime gyvenimą, kad tai išsiaiškintume.
Naujausi komentarai