Televizijos žiūrovai nė nemirktelėję paliudytų, kad choreografas Jurijus Smoriginas yra chamas, išsišokėlis, narcizas. Tačiau norinčius pažinti tikrąjį jo veidą, nedengiamą sarkazmo skraistės, baletmeisteris kviečia į savo spektaklius.
Tokią galimybę turi Vilniaus ir Kauno gyventojai bei miestų svečiai, kuriuos naujo teatro sezono proga J. Smoriginas su vadovaujamu „Vilniaus baletu“ džiugins naujausia savo premjera „Mata Hari“ ir laiko patikrintais spektakliais „Fedra“ bei „Geiša“. Apie tai, koks yra šių spektaklių ir paties jų kūrėjo pasaulis, „Vilniaus diena“ kalbėjo su J.Smoriginu.
– Televizijos žiūrovams, kurie jus mato atliekantį blogiuko vaidmenį, sunku patikėti jūsų teiginiu, kad tai – tik kaukė, kuri nukrinta spektaklyje. O kokį jus pažįsta spektaklių žiūrovai?
– Pirmas įspūdis labai apgaulingas. Žmonės, kurie mane vadina chamu, labai tiesmukai vertina tokį efektą. Juk yra nemažai žmonių, kurie iš pažiūros malonūs, o iš tiesų linki bloga, yra užsislėpę nusikaltėliai, tie, kurie rėžia tiesą į akis, dažniausiai yra jautrios, gilios sielos, šilti, pagelbsti nelaimėje. Spektakliuose man nereikia niekuo apsimetinėti. Žmonių, teigiančių, kad aš įžūlus, chamas, nieko vertas, tiesiog paklausčiau, ar jie matė nors vieną mano spektaklį. Žinoma, ne, nes tie, kurie matė, to apie mane nepasakys. Šokiu aš kalbu apie save tokį, koks esu: jautrus, dvasingas, mylintis, dievinantis klasikinę muziką ir gražią muziką apskritai – štai „Geišoje“ labai daug originalios japonų muzikos. Spektakliuose dominuoja tas Jurijus Smoriginas, kurio niekas niekad nemato ir nė įtarti negali, kad po šito susivėlusio, pliktelėjusio liūto kauke slepiasi trapus ir net verkti mokantis žmogus.
– Ne kartą sakėte, kad į televiziją atėjote tik tam, kad populiarintumėte baletą, pritrauktumėte žiūrovų ir atskleistumėte jiems šokio grožį. Ar tokia priemonė pasiteisino?
– Kaip pažiūrėsi. Kiekviename mieste savi įpročiai. Žinau, kad Kaune labiau mėgstamas pramoginis menas, bet turiu sentimentų šiam miestui, nes išmanau visą Kauno kultūros istoriją, – kad čia gimė ir opera, ir baletas, ir operetė, ir drama. Tikiu, kad žiūrovai vis dažniau į tai atsigręš, išgirs tikros kultūros kvietimą. Televiziją, šou pasirinkau kaip lengvesnį kelią, kuris galbūt atves vis daugiau žiūrovų į rimtus, gerus spektaklius, nes šokis Lietuvoje vis dar yra silpnoji grandis. Manau, inteligentija puikiai supranta, jog televizijoje sėdi artistas, aktorius, kuris vaidina blogiuką tam, kad spektakliuose galėtų atsiskleisti kaip geras.
– Niekada nepasigailėjote pasirinkęs baletą, šokį?
– Nesigailiu, kad pasirinkau tokį sunkų ir dažnai neįvertinamą kelią Lietuvoje. Esu laimingas – puiku džiaugtis gyvenimu atradus savo vietą. Didžiuojuosi, kad esu „balerastas“, anot Vytauto Šapranausko. Sakoma, kad baisiausia yra gyventi šeimoje su nemylimu žmogumi, dėl pinigų. Taip ir darbe. Man pasisekė – su šokiu iki šiol esu susivijęs iš meilės. Šiuo keliu einu daugiau nei trisdešimt metų, ir buvo labai smagu perskaityti vienos savo oponenčių pastabą, kad modernaus šokio pradininkas Lietuvoje yra J.Smoriginas. Vien tam, kad išgirstum įvertinimą iš oponentų, buvo verta gyventi. Taip pat stengiuosi kurti taip, kad vaikai ir anūkai galėtų pasakyti, jog senelis buvo talentingas, protingas, nenusivažiavęs į lankas žmogus.
– Esate pašiepiamas, kad, nesulaukdamas kitų įvertinimo, imate girtis pats. Ar tikrai jo nesulaukiate?
– Dėl pasigyrimų man dažnai priekaištauja, bet gal jau toks amžius, kai nesinori užmiršti, kad į tarptautinius vandenis paruošiau didžiausias scenos žvaigždes, kad mano choreografijos daug premijų gavo ir esu vienintelis choreografas Lietuvoje, kuris Paryžiaus Eliziejaus laukuose pastatė spektaklį. Deja, tokie dalykai nelabai vertinami. Kur kas labiau žmonės įvertino mano špagatą ar garsų „faką“ televizijoje. Smagiai įvertintas buvau vieno Kauno didžėjaus, kuris pseudonimu buvo pasirinkęs mano pavardę, – be ironijos pasivadino Sėkminguoju Smoriginu. Pagalvoji, velnias, kaip gera, tau – per penkiasdešimt, o jaunuolis tave pavyzdžiu laiko.
– Ar savo spektakliuose matote ašarojančių žiūrovų?
– Taip, labai dažnai. Nes tie spektakliai jausmingi, ne juodi, o spalvingi, apgaubti ypač gražios, gilios muzikos. Tai pripažįsta net didžiausi mano kritikai.
– Neslepiate savo meilės dainininkei Dalidai. Gal turite minčių sukurti spektaklį apie jos gyvenimą?
– Labai norėčiau. Norėjau apie Edith Piaf spektaklį sukurti, bet kaip tik tuo metu aktorė Rasa Rapalytė pasirodė su dainuojamuoju spektakliu. Taigi nusprendžiau nesikartoti. O apie Dalidą labai norėčiau pristatyti spektaklį, bet dabar mane graužia kita idėja.
– Kokia?
– Pastatyti spektaklį apie Spartaką, remiantis narkomanijos tema. Spartakas – vergija, narkomanija, priklausomybė – taip pat. Susipažinau su jaunuoliu iš Kauno hiphopo klubo ir svarstau pavasarį pristatyti spektaklį – hiphopo muzikos, modernaus šokio ir neoklasikos miksą.
– Taikysitės į jaunesnę auditoriją?
– Į nieką nesitaikau. Žiūrovai patys atranda jiems svarbius dalykus. Kartais būna, kad senaties termino sulaukusias temas pamilsta jaunimas. Bet būsimame spektaklyje, be hiphopo muzikos, bus Aramo Chačaturiano kūrinių, kurie parašyti prieš 60 metų. Edukaciniu požiūriu gera išgirsti jaunuolio klausimą, kas per graži ši muzika, ir atsakyti, kad mano laikais ji net įgrisusi buvo.
– Kai aktorių Rolandą Kazlą televizijos žiūrovai pradėjo tapatinti su personažais, jis tiesiog eterį apleido. Nekyla panašių minčių jums?
– Mes apsikeitėme vietomis. R.Kazlas tuo metu dar nebuvo tapęs dideliu artistu, o pateko į televiziją, gerai pajuto jos baisumą ir nerimą, kad jo nebenorės joks režisierius. Puikiai suprantu, kodėl jis pasitraukė. Televizija – labai negailestinga mėsmalė, kuri nušiurena, nudrasko žmogų. O aš į televiziją jau atėjau su gausiu CV, kuriame – 20 metų šokio Operos ir baleto teatre, daug pastatytų spektaklių. Kiek dar būsiu televizijoje, nežinau, bet tvirtai žinau, kad niekas negalėtų man pasakyti, kad esu savo profesijos profanas.
– O mūzą šiandien turite?
– Visada buvo daug tų mūzų, bet ilgainiui kitoks supratimas atėjo. Dabar labai saugau savo šeimą, žmoną, todėl visos kūrybinės meilės neatiduodu taip, kaip anksčiau. Anksčiau išeidavau iš namų ryte devintą, o grįždavau po vidurnakčio. Visas gyvenimas buvo kūryba, o mūzų – galybė, tik kad praėjus daugeliui metų beveik nė viena manęs nepaminėjo savo kūrybiniame kelyje. Eglė Špokaitė pas mane mokėsi šokti nuo septyniolikos apie dešimt metų. Kai išgarsėjo, apie tai nė viename interviu nė neužsiminė, nors paminėdavo pavardes garsių žmonių, su kuriais jai teko dirbtis vos viename spektaklyje. Pykti ant nieko nepykstu, tiesiog po tokių patirčių supranti, kad dirbti reikia sau ir savo šeimai. O mūzos tegu pasiieško jaunesnių meistrų.
– Kokių komplimentų dažniausiai sulaukiate iš savo gerbėjų?
– Gal ir keista, bet man, kaip vyrui, komplimentus dažnai sako vyrai, pagiria, kad sulaukęs 57-erių gražiai atrodau. Aišku, feisbuke nemažai moterų ir merginų rašo, nors niekada neatsakau, bet jei peršasi, tai ar ne komplimentas? O, kalbant apie kūrybą, gera, kad po spektaklio nė vienas žiūrovas nepasako, jog buvo neįdomu, jo nejaudino.
– Kaip apibūdintumėte savo spektaklių pasaulį?
– Mano spektaklis – kaip sapnas, į kurį įeini ir nenori išeiti.
„Vilniaus baleto“ gastrolės Vilniuje, Rusų dramos teatre: "Mata Hari" – spalio 31, lapkričio 21 d. 19 val.; "Fedra" – gruodžio 12 d. 19 val. Kaune, "Girstučio" kultūros centre: "Geisha" – spalio 26 d. 18 val.; "Mata Hari" – lapkričio 9 d. 18 val.; "Fedra" – gruodžio 7 d. 18 val. "Geiša" Šokio spektaklis, kuriamas pagal „Madam Baterflai“ istoriją apie įžymiąją Japonijos Geišą, bet siužetas kinta, pasimetęs laike – praėjo dvidešimt metų ir Čio Čio dar vis laukia sugrįžtant savo meilės Pinkertono. Spektaklyje skamba originali japonų muzika ir netikėtai pasirinktas Maurice’o Ravelio kūrinys – „Dafnis ir Chloja“. „Mata Hari“ Mata Hari – šokėja ir visų nuodėmių savininkė. Šnipė. Taip pat yra nuomonių, kad rytietiškų šokių atlikėja tik apsimetė esanti šnipė ir dirbo dviem valstybėms. Nors jos kaltė šnipinėjus ar išdavus taip niekad ir nebuvo iki galo įrodyta. Dabar jau žinoma, kad prieš sušaudoma Mata Hari parašė tris laiškus. Vienas iš jų buvo skirtas dukrai. „Fedra“ Garbaus amžiaus Fedra ištekėjusi už Tesėjo, bet įsimyli jo sūnų Ipolitą. Nors Fedros gyvenimas jau priskaičiavo daug pavasarių, jos širdyje dar ne ruduo. Moters protas aptemdytas, aistra ją gena į beprotybės kelią. Šį sezoną istoriją apie nelaimingą meilę jaunam įsūniui tęs Kristina Tarasevičiūtė, sukūrusi Geišos vaidmenį. |
---|
Naujausi komentarai