Namuose apstu mazgų

Vos tik pravėrusi Aistės namų duris pasijutau tarsi mezginių ekspozicijoje, o kol nesužinojau, kad besišypsantis liūtas ant sienos, gėlių vazonų papuošimai, sapnų gaudyklė ir stalo takelis pagaminti makramė technika, buvau šventai įsitikinusi, kad visi šie darbai gimsta kūrėjai į rankas paėmus piršto storio virbalus ir ne ką už juos plonesnes medvilnės virveles.

Makramė technikos esmė – mazginis audimas iš virvelių ar storų siūlų. Pastarieji būna trijų rūšių. Aš renkuosi suktus. Skirtingai surišti mazgai sudaro įvairius raštus, tad iš esmės galima sakyti, kad pinikai savo istoriją pradėjo rašyti tada, kai žmonės išmoko rišti mazgus", – sukauptomis žiniomis dirvą pokalbiui ruošė Aistė Motiečė.

Į Lietuvą ši technika atkeliavo 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje, o 1970–1980 m. išgyveno visišką klestėjimą. Sovietinės moterys iš virvelių pynė diržus, maišelius, pledus, lovatieses. Buvo leidžiamos įvairios brošiūros ir knygos, meistriškumo kursai žurnaluose, audimo pamokos – mokyklose. 2000-ųjų pradžioje makramė technika šalyje ir pasaulyje buvo šiek tiek užmiršta, tačiau nepraėjus nė dviem dešimtmečiams žmonės ir vėl ją prisiminė, o Aistė atrado.

"Jokių kursų nelankiau, individualių pamokų nelankiau. Kaip ir dauguma šiuolaikinių žmonių, informacijos ieškojau internete. Geriausias mano mokytojas buvo "Youtube" kanalas", – apie pažintį su minėta pinikų technika pasakojo A. Motiečė.

Palaikymas: vyras Albertas ir sūnus Ąžuolas – didžiausi Aistės įkvėpėjai, motyvatoriai ir gerbėjai. Asmeninio archyvo nuotr.

Pirmas bandymas – nevykęs

Paklausta, kaip pačiupo siūlo galą, Aistė juokavo, kad nutiko priešinga istorija – ne ji siūlą, o siūlas ją pagavo.

"Gimus sūnui Ąžuolui galvojau apie veiklą, kuri paįvairintų kasdienybę. Tada visiškai netikėtai internete pamačiau pasakiškai gražias sūpynes. Pagalvojau, o kodėl man nepabandžius padaryti ką nors panašaus?" – pirmasis bandymas, anot A.Motiečės, nebuvo toks sklandus, kokio ji tikėjosi. Siūlai Aistės neklausė, todėl nedidelį pakabuką teko perpinti bent kelis kartus. Galiausiai užsispyrėlei pavyko.

"Pamenu, įsidėjau nuotrauką į feisbuką ir instagramą. Buvau tokia patenkinta savimi! Galvojau, kokį tobulą dalyką sukūriau, – Prisiminusi tos akimirkos šlovę, 24 metų moteris nusijuokė, o tada pakilo nuo sofos ir nepastebimai kažką stvėrė iš vonios kambario. – Štai čia mano pirmasis darbas, kuriuo tada taip didžiavausi. Išmesti nenoriu, todėl dabar jis garbingai kabo vonioje."

Iš pradžių Aistė kūrė artimiesiems, galiausiai savo darbus nusprendė paleisti plačiau. Tokiam žingsniui ją nuolat ragino ne tik vyras Albertas, bet ir visai nepažįstami žmonės.

"Svajonių sūpynes, kurias tada pamačiau internete, man pavyko padaryti pačiai. Žinoma, nuotrauka pasidalijau. Pamačiusi ją viena moteris parašė tiek daug gražių žodžių! Jie man tapo akstinu eiti toliau kūrybiniu keliu", – A.Motiečė prasitarė savo motyvatorei nelikusi skolinga – virtualioje erdvėje išliaupsintas sūpynes pynėja jai padovanojo. – Ar nebuvo gaila? Tikrai ne. Kurdama aš patiriu džiaugsmą ir esu dvigubai laimingesnė, jei tuo jausmu galiu dalytis su kitais."

Kurdama aš patiriu džiaugsmą ir esu dvigubai laimingesnė, jei tuo jausmu galiu dalytis su kitais.

Moko pinti kitus

Nuo tada Aistė mazgais ėmė tvirtinti santykius su savo kūrybos gerbėjais, kurių per metus subūrė ne vieną dešimtį. Antai vienas žmogus užsiprašė pintos širmos miegamajame kambaryje, kitas panoro ant stalo nutiesti takelį, trečias – sieną papuošti įspūdingu paveikslu, o per petį persimesti talpų, kiauraraščiu puoštą krepšelį.

"Galiu daug ką padaryti. Vis dėlto geriausiai jaučiuosi, kai kuriu didelius darbus, tokius kaip šis", – "Mazgas po mazgo" įkūrėja atsigręžė į drabužių kabyklą ir nuo jos tįstančius būsimos užuolaidos siūlus.

Posakis apie batsiuvį, kuris vaikšto be batų, auksarankei negalioja. Vildamasi išgirsti atsakymą, kad užuolaida iškeliaus į kokio nors nepažįstamojo namus, netrukus sužinojau, kad Aistės vyras Albertas nekantriai laukia, kada prie sienos galės gręžti karnizą ir džiaugtis dar vienu žmonos kūriniu. Pindama užuolaidas, kurios dar nė nepasiekė pusiaukelės, moteris sugaišo apie 6–7 val. ir sueikvojo maždaug 800 m siūlų. Tai, anot jos, ne pabaiga – kol pasieks finišą, Aistė išvynios dar ne vieną šimtą metrų medvilninių siūlų, o prie kabyklos išstovės dar daugybę valandų.

"Tolesnis raštas parodys, kiek dar metrų siūlų man prireiks. Jau pradėjau antrą ritinį", – skaičiavo pašnekovė.

Procesas: mazgas po mazgo Aistės rankose gimsta štai tokie darbai. Vilmanto Raupelio nuotr.

Įdarbina ir vyrą

Aistės sūnui – pusantrų metukų. Mamos supras, kai namuose toks pipiras, laisvo laiko mažai belieka, todėl medvilnės siūlus į rankas ji ima tada, kai Ąžuoliukas miega pietų miegą arba iki akimirkos, kol jis pirmą kartą pabunda naktį. Tokiu grafiku moteris dirba ne dėl atsargumo. Nors dar labai mažas, sūnelis žino, kad ten, kur daug siūlų – mamos teritorija, į kurią kelti kojos nevalia. Regis, su namų taisyklėmis susitaikė ir šeimos augintinis, Labradoro veislės šuo Balu. Vyrui draudimas negalioja. Priešingai, kai tik pagauna Albertą besiilsintį prie televizoriaus, Aistė į rankas jam bruka žirkles, siūlų ritinius, o mainais už atitinkamais ilgiais sukarpytus siūlus atneša arbatos puodelį ir kokį nors pačios gamintą skanėstą.

"Jei atvirai, siūlų matavimas ir karpymas yra nemėgstamiausia darbo dalis. Kartais net pagalvoju, kad būtų gerai įsteigti siūlų karpytojo etatą", – nusijuokė linksmuolė su Hario Poterio akiniais.

Tuo metu kūrybos procesas, kai mazgus reikia kuo stipriau suveržti, ją esą visiškai išlaisvina.

Begalė idėjų

Dabar Aistės galvoje mezgasi minčių mazgai. Kūrėja svajoja apie nuosavas dirbtuves, į kurių sienas be gailesčio kals vinis naujiems darbams kabinti ir interneto puslapį, kad kūriniai taptų dar labiau prieinamesni. Vyksta derybos ir dėl erdvių Pakruojo dvare. Jose Aistė pardavinėtų savo "mazgus" ir rengtų edukacijas, kurių metu visi norintys galėtų iš arčiau pažinti šią pynimo techniką. Aistė pasakojo, visai neseniai moteris mokiusi pinti gėlių vazonų laikiklius, kurie vėliau iškeliavo į jų namus. Kūrėja į savuosius grįžo su emocijų pliūpsniu ir nauju maršrutu.

"Spalio pabaigoje surengsiu dar vieną užsiėmimą. Labai norėčiau pavažinėti ir po Lietuvą. Pirmiausia į mažesnius miestelius, o kai sukaupsiu daugiau praktikos, tada ir į didmiesčius. Jaučiu, kad kitų žmonių mokymas mane įkrauna emociškai. Todėl dabar reikia laiko suprasti, labiau noriu pinti ar kitus mokyti. Nors, manau, ir viena, ir kita veikla teikia begalinį malonumą. Reikia laiko suprasti, kur save noriu matyti ir paskirstyti prioritetus, nes jau dabar matau, kad kai kurios mano veiklos nukenčia", – taip žodis po žodžio sužinojau, kad papuolę į Aistės rankas jai paklūsta ne tik medvilniniai siūlai.

Bėgiodama nerodžiau labai didelių rezultatų, o jėgos trikovė atskleidė mano tikrąsias galias.

Suvedė aistra sportui

Tam, kad mažasis Ąžuoliukas kiek aprimtų ir leistų baigti pokalbį, pakeitėme vietą – iš vieno kambario perėjome į kitą. Jei pirmame jaučiausi kaip muziejuje, antrasis man priminė trofėjų alėją.

"Didžioji dalis apdovanojimų priklauso mano vyrui, bet, žinoma, nemažai čia yra ir mano", – žvelgdama į medalius ir taures kuklinosi tituluota jėgos trikovės sportininkė. Paprašiau paaiškinti, kuo užsiima minėtos sporto šakos atstovai. Taip netrukus sužinojau, kad jėgos trikovininkai daro pritūpimus su štanga, įrankį spaudžia gulėdami ant suolelio, o trečioje rungtyje jį kelia nuo žemės.

"Šią sporto šaką atradau visai atsitiktinai. Iki tol bėgiojau, buvau patekusi ir į Lietuvos čempionatą, bet patirta pėdos trauma viską sujaukė – teko daryti pertrauką", – A.Motiečė pasakojo, kad pakviesta pusbrolio ji atsidūrė sporto salėje, kur susipažino su jėgos trikove.

Pakruojyje, kuriame tuo metu gyveno, Aistė buvo pirmoji mergina, kultivuojanti tokio sporto šaką. Visai netrukus savo jėgas ji išbandė Lietuvos čempionate, o po jo suprato, kad ne bėgimo take, o jėgos trikovės aikštelėje ji gali atsiskleisti.

"Bėgiodama nerodžiau labai didelių rezultatų, o jėgos trikovė atskleidė mano tikrąsias galias", – A.Motiečė džiaugėsi per visus tuos metus pasiekusi gana aukštą lygį. Moteris dalyvavo ne viename šalies čempionate ir bene visuose jų stojo ant prizininkų pakylos.

Beje, būtent jėgos trikovė Aistę suvedė su vyru, kuris atstovauja tai pačiai sporto šakai. Moteris su šypsena prisiminė varžybas Palangoje, kurios tapo lemtingos – ne kartą simpatišką merginą matęs varžybose, pajūryje Albertas priėjo prie jos ir paprašė ant rankos užrašyti telefono numerį.

"Šį momentą užfiksavo fotografas. Iki šiol laikau tą nuotrauką", – sentimentų neslėpė moteris.

Rezultatas: iš Prancūzijos į Lietuvą jėgos trikovininkė parvežė sidabro medalį. Asmeninio archyvo nuotr.

Sieks šalies rekordo

Vyras Albertas, anot Aistės, didžiausias jos įkvėpėjas, motyvatorius ir treneris, rugpjūčio pabaigoje lydėjęs į Europos studentų jėgos trikovės čempionatą Prancūzijoje.

"Iki tol į tokias varžybas vykdavo tik mano vyras, todėl buvo labai keista, kad šįsyk viskas sukosi apie mane. Esu labai dėkinga ir jam, ir sūnui", – A.Motiečė buvo labiau linkusi kalbėti apie savo vidinę būseną nei apie vicečempionės titulą, kurį besibaigiant vasarai parvežė į Lietuvą.

Veikiausiai dėl to, kad į Prancūziją maksimalistė vyko aukso ir naujo šalies rekordo, kurį kiek anksčiau pasiekė sporto klube. Žinoma, tąkart jo niekas neužfiksavo. Anot Aistės, šiam čempionatui ji ruošėsi itin atsakingai ir pirmą kartą jėgas nusprendė išmėginti ne jai įprastoje 57 kg, o 52 kg svorio kategorijoje. Tam moteriai teko numesti net 7 kg.

"Mitybos programos, kurią sudarė Saulius Liaugminas, laikiausi šešias savaites. Valgiau daug daržovių, mėsos ir kiaušinių. Jėgų čempionatui turėjau, bet kažko pritrūko, – Nors lemtingą dieną A.Motiečė iškėlė išsvajotus 132 kg, dėl tam tikrų techninių niuansų teisėjai šio rezultato neįskaitė, todėl 120 kg lietuvei pelnė sidabrą. – Ar kartočiau dar kartą tai? Manau taip, nes šalies rekordas vis dar yra mano siekiamybė."

O kol kas moteris mėgaujasi akimirkomis, kurias gali skirti kūrybai, sūnaus, vyro draugijai ir džiaugtis mažais konditeriniais šedevrais virtuvėje. Gaminimas jai esą teikia ypatingą džiaugsmą, ypač tada, kai namiškiai ragaudami jos skanėstus apsilaižo pirštus iš malonumo.

"Vis prisimenu tas savaites, kai į burną negalėjau paimti nieko saldaus. Kartais vyro klausiu, ar tikrai ten buvau aš ir iš kur aš tiek turėjau valios? Matyt, kai yra tikslas, viskas įveikiama daug lengviau", – atsikandusi trapių, šokoladu lietų avižinių sausainių, kurių įdėjo ir mums į kelionę, A.Motiečė džiaugėsi duotosios minutės harmonija.