Kaip meteoras įsiveržusi į Lietuvos pramogų pasaulį Lazdijuose gimusi, Marijampolėje gyvenanti dvidešimtmetė Irūna Puzaraitė mano, kad pasiekė Olimpą. Tačiau dabar ji labai laukia meilės.

– Jaučiuosi labai laiminga! – spindi Irūna. – Verdu savo vandenyse – dirbu ten, kur svajojau, šiuo metu man nieko netrūksta, supa artimi žmonės... Tai – mano Olimpas.

– Ir jau nėra kur kopti aukščiau?

– Visada yra...

– Šokiruojamai atvirai nuskambėjo tavo žodžiai, kad karjeros sieksi bet kokiomis priemonėmis.

– Dėl mėgstamo darbo galima daug ką aukoti. Nesu šimtaprocentinė karjeristė. Šeima man labai reikalinga, bet jei yra galimybė kažką pasiekti, kodėl ne?

– Dėl karjeros galėtum tapti įtakingo žmogaus meiluže?

– Ne, ne. Galbūt pasakiau pernelyg aštriai.

– Tačiau pastaraisiais mėnesiais siekdama karjeros esi aštri ir provokuojanti. Laimėtuose "Žvaigždžių duetuose" aistringas ir, atrodo, nesuvaidintas bučinys su Mariumi Jampolskiu, ten pat vulgarus kurtizanės vaidmuo, apsinuoginimas keliuose žurnaluose, provokuojamas Linos vaidmuo seriale "Drąsos kelias"...

– Atskirkime realų gyvenimą nuo darbo. Realybėje aš vienoks žmogus, darbe – kitoks.

– Ar provokuojami žingsniai – kaip fotografavimasis apsinuoginus – nebuvo noras pabėgti nuo tave persekiojančio "Mokinukių" šešėlio? Tarsi treptelėjai koja: aš jau suaugau, užteks manyje matyti paauglę!

– Tais poelgiais nesirengiau nieko įrodinėti. Atėjo laikas, subrendome. Pažvelkite aplink, daugelis taip daro. Kodėl sau nepadaryti šventės ir nenusifotografuoti gražiai apsinuoginus? Tai dariau tik dėl savęs.

– Tik prašom nesakyti, kad tai darei tik dėl asmeninės šventės. Juk tokiais atvejais niekas neviešina net ir gražių erotinių fotografijų. Kažkas sakė, kad nėra nieko blogesnio nei moteris, pradėjusi viešai demonstruoti savo nuogumą.

– (Pauzė.) Toks mano darbas – kartais privalai perlipti per save. O šiuolaikinis pasaulis yra sudėtingas ir negailestingas. Mes turime teisę pasirinkti, o man patinka aktyvus gyvenimas ir dėmesys. Gyvename vieną kartą, aš esu maksimalistė ir noriu išnaudoti visas galimybes. Štai ir viskas.

– Esi prasitarusi, kad nori daugiau laisvės. Gali pakomentuoti?

– Tai priklauso nuo situacijos ir aplinkybių. Kartais noriu nuo visko pabėgti, pailsėti ir neatsakinėti į provokuojamus klausimus.

– Kas tau yra laisvė?

– Dirbti mylimą darbą, kuriame jaučiuosi labai gerai ir laisvai. Išsakyti savo mintis ir nevaržomai daryti tai, kas patinka.

– Kai kas sako, kad tavimi it griežtoji Freken Bok manipuliuoja vadovė Laima Lapkauskaitė.

– Ne, ne, ne. Mes visada pasitariame ir ji niekada nesprendžia už mane. Nepamirškite, kad ji viena geriausių Lietuvos prodiuserių.

– Tave žeidžia, kai vis dar vadina mažvaike?

– Negali visiems patikti. Man svarbiausia mano autoritetų – Laimos, darbo profesionalų, tėvų ir artimiausių draugų nuomonė.

– Bet seriale "Drąsos kaina" gavusi Linos vaidmenį neklausei tėvų nuomonės.

– Esu pilnametė. Bet – taip, mano mamai nėra lengva. Kartais jai baisu žiūrėti į mane seriale. Ten vaidinu vulgarią, mamos negerbiančią akiplėšą. Tačiau tėvai mane palaiko ir supranta. Neteigiu, kad esu rami dūšelė. Bet nesu tokia bloga ar pikta. Tai – tik vaidyba. Nerami buvau paauglystėje.

– Kodėl ta "nerami dūšelė" vis dar vieniša? O galbūt slepi savo draugą?

– Jo neturiu. Nesu nusiteikusi prieš, aš normali mergina. Bet neturiu laiko.

– Tačiau sakei, kad nesilaikai celibato. Turi meilužį?

– Aš į tokius klausimus neatsakinėju.

– Beveik penkerius metus draugavai su vaikinu. Tau galvą apsuko karjera ir, pasikeitus vertybėms, palikai draugą?

– Neaišku, kas ką paliko, bet apie tai nenoriu kalbėti. Be to, tai nutiko seniai. Aš žinau, ką darysiu rytoj, bet gyvenu dabartimi, šia diena.

– Vis dar miegi po 10 valandų?

– Stengiuosi. Geras miegas – žvalumo, geros nuotaikos, nepervargusio veido paslaptis. Tačiau kartais miegu ir dvi valandas.

– Kada paskutinį kartą lankeisi Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, kur mokaisi ekonomikos?

– Praėjusį šeštadienį. Ir dar nekart apsilankysiu. Stengiuosi suderinti muziką, aktorystę, mokslus. Žinau, kad viską padarysiu maksimaliai.

– Kadaise pradėjai dainuoti popchore "Olialia". Likimo ironija, dabar "Olialia" kelia kitas asociacijas, susijusias su silikonu ir tuštybės muge.

– Chorui "Olialia" – jau apie 20 metų, o toms šviesioms mergaitėms, kurios "dainuoja" – tik keleri. Ačiū, bet tokioje komandoje aš nebuvau ir nebūsiu. Dirbu su profesionalais.

– Tu vis dar bijai skristi lėktuvu?

– Nelabai. Nors aukštis – mano fobija.

– O fobijos dėl suvalkietiško akcento, kurio bandai atsikratyti, neturi?

– Kadaise dėl to labai smarkiai kompleksavau, dabar – nekreipiu dėmesio. Suvalkiečių tarmė – pati taisyklingiausia. Beje, būti kitokiam negu visi nėra blogai.

– Turi tobulo gyvenimo sampratą?

– Mylimas darbas, kuriame jaustumeisi laisvai. Šeima, juolab kad dabar ypač puikiai sutariu su tėvais. Ir dar – meilė. Ji manęs neaplanko. Bet aš laukiu, laukiu...