Ketvirtį šimtmečio Kauno valstybinei filharmonijai vadovaujantis Justinas Krėpšta pirmiausia yra pianistas ir pedagogas, nors iš tiesų – tikrų tikriausias muzikantas, kuriam rūpi ir į muzikos mokyklą besibeldžiantis vaikas, ir kiekvienas filharmoniją lankantis klausytojas.

Pranašinga idėja

Prieš kiekvieną koncertinį sezoną, festivalį, netgi koncertą, kyla hamletiškas klausimas – pavyks ar nepavyks: kaip seksis atlikėjui, ar nesusirgs, neužkims, koncertas pritrauks publikos ar ne.

„Jei lygintume, tarkim, su teatru, tai kiekvieną kartą išgyvename premjeros jaudulį, nes kiekvienas koncertas – premjera, kurią kaskart keičia kita“, – sako ketvirtį amžiaus Kauno filharmonijai vadovaujantis J.Krėpšta.

Kaunietis puikiai pamena pirmąjį rudenį, kai jam, tuomet trisdešimtmečiui, dirbančiam pedagoginį darbą J.Naujalio meno mokykloje, buvo pasiūlyta užimti direktoriaus vietą Nacionalinės filharmonijos Kauno filiale.

„Atsimenu, sutikau J.Naujalio meno mokyklos smuiko mokytoją a. a. Vladą Varčiką. Sakau, kad turiu apsispręsti, bet vis dar dvejoju: man patiko pedagoginis darbas, J.Naujalio mokykloje buvau direktoriaus pavaduotojas, turėjau gabių mokinių, – dalijasi prisiminimais J.Krėpšta. – V.Varčikas man atsako: eik į filharmoniją ir pažadėk, kad subursi simfoninį orkestrą...“

Prašymas buvo lyg pranašinga idėja – veikti, kurti, nesėdėti vietoje. „Tiesą sakant, tik po metų perpratau darbo esmę, tam tikrą sistemą“, – šypsosi Kauno valstybinės filharmonijos vadovas.

Daug menantis stalelis

Veikti ir kurti savas muzikines tradicijas nebuvo lengva – Kauno filharmonija buvo Vilniaus filialas su savo koncertinėmis vizijomis ir programa, kurios, kaip anuomet nieko neturėjo stebinti, buvo „nuleidžiamos iš viršaus“. Ir nelabai prišokinėsi net turėdamas kūrybinės ugnies ir noro veikti.

„Nekantraudamas užsiminiau, kad Kauno filharmonijai reikėtų atsiskirti, kad norėtume patys galvoti apie koncertinį sezoną ir juo rūpintis, bet iškart buvau perspėtas: nu, nu, nu!" – J.Krėpšta išraiškingai pademonstruoja gestą, kai vaikui kažkas draudžiama. Tuomet tarp vadovų jis, dar tik trisdešimties ir tik apšilęs kojas, šioje srityje buvo beveik vaikiško amžiaus.

„Atėjęs dirbti į Kauno filharmoniją radau architektų Gerardo ir Eugenijos Balaišių jau parengtą naujų Kauno filharmonijos patalpų projektą – filharmonija turėjo būti Žaliakalnyje, prie buvusios „Bialystoko“ kavinės“, – prisimena muzikos rūmų vadovas.

Tuos laikus mena ir išlikusi senovinė kėdė. "Ją man vis siūlė pakeisti į geresnę, solidesnę, bet aš atsisakiau. Ir dar stalelis. Štai šitas stalas, kuris jei prabiltų, tai oooo!” – atsilošia kėdėje muzikas.

Grakštus antikvarinis stalelis mena ne tik prezidento Antano Smetonos laikus – prie jo buvo generuotos praktiškai visos Kauno filharmonijos idėjos, maža to – jis mena ir daugybę Kauno muzikinių įvykių.

Sukurtos tradicijos

Nors tąkart atsiskirti nuo Vilniaus filharmonijos Kauno filialui nebuvo leista, tačiau tai kūrybinių idėjų neužgesino.

„Pirmiausia mes surengdavome tuos koncertus, kurie mums buvo privalomi, iš Vilniaus, tačiau paskui imdavomės savų idėjų“, – šypsosi J.Krėpšta. Šiandien jis skaičiuoja jau 21 metus vykusį tradicinį jaunųjų muzikų festivalį, 15 metų – M.K.Čiurlionio ir E.Griego ir, žinoma, ypač pamėgtą, dabar jau XVII Pažaislio muzikos festivalį.

„Bet viską dariau ne vienas, o su komanda, – pabrėžia J.Krėpšta. – Net pas rėmėjus mes einame visi trys: maestro Petras Bingelis, Juozas Gudzinevičius ir aš.“

Tąkart, kai Kauno filharmonijai ėmė vadovauti J.Krėpšta, joje jau buvo Kauno valstybinis choras, kuriam nuo pat jo įkūrimo vadovavo maestro Petras Bingelis, ir estrados skyrius, kuriame dirbo Juozas Tiškus, Mikas Suraučius.

Estrados skyrius, bėgant laikui, savaime nunyko, tačiau su Kauno valstybiniu choru išmaišytas visas pasaulis, nes aukšto lygio kolektyvas geriausiai reprezentuodavo Kauno filharmoniją.

„Ooo, iš profesoriaus P.Bingelio daug pasimokiau!„ – atvirauja J.Krėpšta. “Aš – žemaitis, gal kai kada užsispyręs, o maestro Bingelis – dzūkas, diplomatiškas, santūrus", – negaili gerų žodžių kolegai ir vienam idėjų įgyvendintojų kompanijos nariui.

Žvelgti plačiai

Kaip visa klostėsi per tuos 25 metus? Vienais metais pradedamas vienas festivalis, kitais – jau kitas, festivaliai netrunka surasti savo nišą miesto kultūros vyksme, klausytojų širdyse. Kyla mintis, kad reikėtų pasirūpinti Kauno filharmonija – pradedamas jos remontas, bet vis dėlto reiktų pagaliau atsiskirti nuo vadinamojo centro ir 2006 m. tai pavyksta. Vis dėlto pasirodo: Kaunas dar neturi miesto simfoninio orkestro, apie kurį 1987-aisiais kalbėjo dabar jau šviesios atminties smuikininkas V.Varčikas!

Taigi, ir vėl sėdamasi prie istorinio stalelio, ir plėtojama strategija, ieškoma bendraminčių kameriniam orkestrui atkurti, vėliau sparnus įgauna ir Kauno simfoninio orkestro idėja.

To neužtenka, jei Kaune nebus savos muzikantų kalvės – kas tame simfoniniame gros? Juk studijuojantieji Vilniuje paprastai ten ir lieka. Stalelis mena ir įkurto Lietuvos muzikos akademijos (tuomet – konservatorijos) Kauno fakultetą, kai jam iškilo grėsmė išnykti – jo prijungimą prie Vytauto Didžiojo universiteto.

„Dabar man galvą skauda dėl muzikos mokyklų, – susirūpinęs kalba J.Krėpšta. – Jei nebus gerų muzikos mokyklų, nebus ir studijuojančių muzikantų, o tuomet – ir grojančių orkestre, pagaliau – išprususių klausytojų. Visa tai – taip pat yra filharmonija.“

Groja vaikaičiams

„Na, gerai, mes kalbamės ir vis – filharmonija, filharmonija, bet kaip fortepijonas – ar paskambinate?“ – klausiu pianisto J.Krėpštos.

Klausimą palydi juokas: „Ojojoj, beveik ne!„ “Nors... Dabar jau kiek daugiau – labai patinka anūkams. Gustas, kai groju, diriguoja, o Viltė šoka ir dainuoja, beje, labai švariai dainuoja", – šypsosi neseniai su anūke iš Palangos grįžęs vaikaičių žemaitiškai bočium vadinamas J.Krėpšta.

Pedagoginio darbo, kuris patraukė dar baigus muzikines studijas, J.Krėpšta neapleido ir dabar – dėsto Kultūros vadybą VDU Muzikos akademijoje, pernai – ir Vilniaus universiteto būsimiems kultūros vadybininkams, taip pat turi bendrojo fortepijono specialybės studentų.

„Gal jau per daug aš čia užsisėdėjau, – nutyla pašnekovas, kuriam vadovaujant filharmonijai čia buvo surengta 5 000 koncertų, – bet, prisipažinsiu, idėjų dar turiu, taip pat reikia gilinti ir plėsti esamas tradicijas."

Tai esą labai svarbu. „Jų Kaune, sukurtų ne tik Kauno filharmonijos, yra šitiek daug – tik išlaikykime ir kokybiškai aukime“, – ir sau, ir visam svarbiausios Kauno muzikinės įstaigos kolektyvui linki J.Krėpšta.