Beveik po dešimtmečio muzikiniame šou vėl dalyvauti pasiryžęs Jonas Čepulis teigia, jog nesiekia nei šlovės, nei populiarumo. Muzika jį lydi visą gyvenimą ir nesvarbu, kiek koncertų surengtų, lipdamas į sceną Jonas jaudinasi lyg tai darytų pirmąkart.

- Prieš kelias dienas televizijos žiūrovai vėl galėjo išvysti tave žydruosiuose ekranuose. Kodėl nusprendei po ilgų metų sugrįžti į šou verslą?

- Niekada nebuvau apleidęs muzikos, grojau, tiesiog nesirodydavau televizijos ekrane. Vieną dieną pamačiau skelbimą, jog ruošiamas naujas muzikinis projektas ir nusprendžiau sudalyvauti. Šiek tiek nustebau pirmąją filmavimų dieną, maniau, jog projektas bus stipriai susijęs su tikrąja Romeo ir Džiuljetos istorija. Tačiau paaiškėjo, jog ne – visi dainuojame tai, ką mokame, o kartais ir tai, ko nemokame. Pabaigoje geriausi iš geriausiųjų bus atrinkti vaidmenims ir turės progą paruošti roko operą.

Televizija įpareigoja, todėl ne visada galime dainuoti tai, kas mums patinka. Visgi esu linkęs į kompromisus, todėl su organizatoriais susitarti man pavyksta. Pirmojo filmavimo metu man teko ne tik dainuoti, bet ir pakilti į kelių metrų aukštį, būti prikabintam prie įvairių konstrukcijų. Laimei, nebijau aukščio, todėl tai manęs visai neišgąsdino.

- Dalyvaudamas muzikiniame projekte sulauksi ne tik pagyrų, bet ir komentarų, kurie ne visada bus malonūs. Kaip reaguoji į kritiką?

- Konstruktyvi kritika dar niekam nepakenkė. Esu jai atviras, tačiau stengiuosi padaryti viską, kad netektų jos daug išgirsti. Stengiuosi sudėlioti pasirodymą taip, jog ir komisija, ir žiūrovai suprastų, ką savo pasirodymu noriu pasakyti. Žmonės, vertinantys projekte mano dainas yra profesionalai. Man tuo tarpu dar yra ko pasimokyti. Esu maksimalistas. Daug ruošiuosi, galvoju, o kai ateina laikas į sceną nepradedu improvizuoti, atlieku numerį taip, kaip buvau suplanavęs.

Manau, jei nesugebi atlikti dainos, kurią pats pasirenki, ir parodyti, ką ji tau reiškia, ką gi tu gali veikti roko operoje? O ir piktai reaguoti į kritiką tokiu atveju būtų nesąžininga. Tikiuosi nueiti iki projekto finalo ir tapti roko operos Romeo, tam čia ir atėjau.

- Tačiau į įsimylėjusį paauglį Romeo nesi panašus...

- Manau būčiau puikus Romeo, nes esu tikrai romantiškas ir mano Džiuljeta būtų laimingiausia pasaulyje. Kol kas nepažįstu visų pretenduojančių į jos vaidmenį, bet neabejoju, jog sukurtume gerą meilės istoriją.

Visi ankstesni bandymai perteikti Romeo ir Džiuljetos meilės istoriją buvo gana panašūs: pagrindinis herojus parodomas kaip naivus, „saldus“ vaikinas. Galbūt taip ir turėtų būti, juk iš tikrųjų Romeo - dar paauglys. Tačiau man tai atrodo perdėm banalu, sugebėčiau pagrindinį herojų įkūnyti kiek kitaip nei įprasta. Suteikčiau jam daugiau charakterio.
Ankstesniuose projektuose ne kartą pasirodžiau kaip emocionalus ir ekspresyvus žmogus. Nuo to laiko pasikeičiau, manyje nebeliko familiarumo, išmokau pasilaikyti savo nuomonę sau, jei matau, kad jos išsakymas nepakeis situacijos. Pradėjau labiau gerbti kitus projekto dalyvius. Jei jie buvo atrinkti dainuoti ar atlikti kokį nors vaidmenį, reiškia buvo to verti ir nereikia į juos žiūrėti iš aukšto.

Tačiau vis dar kartais esu karštakošis ir nebijau pasiginčyti.

- Esi dalyvavęs ir kiek kitokiame televizijos projekte. Prieš kelerius metus mikrofoną iškeitei į bokso pirštines. Pasiryžai be baimės?

- Prieš kelerius metus buvau pakviestas į televizijos šou, kuriame reikėjo boksuotis. Prieš jį turėjome intensyvias kelių mėnesių treniruotes su bokso profesionalais. Tuo metu net rūkyti mečiau. Ne dėl to, jog staiga norėjau atsisakyti visų žalingų įpročių, tiesiog sportas ir rūkymas - nesuderinami dalykai. Šitai supratau jau po pirmos treniruotės.

Deja, mano pasirodymas ten baigėsi greitai ir su kiek skausmingomis pasekmėmis... Jau po pirmos kovos turėjau pasitraukti iš ringo, nes man sulaužė nosį. Vėliau teko net operuoti, tačiau nesigailiu dalyvavęs - liūdna, jog teko taip greitai palikti. Tiesa, projektas turėjo ir minusų: einantieji į ringą nebuvo suskirstyti pagal svorio kategorijas, dėl to, manau, traumų ir nepavyko išvengti.

- Esi sakęs, kad sportas nėra tavo mėgstamiausia veikla...

- Tikrai taip. Nesu sportiškas ir man dėl to šiek tiek gėda. Bokso treniruotės man patiko, galbūt vėliau atrasiu savyje motyvacijos vėl pajudėti. Kol kas nejaučiu jokių sveikatos sutrikimų, neturiu antsvorio, todėl ir nekyla mintis eiti į sporto salę.

Nežinau, ar ilgai man pavyks išlaikyti puikią sveikatą pernelyg nesistengiant, bet kol kas jaučiuosi gerai. Tiesa, prieš kelerius metus turėjau skrandžio opą. Prisiminimai apie šią ligą nėra labai malonūs - procedūros bei vėlesnis gydymas tikrai sujaukė mano gyvenimo ritmą.

Nesu didelis sveikuolis ir suprantu, jog anksčiau ar vėliau tai atsilieps sveikatai. Tikiuosi, jog suklusiu dar prieš tai – bent jau sumažinsiu žalingų įpročių. Tačiau nesuprantu žmonių, kurie sakosi atsipalaiduojantys rūkydami. Juk tam yra daugybė kitų būdų – knygos, meditacija.

Nuo paauglystės mėgstu skaityti knygas. Manau, jog tėvai turėtų motyvuoti vaikus, skatinti juos pasiimti į rankas knygą. Mąstantis, ko nors siekiantis žmogus anksčiau ar vėliau supras, jog knygos yra begalinis informacijos šaltinis. Jos padeda atrasti naujų dalykų, pažinti gyvenimo tiesa