Grafikė ir papuošalų kūrėja Jūratė Rekevičiūtė žmones vertina pagal išvaizdą ir nekenčia parduotuvių. Ji moka taupyti, bet mėgsta ir vakarėlius su draugais. Ji originali, bet mėgsta Valentino dieną.

– Kas jums yra Šv.Valentino diena?

– Graži sugalvota šventė. Viena iš nedaugelio, kuri Lietuvoje spalvota ir linksma. Tai galimybė pabūti su mylimu žmogumi, gauti dovanų ir jam padovanot... Ir pasakyti žmogui, kad tu jį myli. Man patinka.

– Taip ir bus? Valentino diena – kartu su vyru, režisieriumi Ričardu Rickevičiumi?

– Ne. Jis tą dieną dirbs. Ir jis šiuo metu ne Lietuvoje. Gal Valentino dieną mes su draugėmis surengsime kokį valgių gaminimo vakarėlį?

– Vilniuje, "Panoramos" centre, veikia jūsų paroda "Lėlė viena namuose". Ką reiškia toks pavadinimas?

– Tai, kad lėlė viena namuose... Ir daro, ką nori. Siautėja, verkia, supasi ant pakabos, lakuojasi nagus. Kažkaip bando gerai praleisti laiką.

– Kas yra lėlė?

– Lėlė yra lėlė.

– O neturėjote galvoje kokios nors moters, kuri sėdi viena namuose ir jaučiasi lėle?

– Į šį klausimą neatsakysiu.

– Ar dažnai būnate viena namuose?

– Dažnai. Šiaip tai kurdamas menininkas iš principo būna vienas. Tai kaip ir privaloma. Tu turi būti vienas su savo mintimis, savo pasauliu ir savo kūriniu. Tai neišvengiama. Kito žmogaus buvimas šalia trukdo. Kai kuriu, dirbtuvėse aš viena būnu nuo ryto iki vakaro. Tiesiog taip jau yra: arba tu bendrauji su žmonėmis, arba kuri, dirbi. Be tarpinio varianto. Aš labai darbštus žmogus. Daugiau laiko praleidžiu dirbdama negu bendraudama.

– Kas yra žmonės, kuriuos vadinate draugais? Koks jūsų draugų ratas?

– Tai – išsilavinę ir įdomūs žmonės.

– O koks žmogus jums įdomus?

– Tas, kuris skaito, eina į teatrą, moka apie visa tai papasakoti. Kuris turi savo pasaulį ir savo poziciją vienu ar kitu klausimu.

– Ar, persikėlus iš Kauno į Vilnių, buvo lengva adaptacija?

– Labai sunki. Reikia susirasti naujas vietas, susikurti maršrutus, naujus ritualus. Susirasti naujų draugų, nes pas senuosius kasdien neprivažinėsi. Nauja erdvė viską keičia, apverčia visą gyvenimą.

– Papasakokite apie naujuosius savo namus. Kaip jūs juose jaučiatės?

– Tai namas, pakankamai erdvus gyventi. 12 kilometrų nuo Vilniaus centro. Man tame name gera. Tai gera vieta kurti ir gyventi. Pagaliau turiu savo dirbtuves. Kai dirbu, galiu pareiti namo papietauti. Pereiti reikia tik per kiemą. Einu iš darbo ir į darbą kaip normalus žmogus. (Juokiasi).

– Jei dabar, kai namuose esate viena, kas nors staiga sugestų, ką darytumėte? Ar mokate kokių nors namo priežiūrai reikalingų darbų?

– Ne! Nė vieno. Visiškai nieko apie tai neišmanau. Iškart kviesčiausi darbų vykdytoją. Jis statė mums namą ir dabar, kai reikia, patalkina.

– O ką šiuo metu veikiate savo dirbtuvėse?

– Dekoruoju puodelius, kuriu papuošalus, spausdinu, raižau. Kaip visada.

– Kokia dabar situacija papuošalų rinkoje?

– Sumažėjęs pirkimas. Bet jei apie mano papuošalus, tai aš pakeičiau stilistiką – pradėjau gyvūnėlių seriją, o į visus naujus daiktus žmonės žiūri labai atsargiai. Geriausiai perkami papuošalai, kuriuos sukūriau prieš dvejus metus. Bet ir juos rinkdamiesi žmonės tikisi, kad bus pigiau. Maždaug kaip "Maximoje" – perki vieną, gauni du. Bet taip būti negali, nes viskas pabrango – ir auksas, kuriuo dekoruoju, ir elektra, kuri reikalinga darbui.

– Ar išliko jūsų nuolatinių klienčių ratas?

– Jis tebėra. Dažniausiai mano papuošalų pirkėjos yra medikės, farmacininkės. Net nežinau kodėl.

– O tarp jūsų klienčių tebėra Ingrida Sabonienė?

– Nesakysiu. Girtis klienčių pavardėmis man kažkaip... Na, ne lygis.

– Ar turite receptą, kaip pabėgti nuo rutinos, žiemos, liūdesio?

– Geriausias ir saugiausias receptas – pabendrauti su draugais. Jei nėra tokios galimybės, iš tikrųjų ir liūdna, ir šalta. Reikia susitikti su draugais! Kartu gaminti maistą, valgyti, gerti arbatą, šnekėtis... Turiu erdvius namus, taigi ir visas sąlygas tokiems pasisėdėjimams, tuo ir naudojuosi. Tik jokių teminių vakarėlių! Nemėgstu. Teminiai vakarėliai yra Kalėdos ir Velykos. Visi kiti teminiai vakarėliai man – netikri ir pritempti. Šou. To šou man užtenka viešumoje.

– Jei žinote, kad visą dieną niekur neisite iš namų, – kuo rengiatės? Ar puošiatės tiesiog sau?

– Ne, niekada. Jokios kosmetikos, jokių žiedų, jokių papuošalų. Kad niekas netrukdytų. Kai būnu namuose nuo ryto iki vakaro, aš dirbu. O kai dirbu, puoštis neaktualu.

– Ar vertinate žmones pagal išvaizdą?

– Taip, man labai svarbu, kaip žmogus atrodo. Man patinka gražūs ir stilingi žmonės.

– Tarp jūsų draugų neišvengiamai turėtų būti, pavyzdžiui, Žilvinas Grigaitis...

– Taip, yra.

– O Mantas Petruškevičius?

– Ne.

– Kodėl?

– Nes aš nemanau, kad jis stilingas ir gražus žmogus. Jis nuoširdus, mokantis įtikti. Bet ne stilingas.

– Ar galėtumėte užsiimti tuo, kuo užsiima M.Petruškevičius? Vaikščioti su poniomis po parduotuves, padėti apsipirkti, kurti joms stilių?

– Negalėčiau. Aš ir interjerų nekuriu todėl, kad mane vargina parduotuvės. Vargina vaikščioti, žiūrėti, kalbėti, įrodinėti... Man patinka dirbti labai konkretų ir aiškų darbą.

– Ar jūsų darbas leidžia patogiai ir ramiai gyventi finansine prasme?

– Mano darbas toks, kad niekada nežinai, kiek uždirbsi. Pinigų prasme tai yra labai nesaugus darbas. Stresinis, varantis iš proto.

– Jūs mokate taupyti?

– Taip, aš labai taupi. Visada stengiuosi pasilikti pinigų juodai dienai. Visus pinigus skirstau į tris krūveles. Juodai dienai, kasdienėms išlaidoms ir ta, kurioje lėšos pirkti tam, ko reikia kurti kūriniams.

– Kuri iš tų krūvelių paprastai didžiausia?

– Ta, kuri skirta menui, kūriniams. Bet dabar, po parodos atidarymo, ta krūvelė visai sunyko. O krūvelė kasdienėms išlaidoms visada kukli. Nes aš sau visko visada gailiu. Ir geresnės kosmetikos, ir... Man tik menui nieko negaila.

– Bet gal Valentino dienos išvakarėse pasipildė visos trys pinigų krūvelės? Kažkas nupirko mylimajai vardinę J.Rekevičiūtės apyrankę ar arbatos puodelį?

– Kad pirktų dovanas prieš kelias dienas – taip nebūna! Lietuviai viską perka paskutinę dieną. Tai yra, tada, kai jau reikia dovanoti.