Kiekvieno kelias kitoks

Keitės teigimu, jos šeimoje visada buvo ir šuo. Eimanto šeima šuns neturėjo, tad jis labai norėjo augintinio, net galvojo pasiimti iš prieglaudos.

Buvo pasižadėjęs: jei ras benamį šunį, pasiims. Ir atsitiko taip, kad prieš penkerius metus žiemą, užsukęs į degalinę prie oro uosto, pamatė degalinės darbuotoją, dešrelėmis maitinančią išbadėjusį šuniuką. Jo ir šuns akys susitiko, kažkokia chemija tarp jų įvyko. Paklausęs, ar tikrai tas šuo benamis, jį pasiėmė. Nuvežęs pas veterinarą sužinojo, kad šuniukas – vos 3–4 mėnesių.

Kai Keitė susipažino su Eimantu, jis jau turėjo Meškį. „Baisiausia, kad mane Eimantas irgi sutiko gatvėje. Sakau – jeigu tu ir toliau visus, ką gatvėje sutinti, tempsi į namus, tai bus blogai“, – juokiasi mergina.

Savo šuns, kurį pati augintų nuo mažens, visada norėjo ir Keitė. Apie tai su draugu dažnai pasikalbėdavo, informacijos apie įvairias šunų veisles pasiieškodavo.

„Labai norėjau labradoro, bet gyvenu bute, o labradoras – didelis, energingas šuo, jam reikia erdvės. Tad atsisakiau minties turėti didelį šunį, bet minties apie šunį – tikrai ne“, – tikina pašnekovė.

Prieš porą metų Keitė turėjo dalyvauti fotosesijoje Kaune, fotosesijos išvakarėse socialiniuose tinkluose pamatė skelbimą, kad veislynas Kaune parduoda špicų veislės šuniukus. Buvo įdėta vienintelio likusio šuniuko – Kyo – nuotrauka.

„Paskambinau ir susitariau, kad ryt atvažiuosiu jo pasižiūrėti, – pasakoja Keitė. – Nuvažiavau į Kauną, pasifotografavau, o paskui susitikome su veisėja. Ji atvežė man parodyti Kyo. Baigėsi tuo, kad aš nubėgau iki bankomato pinigų, sumokėjau ir grįžau namo su tuo šuniuku. Žinote, taip būna – paimi šuniuką į rankas, pamatai, kaip jis į tave žiūri... Jis mane iškart papirko. Neturėjo pasirinkimo, kokią šeimininkę turėti, bet manau, kad jis dabar laimingas. Labai gražiai su juo draugaujame.“

Sėkmė: Meškis – Keitės draugo Eimanto priglaustas šuo iš gatvės, tačiau ne mažiau mylimas. / K. Arai asmeninio archyvo nuotr.

Geriausi draugai

Keitei grįžus namo su šuniuku, jos vaikinas šiek tiek nustebo. „Bet mes ne kartą buvome kalbėję apie antrą šunį. Gal tik negražiai pasielgiau, kad pati viena nusprendžiau, koks tas šuo bus. Dabar Eimantas labai myli Kyo, o Meškis savo jaunesnįjį „brolį“ – taip pat“, – tikina mergina.

Ji prisipažįsta – šiek tiek baiminosi, kad Meškis gali nepriimti naujo šeimos nario, juk namai visada buvo jo teritorija. Juo labiau kad Kyo – patinėlis, dar nepasiekęs brandos. Bet Meškis iškart atnešė Kyo savo mylimiausią žaislą ir padėjo šalia. Tai buvo geras ženklas.

„Protingi mūsų šunys – nei siautėja, nei kažką graužia, tikrai problemų nekelia, – sako Keitė. – Kai mums reikia išvažiuoti, Kyo keliauja pas mano mamą, Meškis – pas Eimanto mamą. O kai grįžus visi susitinkame, tai nei aš Kyo įdomi, nei Eimantas – Meškiui. Jie vienas kitu džiaugiasi, bėgioja, žaidžia. Jie ir miega, ir valgo kartu – tikrai myli vienas kitą.“

K. Arai asmeninio archyvo nuotr.

Teko prisitaikyti

Keitė pasakoja, kad prireikė laiko pripratinti Kyo gamtinius reikalus atlikti lauke. Jis ne visada iškentėdavo – tuštinosi ant palučių.

„Mano darbo valandos ilgos. Kai galėdavau, veždavausi jį kartu – mano darbovietė draugiška šunims. Tad Kyo, važinėdamas kartu su manimi, ne 2–3, o 4–5 kartus eidavo į lauką. Kai retkarčiais palikdavau namuose, tiesiog neiškentėdavo. Dabar jau nebeturime šios problemos“, – džiaugiasi pašnekovė.

Teko pagalvoti ir apie augintinių mitybą. Meškiui tinka viskas, o špicams patartina neduoti vištienos, tad teko pritaikyti maistą taip, kad tiktų abiem, nes vienas iš kito vagia. Parinko ėdalą su lašiša, tad dabar abu šunys patenkinti, abiejų kailiai žvilga.

Šuo – tikras draugas. Kyo yra vienas geriausių dalykų, kas man galėjo atsitikti.

Keitė prisipažįsta nedažnai gaminanti – ir laiko tiek neturi, ir grįžusi vakare namo dažnai būna per daug pavargusi. Tačiau pirmaisiais Kyo gyvenimo metais jam ir kaulų čiulpų išvirdavo, ir jautienos, ir špinatų. „Žodžiu, mano šuo pirmus metus valgė geriau nei mano vaikinas“, – juokiasi mergina.

Kyo į dresūros mokyklą nevedė – Keitė jį mokė pati. Šuo moka apsimesti negyvas, apsisukti, apsiversti. Toks mažas cirko artistas. „Jis labai gero charakterio, niekas man nekliuvo, tai ir nenuėjome. Nors dabar manau, kad paklusnumo kursą reikėtų su kiekvienu šunimi praeiti, kol jis dar mažas“, – svarsto ji.

O štai su Meškiu teko vaikščioti į dresūros pamokas, nes po incidento, kai jį užpuolė kitas šuo, tapo labai bailus: tai loja, tai nesaugiai jaučiasi lauke.

„Teko padirbėti, bet dresūros pamokose ne šunį auklėja, o tave moko, kaip su juo elgtis, kaip nuraminti, – sako pašnekovė. – Ten sužinojome, koks svarbus šuniui saugus, kokybiškas, ramus miegas. Bet koks triukšmas, garsai, kvapai iš lauko sužadina instinktus ir šuo negali atsipalaiduoti. Kokybiškas miegas yra vienintelis kelias į šuns ramybę ir nervų sistemos poilsį.“

K. Arai asmeninio archyvo nuotr.

Šeimininkų atsakomybė

Keitės įsitikinimu, turėti šunį – didžiulė atsakomybė. Kiekvienas, kas nusprendžia turėti šunį, turi labai gerai apsvarstyti, ar yra tam pasiruošęs, nes šuo – šeimos narys su savo jausmais ir poreikiais. Jeigu turi šunį ir sugebi jam skirti laiko tik savaitgaliais, geriau jo neturėti.

„Net šiek tiek gėda, bet mes tikrai nenormaliai smarkiai mylime savo šunis, – atvirauja Keitė. – Jei savaite išvykstu į kokią nors kelionę, tai paskutinėmis dienomis pradedu juos sapnuoti. Jei einame vakaroti su draugais, prieš išeidami išvedame šunis į lauką, o po kelių valandų iš renginio turime atsiprašyti, nes reikia grįžti pas augintinius. Mums šunys yra prioritetas. Atostogas dažniausiai planuojamės vasarą Lietuvoje, nes čia geri orai, be galo graži gamta, tad vasarą šunys prie ežero ar prie jūros važiuoja su mumis. Jeigu kažkur skrendame – šunis pagloboja mano ir Eimanto mamos, o jie ten gyvena dar geriau nei pas mus, nes grįžta nemenkai priaugę svorio. Tad jie tikrai gyvena labai gerą gyvenimą.“

Keitė neslepia planuojanti kada nors turėti ne du, o keturis šunis. Galbūt tada, kai turės savo namą.

„Be šuns savo gyvenimo neįsivaizduoju. Šuo – tikras draugas. Kyo yra vienas geriausių dalykų, kas man galėjo atsitikti“, – sako K. Arai.