– Nors esate labai jauna, jau sukūrėte per 50 skirtingų vaidmenų. Kokia būnate nulipusi nuo scenos, ar jums lengva palikti savo personažą? O galbūt kiekvienas vaidmuo dalelę savęs sieloje vis vien palieka? Šie vaidmenų likučiai leidžia bręsti kaip asmenybei ar labiau trukdo judėti tolyn?

– Na, sakyti, kad sukūriau daugiau nei 50 skirtingų vaidmenų, būtų per stipru. Vieni vaidmenys buvo svarūs psichologiniai paveikslai, o kituose spektakliuose drauge su kurso draugais dirbdavome komandoje, nekurdami individualių, skirtingų personažų. Tiesiog bandydavome pajausti partnerį, sukurti sinergiją ir akcentuotis ne tik į savo vaidmenį, bet į bendrą atmosferą, spektaklio žinią. Manau, tai yra bet kurio komandinio darbo pagrindas. O kai jau išmoksti girdėti kitą, jausti aplinką, gali pradėti ir savyje kapstytis, kurti. Vėliau šie abu procesai vyksta drauge, paraleliai. Blogiausia, kai aktorius įsivaizduoja esąs geriausias, pačiausias, todėl gieda savo atskirą unikalią dainelę, nesuvokdamas, jog iškrenta iš bendro konteksto. Galbūt toks pasirodymas yra iš tikrųjų nuostabus ir fantastiškas, bet tiesiog ne laiku ir ne vietoje. Pati labai stengiuosi save stebėti, kad man taip nenutiktų. Apskritai, manau, kad aplinkos suvokimas ir adekvatus jos vertinimas aktoriaus profesijoje yra labai svarbus ir reikalingas dalykas, nes teatras – komandinis menas.

Kalbant apie tai, kokia būnu po spektaklių – žinoma, reikia laiko atsigauti, nurimti, grįžti į stabilų emocinį būvį. Spektaklio ar performanso metu sužadinu aštriausias emocijas, sukyla adrenalinas, pabunda jaudulys. O kai viskas baigiasi, privalau išeiti iš tos aštrios būklės. Ne visada tai padaryti labai paprasta, ypač po sudėtingo, kompleksiško vaidmens. Aktorinis darbas reikalauja mokytis valdyti emocijas, laiku jas sukelti, o paskui – nurimti. Tiesą pasakius, sukelti šias emocijas man sekasi paprasčiau, nei nusiraminti, bet tai yra nenutrūkstamas mokymosi procesas. Kiekvienas vaidmuo suteikia absoliučiai unikalią patirtį, kurios negali suteikti nei kelionės, nei kitas žmogus, nei asmeninio gyvenimo lūžiai. Tai – kažkas visai kitokio. Tarsi su didinamuoju stiklu knaisiotumeisi po savo smegenis, sielą, mintis, emocijas ir ieškotum savo savybių ar mąstymo kampų, artimų tuo metu kuriamam personažui. Tie vaidmenų likučiai, o gal kaip tik – vaidmenų pamatai, ar net ištisi pastatai, gatvės, miestai, šalys – ne tik padeda į save nugrimzti ir atrasti naujų dalykų, bet ir kuria asmenybę, apgyvendina jos pasaulyje dar daugiau spalvingų gyventojų.

Jaučiuosi apdovanota, kad galėjau išgyventi labai skirtingas patirtis ir etapus. Nors lengva nebuvo, be jų mano daugiakampis nebūtų pasipildęs naujais kampais ir briaunomis.

– Jūsų aktorystės kelias turbūt buvo nulemtas dar gerokai prieš jums gimstant. Žinau, kad jūsų prosenelis kaime buvo įsteigęs Klojimo teatrą, kuriame pats vaidino. Tad tikriausiai dar vaikystėje pajutote scenos poreikį? O gal mokykloje svajojote apie visai kitą profesiją – tarkime, bankininkės?

– Tamsta fatalistė būsite? (Šypsosi.) Man patinka žaismingai pagalvoti, kad likimas veda įvairiais vingiuotais keliais, takeliais, žvyrkeliais, o kartais – tiesia, lygia autostrada, klystkeliais, tarpuvartėmis, šunkeliais, arba kalvom kalvelėm, duobėm duobelėm. Ir tai ne tik nuo manęs priklauso. Žinoma, mes patys kuriame savo planus, išsikeliame tikslus, turime dienotvarkes ar rutinas. Bet, man regis, dažnai neįvertiname atsitiktinumo reikšmės gyvenime. Pagalvoję suvoksime, kokie reikšmingi yra ne tik mūsų planai, bet ir atsitiktinumai, sutapimai, akibrokštai, netikėtumai! Dažnai nepelnytai išaukštiname tikslumą, dienotvarkes, schemas ir nuvertiname netikėtumą, nežinomybę. Juk koks žavesys slypi tose razinkėlėse! Daug nuostabių dalykų mano gyvenime galėjo ir neatsitikti, jei ne tos atsitiktinumo kibirkštys. Nors jau paauglystėje pradėjau jausti, kad ta magiška juoda teatro dėžė mane baisingai traukia, viskas galėjo pasisukti ir kitaip. Tai galėjo būti ir kita šalis, ir kitas mokytojas, ir kiti mokslai, ir visai kitokios patirtys. Bet džiaugiuosi, kad sutapus mano planams ir atsitiktinumams, viskas įvyko būtent taip, kaip įvyko. Jaučiuosi apdovanota, kad galėjau išgyventi labai skirtingas patirtis ir etapus. Nors lengva nebuvo, be jų mano daugiakampis nebūtų pasipildęs naujais kampais ir briaunomis.

Kalbant apie prosenelį – žmonės sako, kad jis buvo unikalus. Deja, pačiai neteko su juo susipažinti, nes mirė prieš man gimstant. Bet istorijos, kurias visa šeima iki šiol pasakoja apie jį, įsimintinos. Prosenelis Domininkas vaikystę ir jaunystę leido su savo pusbroliu poetu Alfonsu Nyka-Niliūnu, kurdavo įvairius žaidimus, abu rašydavo eilėraščius. Suaugęs jis turėjo šešiolika krikšto vaikų, kiekvienam artimajam per gimtadienį parašydavo po eiliuotą sveikinimą ar laiškelį. Kūrė Klojimo teatrą, vaidino jame, pindavo šiaudinius sodus, savo jėgomis pastatė namus, medinę pirtelę. Kitaip sakant, buvo daugybės talentų žmogus, visad galvojęs labiau apie kitus, nei apie save. Kai kartkartėm visai palūžtu, pagalvoju, ką man jis patartų ar pasakytų, ir skaidriau, lengviau širdžiai pasidaro.

– Jūsų tėvai šeimą sukūrė būdami labai jauni. Tad, kol jie studijavo Vilniuje, jus Utenos rajone prižiūrėjo seneliai, mamos tėvai. Kaip vaikystėje išgyvendavote atsisveikinimus su tėvais, juos išlydint į Vilnių? Ar apskritai turėjote stiprų ryšį?

– Na, mama pagimdė mane 27-erių – jauna, bet jau ir brandos būta. Abu tėvai studijavo Vilniuje, mama – Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, tėtis – Vilniaus dailės akademijoje. Kiek paaugus, dažnai tekdavo su jais trumpam laikui atsisveikinti. Tėvai linkėjo man vaikystės gamtoje, susipažįstant su įvairiomis gyvybės formomis, kartu atrandant ir savo temperamentą, jautrumą, o ne stagnaciją tarp keturių sienų daugiabučio kambaryje ar darželyje. Už tai esu jiems labai dėkinga. Žinoma, laisva vaikystė kaime be darželio prievolių, lakstant kieme, apsuptai artimųjų meilės, yra tikra svajonė. Tačiau sunkiai išgyvendavau ir iki šiol nelengvai išgyvenu atsisveikinimus ir išsiskyrimus. Kiekvieną kartą tėvams išvykstant, širdį kiaurai perverdavo. Bet likdavau su mylinčiais artimaisiais ir draugais. Su tėvais ryšys buvo ir yra stiprus, tad džiaugiuosi, kad vėl gyvenu Vilniuje (studijavau Klaipėdoje) ir galiu pas juos užsukti kada panorėjusi.

Tuos vaikystės namus kaime prisimenu kaip džiaugsmingą idilę – mylintys namiškiai, miškai, upės, ežerai, kaimo vaikai, bendruomenė. Būta daug veiksmo ir žaidimo, lydimo kažkokios neapsakomos vidinės ramybės, santarvės. Žmonės aplink mane buvo kupini paprasto gerumo, rūpesčio, nemačiau jokių gudravimų ar perdėtų pozų. Neseniai vėl buvau trumpam užsukusi į kaimą. Klasika – vyšnių sodas jau parduotas. Tačiau aplankiau mylimą kaimynę Janiną ir, išgirdusi jos "Kristute, vaikeli, čia gi tu!", apsiašarojau. Ilgiuosi to nerūpestingo būvio, tos vidinės palaimos. Matyt, tokia ji daugiau niekad ir nebegrįš, tačiau kartais pavyksta priartėti prie panašaus jausmo. Galbūt to paprasto bendruomeniškumo, geranoriškumo bei žaidimo ieškau ir teatre. Bet kokiu atveju, tų namų potyris manyje gyvens visada.

– Užaugote Utenos rajone, o vėliau su šeima persikėlėte į Vilnių, kur baigėte mokyklą. Prisiminkite studijų metus – nusprendėte vykti į Klaipėdą, nes čia kursą rinko Valentinas Masalskis. Šis teatro scenos grandas visada buvo jums autoritetas?

– Nerūpestingą vaikystę išgyvenau gamtos apsuptyje, bet mokyklą lankyti pradėjau ant betono – Vilniuje. Tada pamilau dar vienais namais tapusį Vilniaus senamiestį, kuris žavi iki šiol. O Klaipėda man visada asocijavosi su andergraundu, paslaptimi, neištyrinėta ir savo mistika žavinčia Vakarų Lietuva. Juk dešimtajame dešimtmetyje ten vyko tikrai išskirtiniai meniniai vyksmai. Mane visada traukė nepažinūs, paslaptingi, antinorminiai dalykai, galbūt todėl ir ryžausi vykti į tą intriguojančią nežinią. Viena reikšmingiausių to miesto dovanų man tapo jūra – išnykimas begaliniame horizonte, kuriame nematai kranto, ir tarsi prisilieti prie begalybės. Pajūris man tapo vieta, kur galėdavau jaustis saugi, nes, žiūrint į tą begalinį vandenį, egzistuoja tik teorinis žinojimas apie kitą krantą. Bet praktiškai tai tau neegzistuoja, jautiesi laukinis, nesuvaržytas, apsuptas sūrios platumos. Po šios patirties man jau trūksta to begalinio vandens pojūčio, kurį galėdavau jausti kasdien, todėl stengiuosi kaip galėdama dažniau nuvykti prie kurios nors jūros.

Studijavau nuo paauglystės imponavusio teatro meistro V.Masalskio kurse. Stebėdama jo spektaklius, matydavau tą mane kerintį teatro burtininką, kuris sukurdavo tokią magiją scenoje, kad po spektaklių išeidavau net apdujusi. Esu labai dėkinga jam už tai, kad priėmė mokytis, kad visada atjausdavo, sunkiu metu paguosdavo. Jis puikiai jaučia žmones, tad jo dėka įgytos visokeriopos žmogiškosios ir aktorinės pamokos yra neįkainojamos.

Kerinti: komunikabili, žaisminga, laisvai improvizuojanti – aktorė K.Švenčionytė žavi ypatinga charizma. Asmeninio archyvo nuotr.

– Studijų metai daugeliui jaunuolių siejasi su vakarėliais, laisve nuo tėvų ir savęs paieškomis. Tačiau visi žinome, kad jaunieji aktoriai labai daug dirba. Ar tarp darbų studijų metais buvo progų pasidžiaugti nerūpestinga jaunyste? O gal iš repeticijų salės neišeidavote iki vėlyvo vakaro?

– Žinoma, laisvė nuo tėvų yra nuostabus dalykas, tampi absoliučiai savarankiškas ir nepriklausomas, pasijunti iš tikrųjų suaugęs. Svarbu neprarasti kontrolės ir savidisciplinos, to aktorystės studijos ypač reikalauja. Studijų metais pasitaikydavo vakarėlių, bet kursas buvo darbštus, pareigingas, atsidavęs. Turint tokius stiprius dėstytojus, kitokio pasirinkimo net ir nebuvo. Visi tikrai stengėsi, buvo motyvuoti, o jei tik šiek tiek atsipalaiduodavome – kurso vadovas greitai disciplinos pirtelę pakurdavo, ir taip karšta pasidarydavo, kad visi vakarėliai išrūkdavo kaip garas pro kaminą!

O grafikas kartais būdavo toks, kad dūmai ir per ausis, ir per kur tik nori rūkdavo! Baigiasi paskaitos, toliau repetuojame su kursiokais vieną spektaklį, kitą spektaklį, paskui dar bėgu į "Apeirono" teatrą repetuoti naujo darbo. Būdavo ir tokių atvejų, kad, grįždama po ilgiausios varginančios repeticijos 4 val. ryto, sutikdavau kolegas ar pažįstamus prie kokio baro, linksmai pasilabindavau. Nors gal magėdavo ir prisijungti, bet spėriai skuosdavau namo miegoti, nes kitą dieną reikėdavo keltis ankstų rytą ir vėl toks pats intensyvus grafikas. Tad tekdavo paaukoti tą jaunatvišką siausmą, bet, kai esi maksimalistas, neišvengiamai turi kažką aukoti dėl tobulėjimo. Kartais ir išsekimo riba jau būdavo visai šalia. Vėliau, baigus studijas, darbo režimas labiau susibalansavo ir pati pradėjau vertinti savo poilsį, suvokusi, kiek daug įtakos jis turi produktyviai kūrybai.

– Vienas įsimintiniausių jūsų vaidmenų – darbas monospektaklyje "Aš – Fojerbach". Kiekvienam aktoriui turbūt  ir palaima, ir prakeiksmas žinoti, kad visą laiką scenoje visi žiūrės tik į tave. Be to, šis vaidmuo labiausiai siejamas su jūsų mokytoju V.Masalskiu. Ko šis vaidmuo jus išmokė, kuo labiausiai įsiminė?

– Taip, šis vaidmuo tikrai buvo aktorinė dovana – didelė, sunki, ir vertinga. Esu dėkinga režisierei Linai Židonytei, kuri mane pakvietė, spektaklio kolegai Naubertui Jasinskui, ir O.Koršunovo teatrui, kuris panoro mus globoti ir spektaklį įtraukti į savo repertuarą. V.Masalskio Fojerbachas yra legenda. Mes šią medžiagą pamatėme savaip – adaptavome pjesę moteriai, kiek pakoregavome aplinkybes – juk esame jauni, eksperimentavome! Tai buvo visokeriopai vertingas procesas, o ir rezultatas mūsų pačių nenuvylė. Po šio darbo jaučiuosi labai stipriai paaugusi. Kai jauti, kad viso spektaklio metu akys nukreiptos į tave, nėra laiko atokvėpiui, vadelės įtemptos visu pajėgumu. Ištreniruoji aktorinį raumenį, tampi nebe sprinteriu, o maratonininku. Tuomet aktorinė patirtis pereina į kitą lygį, tampi drąsesnis, jauti profesinį išlaisvėjimą.

– Vaidmenų esate sukūrusi ir kine. Rimčiausiu įvardijate mokytojos vaidmenį Arūno Eimulio filme "Sistema". Esate sakiusi, kad buvo įdomu ir malonu pasijuokti iš sovietinės sistemos puoselėtojų. Ar nuo šios sistemos jūsų šeima yra tiesiogiai nukentėjusi?

Blogiausia yra prisilipdyti profesinę etiketę, domėtis tik sava siaura sritimi, arti vieną vagą ir ignoruoti likusį pasaulį.

– Kol kas labai didelės patirties kino aikštelėje neturiu, daugiausia atlikau epizodinius vaidmenis. Stipriausiai mane buvo įtraukusios teatro ir performanso meno kryptys, jose kūryba skleidėsi plačiausiai. Filmą "Sistema" kūrė puiki, smagi komanda, tad procesas buvo tikrai spalvingas. O sistema – sovietinė ar kapitalistinė – nei ta, nei ana netarnauja žmogui, bet veikiau priverčia žmogų tarnauti jai. Tokios sistemos pačios palaiko savo degimą, kurio šilumą jaučia saujelė išrinktųjų. O visi kiti šąla, stebėdami jos kūrenimąsi iš tolo, bet vis vien yra priversti mėtyti į tą laužą malkas. Tai tarsi užburtas ratas, iš kurio gali iššokti tik pasipriešinęs inercijai. Tai padaryti be galo sudėtinga, nes ratas jau yra įgavęs milžinišką pagreitį, bet vis tiek reikia ieškoti savų kelių ir būdų. Keistas dalykas – sistema, neva kuriama dėl žmogaus gerovės, galiausiai išsigimsta ir pradeda jam kenkti bei žaloti.

Kalbant apie mano šeimą ir politinę sistemą – taip, ji labai stipriai yra nukentėjusi. Dalis šeimos buvo ištremta. Močiutė su teta, dar būdamos paauglės, atskirtos nuo savo tėvų. Sibire buvo nužudytas mano dėdė, dalis šeimos pasitraukė į Australiją, kur dar ir dabar yra artimų giminaičių, su kuriais bendraujame. Mūsų šeimos kaimo troboje buvo įsikūręs kultūros centras, biblioteka, o tai tuo metu buvo laikoma veikiau žalinga nei teigiama veikla. Reikėjo naikinti kultūrą, ištremti ją palaikiusius asmenis, nes žmonių smegenų plovimo procesui kultūra trukdė. Tačiau didžioji šeimos dalis vėliau sugebėjo grįžti į namus.

– Kas jūsų darbe jums labiausiai patinka? Rampų šviesos ir jausmas ant scenos, o gal – galimybė išgyventi daugybę skirtingų gyvenimų?

– Friedrichas Schilleris yra rašęs, kad "žmogus tik tuomet tikrai yra žmogus, kai žaidžia". Tas žaidimo aspektas yra man labai svarbus. Ir teatras nėra tik smagus žaidimėlis, kuriant pasakaitę, persirengus kitų žmonių apdarais. Teatras yra rimtas suaugusiųjų žaidimas, žongliruojant pamatiniais žmogaus egzistencijos fenomenais – aistromis, troškimais, ydomis, kančiomis. Gerame spektaklyje nuolatos jauti besisukančius mirties ir gyvybės ratus, girdi jų tylų, lėtą, kiaurai veriantį girgždesį. Toks žaidimas verčia pažinti daug gilesnius klodus, nei kad gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Kartais net ir nejauku, baisu darosi. Neriant giliau, labirintas tampa vis painesnis, išėjimas tolsta. Bet kai išnyri į paviršių iš gelmės, išeini iš to žmogiškųjų užkaborių labirinto, supranti, kiek daug pažinai, ir vėl traukia link nepažintų naujų dimensijų.

– Sakoma, kad su aktoriais aplinkiniams nelengva. Ar jūsų artimų bičiulių būryje daug aktorių? O galbūt laisvu laiku kaip tik stengiatės pailsėti nuo teatro pasaulio ir jo žmonių? Ar įsivaizduojate save puoselėjant rimtus romantinius santykius su kitu aktoriumi? Kartais kūrėjai bijo, kad tarpusavyje pradės konkuruoti.

– Bendrauju ne tik su teatralais. Tarp mano bičiulių yra labai įvairių žmonių. Sakydama "įvairių", neturiu omenyje tik specialybių gausos. Man patinka despecializacijos momentas, kai žmogus domisi ar užsiima skirtingais dalykais, ir nebūtinai prisistato kaip kokios nors konkrečios profesijos atstovas. Juk galima neužsidaryti viename burbule, plėsti savo domėjimosi laukus. Blogiausia yra prisilipdyti profesinę etiketę, domėtis tik sava siaura sritimi, arti vieną vagą ir ignoruoti likusį pasaulį. Apskritai, man svarbi įvairovė, o smalsumas, patirčių troškulys yra stipri varomoji jėga. Dėl romantinių santykių – kaip jau minėjau, kartais atsitiktinumai susidėlioja labai netikėtai, po truputėlį sukurdami apčiuopiamą įvykių seką. Tai yra stebuklinga.