Kauno fotografijos galerija šįmet pradėjo rezidencijų programą ir pirmasis svečias šioje programoje – Vokietijos fotomenininkas Andreas Langenas. Menininkas yra fotografavęs demokratijos procesus Vokietijoje, taip pat Vokietijoje vykusius rinkimus, jų užkulisius. Lietuvoje jis kūrė 10 dienų, stebėdamas rinkimų procesą Lietuvoje.

Pasak Lietuvos fotografijos sąjungos Kauno skyriaus pirmininko Gintaro Česonio, į rezidencijų programą planuoja atvykti ne tik menininkai, bet ir keletas parodų kuratorių, muziejų atstovų, kurie sudarys parodas čia, Lietuvoje, bet rodys jas jau nebe Lietuvos, bet didžiosiose Europos galerijose. Kauno fotografijos galerijoje A.Langenas pristatė savo kūrybą, darbus sukurtus Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Lietuvoje.

– Kokie įspūdžiai lydėjo Lietuvoje?

– Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad turėjau progą viešėti Lietuvoje, atsiprašau, kad nemoku nė žodžio lietuviškai, bet tikiu, kad nuotraukos kalbės pačios už save. Jau 25 metus esu Vokietijos laisvas fotografas, dirbu ir žurnalistinės fotografijos srityje, kurioje pas mus – ypač didelė konkurencija, yra labai daug universitetų, rengiančių fotografus, ir kiekvienais metais juos baigia šimtai naujų fotografų. Aš džiaugiuosi, kad galiu gyventi iš fotografijos, džiaugiuosi, kad galiu užsiimti užsakomaisiais darbais, už kuriuos gaunu pinigų, ir turiu laiko savo sumanymams – laisvajai fotografijai. Dabar dirbu išvien su kolega, o turint galvoje, kad labai sunku rasti žmogų, su kuriuo būtų lengva dirbti, manau, jog man labai pasisekė.

– Kuo skiriasi rinkimų fotografavimas Lietuvoje ir Vokietijoje?

– Yra kažkiek lengviau, kai patenki į aplinką, kur niekas tavęs nesupranta, pasakau: „Laba diena, aš nekalbu lietuviškai“ ir tada lieku vienas, man nereikia aiškinti, ką darau, nereikia su niekuo kalbėtis ir darau tiesiog tai, ką noriu daryti, taigi kartais tai yra privalumas. Kita vertus, negaliu pastebėti kai kurių dalykų, pavyzdžiui, nežinojau, kad ant plakato prie bažnyčios buvo parašyta: „Parduodama“ ir nepadariau daug nuotraukų vien dėl to, kad nesupratau kalbos, nežinojau, kas ten yra parašyta. Vis dėlto – daugumoje situacijų kalbos nežinojimas yra privalumas, nes galiu laisviau fotografuoti.

– Akivaizdu, kad jūsų dėmesį patraukė pastatai vaiduokliai, jų nuotraukose gali jausti nemažai ironijos.

– Taip, tai ironija, nes viskas atrodo taip siurrealistiška: tie pastatai vaiduokliai ir šviečiantys, gerovę skelbiantys reklaminiai plakatai.

– Jie kitokie nei Vokietijoje?

– Na, pas mus nėra tokių didelių griuvėsių, gal tik miesto pašonėje likęs branduolinis reaktorius, kurio paleidimas buvo sustabdytas po Černobylio katastrofos – tuomet visi išsigando panašios nelaimės grėsmės ir elektrinė nebuvo atidaryta. Bet kalbant apie miesto centrą... Na, yra Antrojo pasaulinio karo laikų bunkerių, kurie – tai labai didelė betono masė ir praktiškai neįmanoma jų sunaikinti, bet jie yra arba paslėpti, arba kaip nors dekoruoti.

– Minėjote, kad, radęs sau artimą kolegą, dirbate su juo išvien ir praktiškai niekur neprisistatote kaip A.Langenas – pasirašote „die arge lola“. Gal šį projektą, kurį įgyvendinote Lietuvoje, pristatysite savo vardu?

– Ne, tai visada bendras darbas, mes negalime uždaryti savo biuro Štutgarte, todėl atvykau vienas, bet bus dar daug redagavimo, spausdinimo darbų ir aš negaliu visko padaryti vienas: ne tiek gerai, kaip kolega, nusimanau technologijose, todėl man ir reikia partnerio. Projektas yra mūsų abiejų. Tas pats būtų, jei jis kažkur išvyktų fotografuoti, o aš likčiau Vokietijoje – tai vis vien būtų mūsų abiejų bendras darbas, pavadinimas yra „die arge lola“ yra žodžių žaismas: „die“ atitinka angliškąjį artikelį „the“, „arge“ yra sutrumpinimas vokiškos frazės „dirbti kartu“, o „ lola“ yra mūsų pavardžių junginys, bet kartu frazė „die arge lola“ reiškia „bloga mergaitė vardu Lola“. Žmonės išgirdę mūsų pavadinimą reaguoja skirtingai: dažniausiai juokiasi, bet to mes ir siekiame pasirinkę tokį pavadinimą.

– Ir nepasigendate savo tikrojo vardo net parodose?

– Ne, dirbu kaip „die arge lola“ jau daug metų, mūsų pirmasis darbas buvo 1988 m. ir nuo tada mes tapome komanda, fotografijoje tai yra mano identitetas. Tarkim, kaip yra „The Rolling Stones“ arba „The Beatles“, taip esame mes – „die arge lola“. Daug sunkiau, kai reikia dirbti vieniems, kai vienas žmogus turi padaryt visą darbą, o kai esame kartu, viskas klojasi daug paprasčiau. Bet tikrai nebuvo taip, kad ieškojau kolegos, kuris nudirbtų kai kuriuos darbus. Taip tiesiog susiklostė, kad mes susitikome ir radome bendrą kalbą. Tai tiesiog dovana – rasti žmogų, kuris tave papildo.

– Lietuvoje labai sunku pragyventi iš meninės fotografijos, ypač jauniems fotografams, – jie turi fotografuoti vestuves ir užsiimti kita komercine veikla. Kaip yra Vokietijoje?

– Iki 1969 m. buvo ypač sunku pradėti verstis fotografija, buvo prigalvota visokių barjerų, privalėjai turėti tam tikrą išsilavinimą, sertifikatą, kad galėtum išeiti į gatvę ir siūlyti savo, fotografo, paslaugas, bet nuo 1969 m. fotografai išsikovojo tam tikrų teisių, atsirado fotografų sąjunga, kuri netgi leido savo informacinį leidinį, jame dalijosi savo patirtimi, ten galėjai rasti visą tave dominančios informacijos, kontaktinius duomenis.

Aš, beje, dėstau keliuose universitetuose. Vokietijoje yra svarbu baigti studijas, kad galėtum gauti sveikatos draudimą ar leidimą viešai dirbti, taip pat sunku be tam tikro diplomo rasti darbą universitetuose ar mokyklose ir dėstyti fotografiją.

Tiesa, į šią Kauno senamiestyje įsikūrusią galeriją dauguma jūsų turbūt ateina dažnai ir tai jums yra natūralu ir įprasta, bet man tai – neįtikima: nepaprastai graži vieta; mieste su išplėtota ekonomika galeriją tokioje vietoje sunku net įsivaizduoti. Tarkim, Štutgarte niekas negalėtų įpirkti tokios vietos miesto centre ir paversti ją fotografijos galerija – tai praktiškai neįmanoma, nes vien nuoma kainuotų 5 000 eurų per mėnesį – jūs turėtumėte labai džiaugtis, kad tokia vieta jūsų mieste yra. Grįžtant prie klausimo, Vokietijoje fotografams irgi tenka užsiimti komercine veikla, tik maždaug 5 proc. fotografų gali išgyventi vien iš fotografijos, o 95 proc. turi užsiimti kokia nors papildoma veikla.