Jo kūrėjų komanda – labai skirtingų profesijų ir charakterių, tačiau vienodai filmus dievinančios asmenybės, siekiančios, kad skaitytojai apie kino pasaulio naujienas sužinotų pirmieji. Tinklalapyje gausu ne tik naujausių filmų apžvalgų, bet ir kitų pranešimų apie asmenybes ar įvykius, susijusius su kinematografija – nuo aktorių gyvenimų iki vyksiančių renginių. Apie šios svetainės atsiradimą, misiją ir šiandienį kiną pasakoja "Buvau Kine" vadovas Vainius Eiva.

– Papasakokite, kaip atsirado tinklalapis buvaukine.lt? Filmai visada buvo jūsų aistra?

– Vardas "Buvau Kine" atsirado anksčiau nei pats tinklalapis. Tuo metu dar nebuvau prisidėjęs prie šio projekto ir porą metų jis gyvavo kaip tinklaraštis. Aš pats į kino pasaulį įsitraukiau 2012-aisiais, kai pradėjau apie juos rašyti. Susipažinau su šį vardą sugalvojusių žmonių komanda, o pati svetainė gimė 2014 m., kai vienas kino teatro vadovas, be galo protingas žmogus, pasiūlė mums kurti visavertį, aukštos kokybės ir užsienio svetainėms nenusileidžiantį puslapį, kuriame žmonės rastų viską apie kiną. Užtrukome apie pusmetį, kol viską perkėlėme į naująjį tinklalapį, ir dabar jis yra toks, koks yra. Filmai visuomet mane džiugino. Į kino teatrą pirmą kartą nuėjau prieš aštuoniolika metų, bet pamenu, kaip dar iš VHS kasečių taškų nuomodavome filmus ir žiūrėdavome juos su tėvais.

– Kokia dabar tinklalapio misija?

– "Buvau Kine" nuo pat pradžių buvo ir yra kino svetainė, kurioje stengiamės šviesti Lietuvos kino teatrų lankytojus apie šį neapsakomai didelį ir magišką pasaulį. Čia žmonės gali rasti pačias karščiausias naujienas, straipsnius ir, svarbiausia, visas iki vieno Lietuvoje rodomų filmų apžvalgas. Kad ir koks blogas filmas atrodytų, vis tiek mes jį aprašysime ir įvertinsime. "Buvau Kine" pirmiausia yra komanda, o ne tik vienas įkūrėjas. Visi mes prisidedame prie turinio kūrimo. Esame apie dešimt rašančių ar kitaip prie tinklalapio veiklos prisidedančių asmenų.

– Ar geras skonis kinui dažniau įgimtas ar išugdomas? O gal kalbant apie filmus nėra gero ar blogo skonio?

Neabejoju, kad tie patys "Transformeriai" turi kažką tokio, iš ko vėliau bus galima mokytis.

– Būtų keista, jei sakyčiau, kad nei blogas, nei geras skonis neegzistuoja. Supratimas – jau kas kita. Yra labai daug blogų komercinių ir nekomercinių filmų. Faktas, kad juos mėgstantys ir nieko kito nepripažįstantys žmonės turi blogą skonį. Bet ar įmanoma jį išugdyti? Sakyčiau, kad ne. Kad galėtum suprasti, kas yra gera ar bloga, greičiausiai reikėtų daug skaityti, gilintis, o tada dingsta visas džiaugsmas. Nepuolu smerkti ir blogą skonį turinčių žmonių. Jiems atrodo priešingai. Jei jiems patinka – kodėl gi ne?

– Ar filmą galima vertinti objektyviai? Kokius kriterijus turėtų atitikti kino juosta, kad pelnytų jūsų simpatijas?

– Objektyvumas mūsų gyvenime neegzistuoja. Mes kiekvieną filmą žiūrime per asmeninę prizmę, ir subjektyvus matymas paveikia mūsų vertinimus. Džiaugiuosi savo komanda – visi jie yra jauni, protingi, išsilavinę žmonės, kurie net nekenčiamame filme sugeba įžvelgti gerų juostos savybių. Aklai kritikuoti filmų tikrai negalima, kad ir kokie paiki jie būtų. Bet koks darbas turi ir kažką gero.

– Egzistuoja nuomonių, kad dabartiniai filmai, ypač holivudiniai, neturi išliekamosios vertės, yra tinkami tik atsipalaiduoti. Ar pritariate?

– Absurdiška nuomonė. Yra gerų, yra ir prastų filmų. Ne šiaip sau yra sukurtas terminas "popkornų filmai". Jie skirti pramogai, bet tai nereiškia, kad po trisdešimties metų niekas jų nežiūrės. Neabejoju, kad tie patys "Transformeriai" turi kažką tokio, iš ko vėliau bus galima mokytis. Ir tame aukso amžiuje buvo gausybė šlamšto, o dabar žinome tik tuos filmus, kurie buvo verti dėmesio. Taip bus ir su šiuolaikiniais filmais.

– Koks jūsų geriausių filmų penketukas?

– Mėgstamų filmų yra labai daug. Pirmosiose vietose atsidurtų "Krikštatėvis". Tai yra klasika ir kinematografijos auksas. Kaip modernaus kino mėgėjas, išskirčiau "Galaktikos sergėtojus". Toliau – "Visi prezidento vyrai". Iki šiol manau, kad tai geriausias apie žurnalistus sukurtas filmas per visą kino istoriją. Kadangi esu karinio žanro gerbėjas, į penketuką patektų "Gelbstint eilinį Rajaną". Paskutinę vietą atiduočiau vienai keisčiausių komedijų "Baimė ir neapykanta Las Vegase". Jei kas nematė – tikrai verta.

– Išskyrus kino festivalius, daugiausia kino teatruose siūloma žiūrėti populiarius holivudinius filmus. Ar lietuviškų kino teatrų repertuaruose ne per daug filmų, sukurtų pagal populiarius Holivudo filmus, didelio biudžeto ir nedidelės meninės vertės?

– Tikrai nemanau. Filmai pagal populiarius Holivudo filmus yra gerai, o dideli biudžetai leidžia režisieriams atskleisti šiuolaikines technologijas. Taip, kuklesni filmai nustumiami į šalį. Jei norime matyti geresnių filmų, reikia labiau išsilavinusios visuomenės, kuri į juos eitų, kad platintojams apsimokėtų tuos filmus rodyti.

Jei norime matyti geresnių filmų, reikia labiau išsilavinusios visuomenės, kuri į juos eitų, kad platintojams apsimokėtų tuos filmus rodyti.

– Pastaraisiais metais į kino sales daugybę žiūrovų sutraukia ir lietuviški kino filmai. Ką apie juos manote? Ar tarp jų yra galinčių prilygti užsienio kūrėjų darbams?

– Retas lietuviškas filmas gali būti lyginamas su Holivudo ar kitų Europos kino studijų produkcija. Nesu didelis lietuviško kino gerbėjas ir ne kartą esu labai neigiamai apie jį pasisakęs. Mūsų šalis maža, ir ne kartą esu sulaukęs kritikos iš pačių kūrėjų ar kūrybinės komandos. Kritika nėra iš piršto laužta. Buvo tikrai juokingų ir gerų filmų, tad kodėl jų nepagyrus? Filmas galbūt menkavertis, bet sugeba prajuokinti. Jei to režisierius ir siekė, vadinasi, nėra taip blogai. Geriems filmams reikia pinigų, o juos galima susirinkti prastesniais filmais, bet pelningais. Na, o padidinti kokybę galima labai paprastai – mesti lauk visus medinius teatro aktorius ir pradėti vaidinti taip, kaip tai daroma kine.

– Ar lankymasis kino teatruose Lietuvoje yra populiari pramoga? Galbūt daug kas pasirenka filmą žiūrėti nemokamai, namuose, neretai – dar ir piratinę versiją iš interneto?

– Kino filmai yra skirti kino teatrams. Yra tokių filmų, kuriuos būtų galima žiūrėti ir namie. Gaila, kad Lietuvoje neturime alternatyvos, bet netrukus tokia tikrai bus. Dirbame su Intelektinės nuosavybės apsaugos centru (INAC) dėl bendro gėrio – pribaigti visus nelegalius puslapius. Tai padaryti sunku, kai žmonėms nėra iš ko rinktis.

– Galbūt kinas kaip turininga ir kultūriškai ugdanti pramoga taptų populiaresnis, jei būtų dažniau organizuojami kino seansai po atviru dangumi, išskirtinių filmų sagų peržiūros ir panašiai?

– Tokie renginiai vyksta, bet viskas atsiremia į finansus. Reikėtų džiaugtis, kad mes tokių renginių apskritai turime. Mūsų komanda jau yra surengusi ne vieną maratoną. Paskutinis – siaubo maratonas – vyko net keturiuose Lietuvos miestuose. Žmonėms šių renginių reikia. Pamenu, kai "Hario Poterio" gerbėjai visą savaitgalį žiūrėjo visus aštuonis filmus. Pavargo ir organizatoriai, ir dalyviai, bet visi buvome be galo patenkinti. Pažadame panašių renginių, ir tikrai ne vieną.

– Ką dar planuojate ateityje?

– Be visko, ką darome ir šiaip, tikrai pristatysime tai, ko Lietuvoje ir Baltijos šalyse dar niekada nebuvo. Vakarų kultūros renginį, kokio žmonės dar nematė. Apie tai planuojame paskelbti jau labai greitai, tačiau kol kas išlaikysime paslaptį.

www.buvaukine.lt