Darbas, sportas ir laisvalaikis – 24-erių Vilimanto Petrašiūno gyvenime viskas sukasi apie laipiojimą rieduliais ir uolomis. Vaikinas treniruojasi gimtajame Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose, o atostogų vyksta į kalnus.

Susidomėjo dar mokykloje

"Norėdamas eiti į salę laipioti, taupydavau priešpiečiams mokykloje skirtus pinigus. O nuėjęs kartą per savaitę nekantriai laukdavau kitos, kai galėsiu vėl čia ateiti. Vėliau tie kartai padažnėjo, o kadangi lankiau ir muzikos mokyklą, atgriežęs smuiku šokdavau į lipimo batelius", – apie laipiojimą rieduliais, šnekamojoje kalboje dar vadinamą boulderingu, pasakojo jau aštuonerius metus tuo užsiimantis V.Petrašiūnas.

Dar mokykloje geografijos mokytojo pakviestas į jaunųjų turistų būrelį Vilimantas susidomėjo laipiojimu. Kaip pats paaiškino, jo yra dvi pagrindinės rūšys: lipimas su virve uolomis ir lipimas rieduliais (boulderingas, angl. boulder – riedulys). Ilgainiui tai tapo ir jo pomėgiu, ir sportu, nes dalyvauja varžybose, ir darbu, nes jau kelerius metus dirba laipiojimo salėje.
Dabar laipiojimo salių Vilniuje yra bent keletas, galima treniruotis ir ant Kalnų parke įrengtos sienelės. Riedulių laipiotojai ieško visoje Lietuvoje ir, kaip teigė pašnekovas, net nustembi, kai atrandi kokį naują didžiulį akmenį. Tokių tikrai yra – 3–3,5 m aukščio, tik jie vienas nuo kito išsidėstę dideliu atstumu. Ieškoti ne tik akmens luitų, bet ir uolų jie vyksta į kalnus: žiemą – į Ispaniją, šiltuoju metų laiku – į Prancūziją, Italiją, Austriją, Šveicariją, Vokietiją, Slovėniją.

Labai svarbu rankos ir pirštai

Lipimas uolomis atsirado labai seniai. Viskas prasidėjo nuo kalnų, kai susidūrę su kliūtimis žmonės mėgino jas įveikti. Europoje sienų, ant kurių žmonės pradėjo treniruotis, atsirado maždaug prieš 30–40 metų, Lietuvoje – prieš 15-a.

Kaip atrodo laipiojimo salės ir ką būtina su savimi turėti? "Salės yra dviejų tipų: vienose lipi aukštai, ten reikia išmokti naudotis virve, saugoti draugą su virve, rišti mazgus. Boulderinge viskas paprasčiau. Mums reikia tik batelių, kreidos – magnezijos, kad pirštai neslystų, ir specialiai tam skirtų čiužinių. Salėje čiužiniai jau įrengti, o lipdamas lauke turi atsinešti keletą savų. Jais užkloji šaknis, akmenis, kad neužsigautum", – pasakojo Vilimantas. Vaikinas pabrėžė, kad nešantis savus batelius reikia pasiimti tokius, su kuriais gerai jaustumėte pirštus, neturintys visada salėse gali išsinuomoti specialius.

Vadinamojo boulderingo trasos yra trumpos, ir tai, V.Petrašiūno teigimu, ypač sunku fiziškai, nes kybių (vieta, taškas uoloje ar dirbtinėje sienoje, už kurios galima laikytis rankomis ir pirštais) būna ir itin mažų. Pasak pašnekovo, laipiojant svarbu viskas.

"Mes laikomės ant pirštų. Kai trasos sudėtingėja, kybiai mažėja, atstumai didėja. Jei lipi vadinamuoju neigiamu kampu (išsikišusi kampuota siena) ir tavo presas bei nugara yra nepakankamai stiprūs, būna labai sunku. Darome pratimus, kad visa tai stiprėtų. Labai svarbu rankos ir pirštai, jei išlaikai jais kybius, dažniausiai kojos irgi gali stovėti. Būna, žmonės sako: "Man slysta kojos." Ne kojos slysta, o rankos nelaiko", – paaiškino Vilimantas.

Lietuvoje nėra populiarus

Kad laipiojimas tampa toks pat populiarus kaip dviračiai ar bėgiojimas, V.Petrašiūnas ne itin linkęs sutikti. Esą daug žmonių tuo užsiima ir jau daug metų, vis atsiranda ir naujų, tačiau didelė dalis tėra smalsuoliai, kuriems kartą kitą įdomu tai išbandyti.

"Lietuvoje boulderingas kaip sportas nėra populiarus. Kaip pas mus įprasta savaitgalius leisti prie ežero kepant šašlykus ar tiesiog žvejoti, užsienyje, kur yra uolų, kur yra kalnų kultūra, laipiojimas labai įprastas. Tuo užsiima ne tik jauni, bet ir vyresnio amžiaus žmonės, šeimos su vaikais taip pramogauja", – sakė V.Petrašiūnas.
Mūsų šalyje vyksta "Lietuvos boulderingo taurė". Tose varžybose dalyvauja ir Vilimantas. Jis bei keletas kitų laipiotojų priklauso ir Lietuvos rinktinei, kuri dalyvauja ir Europos bei pasaulio čempionatuose.

"Norėdamas tapti labai geru laipiotoju, turi salėje praleisti labai daug laiko. Daug treniruotis reikia ir varžyboms, ir tai patartina daryti įvairiose salėse. Kai kurie į salę ateina net dukart per dieną", – apie tai, kiek pastangų reikalauja šis sportas, kalbėjo Vilimantas.

Būtinas nusiteikimas

Jis atkreipė dėmesį, kad žmonės dažnai painioja alpinizmą ir laipiojimą, o tai skirtingi dalykai. Jie, priešingai nei alpinistai, lipa pirštų galais, neturi didelių svorių, sunkių kuprinių ant nugaros, naudoja koją aptempiančius batelius, o ne didelius batus, jų apranga – lengva ir patogi, nėra jokių striukių, šiltų kelnių. Nenaudoja jie ir ledkirčių, kuriais alpinistai kabinasi į uolą, ledą, kad galėtų kilti aukščiau, laipiotojai lipa tik savo rankomis ir pirštais. Be abejo, lipdami uolomis jie taip pat naudoja karabinus, apraišus, diržus. Nors yra ir išimčių.

"Aš labai mėgstu laipioti. Lipdamas labai atsipalaiduoju, pamirštu visus rūpesčius. Aš čia ir dirbu, bet kai labai mėgsti, ir dirbti daug nereikia. Kai ruošiuosi varžyboms, tada man tai yra sportas. Kalbant apie laisvalaikį, visos mūsų atostogos yra uolos. Mes nevažiuojame į Nicą gulėti prie jūros, mes važiuojame į Nicą prie uolų", – šypsodamasis pasakojo vaikinas.
Jis neneigė, kad norint laipioti reikia turėti kantrybės. Esą būna momentų, kai matai, jog liko nedaug, bet jauti, kad nebeužlipsi. Bet tada iš kažkur viduje atrandi jėgų.

"Čia viskas susiję – ir technika, ir fiziniai, ir psichologiniai dalykai. Viskas priklauso nuo nusiteikimo. Laipiojimas labai gerai atskleidė motyvacijos klausimą, kiek daug gali įveikti ir padaryti, jei iš tiesų esi motyvuotas tai daryti. Ir tai veikia visose gyvenimo srityse. O paskui jau darbas, įdirbis, treniruotės", – sakė Vilimantas ir pridūrė į visa tai žiūrintis labai atsakingai bei rimtai, to mokantis ir kitus.

"Lipdamas su virve visada viską patikrinu. Kraštutinumų nėra, nors pasaulyje ir yra tokių ekstremalų kaip Alexas Honnoldas, kuris uolomis lipa be jokios apsaugos. Man taip rizikuoti nesinori, nes tuo užsiimti noriu ne tik šiandien, bet ir rytoj", – teigė vaikinas.