Lėbavimai, apgirtusios naktys, pilnos peleninės... "Kalbos apie tai mane gyvuliniais vagonais nutremtų į praeitį", – tarė poetas Gintaras Patackas. O kokia yra dabartis? "Sakyčiau, esu šventas žmogus", – kukliai prisipažino jis.

– Gintarai, ar tiesa, kad jūs, 38 metus buvęs užkietėjęs rūkalius, atsisveikinote su nikotinu?

– Na taip. Aš neberūkau devynis mėnesius. Ištvėriau visą dekretinį laikotarpį. Pastaruosius dvejus metus per dieną surūkydavau keturis pakelius stiprokų kontrabandinių cigarečių. Kažkada aštuonerius metus buvo "Prima" be filtro. O dabar neberūkau. Mečiau.

– Buvo kokių nors priežasčių?

– Egzistuoja kokios 36 priežastys, dėl kurių aš mečiau rūkyti. Kurias pasakyti?

– Pirmąją ir 34-ąją, jei galima.

– Pirmoji priežastis atsirado man nuvykus į Tailandą. Pamatęs, kaip per šou programą tailandietė viena vieta surūkė du cigarus, supratau, kad rūkymas yra prastas užsiėmimas. O 34-oji metimo rūkyti priežastis ta, kad cigaretes aš iškeičiau į benziną sūnaus automobiliui.

Bet apie ką mes kalbame? Mesti, nemesti... Ne tokie darbai žmogų puošia. Kas iš to, jei žmogus kažką meta, bet daugiau nenuveikia nieko? Na, meta žmoną, pavyzdžiui. Taigi ji atiteks kitiems, ir gali jiems pridaryti daug žalos.

Mesti rūkyti – ne žygdarbis. Žygdarbis yra pabusti rytą ir išvysti šviesą. Ir apskritai dar nemanau, kad rūkyti esu galutinai metęs. Galėčiau užsirūkyti su tokiu pat malonumu, lyg būčiau metęs vakar. Cigaretė man turėtų būti šlykšti. Bet tokio sveikimo efekto dar nėra.

– Jūs ne tik neberūkote, bet ir nebegeriate, tiesa? Ko iš ydingų dalykų dar nedarote?

– Nevalgau kiaulienos, jautienos, duonos, bulvių. Nesimastur... žodžiu, daug ko nedarau. Esu šventas žmogus. Bet už šitą šventumą nei bažnyčioje pagirs, nei visuomenė atleis už kokį nors skandalą ar žodį.

– O kodėl iš viso prasidėjo jūsų, daug metų vadinto bohemos simboliu, atsivertimas į dorybę?

– Turėjau labai daug ydų. Pradėjau jas naikinti. Tiesiog, manau, atėjo toks laikas. Bet iš visų mano ydų, tokių, kaip apsirijimas, gašlumas, žmonijos niekinimas, žmonijos garbinimas, vis tiek išliko pati didžiausia – Tautvyda (poetė Tautvyda Marcinkevičiūtė – G.Patacko žmona – red. past.). Esu įsitikinęs, kad tas "Tautv-" jos dokumentuose atsirado netyčia... Su šia yda teks dar pakovoti!

– Jei jau apie kovas – ar sveika gyvensena nėra kova su negalavimais? Teko girdėti apie jūsų sveikatos problemas.

– Taip, turiu. Kaip ir kiekvienas žmogus turbūt. Vienokių, kitokių... Ir iš viso, kai pagalvoju – juk aplink mane vaikšto potencialūs lavonai! Aš irgi toks, bet vis tiek žvelgdamas į aplinkinius suprantu, kad anksčiau ar vėliau tas žmogus mirs. Visiškai nebūtina to konstatuoti, bet tai – faktas. Didžiausia moterų yda, kad jos gimdo potencialius lavonus. Tas kūdikis užaugs, subręs, apsives, paskui iš lėto sens, raukšlėsis ir mirs. Taigi nuo problemos nepabėgsi.

– Jus tai slegia?

– Ne. Kalbant apie sveikatą – taip, fiziškai pasaulio šviesos matau vis mažiau, dėl glaukomos. Bet yra kita šviesa, vidinė. Jos mano gyvenime vis daugėja, ir šiai šviesai nebaisios jokios glaukomos.

– Jeigu reikėtų žodžiais nutapyti šviesiausią vaizdinį, kas pirmiausiai šautų į galvą?

– Cenzūriškai ir tautiškai tai skambėtų taip: piestelių ir kuokelių šokis švento Jono naktį.

– Ar žvaigždėta naktis – mėgstamiausias jūsų paros laikas?

– Paros? Parų gausiu rytoj. Taip sakydavo žemo mentaliteto Mėsos kombinato darbininkai, tarp kurių aš augau. Mano gyvenime nėra taip, kad prisiriščiau prie konkrečių koordinačių. Man tai būtų panašu į šuns bandymą pagauti savo uodegą. Juk viskas taip greitai keičiasi.

– Neprisirišate prie koordinačių? O kas tada jums yra Laisvės alėja, kurioje jus galima sutikti kiekvieną dieną?

– Tai mano kiemas. Bet gal galima pasakyti taip: kiemas, tachta, seksodromas. Ne visai teisybė, bet gražiai skamba.

Paklausk manęs ko nors "blatnesnio". Pavyzdžiui, kas šiame pasaulyje yra "blatniau" už poetus. Na, kas?

– Sprendžiant iš eilių, kurias joms paskyrė ne vienas kūrėjas, – padavėjos.

– Na žinai... Tikrai. Taip, padavėjos išsprendžia visas tavo gyvenimo problemas. Sėdi sau vienoje vietoje, patogiai, o tau viską atneša, paduoda. Moteris, kuri gerai padavinėja, gali būti įšventinta ir į žmonas. O ta, kuri dar ir atmušinėja teniso kamuoliukus, gali būti pavadinta Europos čempione.

– Kaip manote, įvertinus viską, ką esate sukūręs, – ar taptumėte eilių čempionu?

– Dabar yra krūvos poetų – ir A, ir Ž lygos... Bet turiu pasakyti, kad sendamas apie save esu vis geresnės nuomonės.

– Ar gerai apie save manantį poetą gali paveikti krizė?

– Poetas yra tas, kuris konservuoja emocijas. O konservuoti jas galima visokias, ir teigiamas, ir neigiamas. Šiuo požiūriu poetas negali jausti neigiamų krizės padarinių. Pagaliau – kas yra krizė? Ji tave gali ištikti bet kada. Nueini į aukščiausio rango susitikimą, kuriame būtina vilkėti smokingą, ir tualete laiku nespėji nuleisti kelnių. Tokia krizė gali sukelti daugiau streso negu finansinė.

– Bet sakėte, kad cigaretes iškeitėte į sūnaus benziną. Vadinasi, sunkmetis visgi pareikalavo aukų?

– Pareikalavo ne aukų, o taukų. Priaugau 20 kilogramų, kurių buvau atsikratęs. Mečiau rūkyti ir štai, prašom. Per devynis mėnesius. Na, dekretinis laikotarpis praėjo, dabar metas tų kilogramų atsikratyti.

– Gal iki naujos knygos pasirodymo? Beje, kada laukti?

– Knygą išleidau pernai, o naują nešiojuosi kišenėje. Iki jos pasirodymo knygynuose turi praeiti dar kokie metai. Kol kas tai tik užrašų knygelė. Senas įprotis. Nuo kokių trisdešimties kvailų metų nešiojuosi užrašų knygelę ir užsirašinėdamas savo mintis šnipinėju save.

– Ar per tą laiką, kol šnipinėjate save, radote atsakymą į klausimą, kas yra poetas? Kokia jo misija ir panašiai.

– Niekada tokio atsakymo neieškojau. Tai ne tas klausimas, kuris mane kamuotų.

– O koks kamuoja?

– Pagrindinis šiuo metu mane graužiantis klausimas – kas nušvilpė mano jaunystę. Kur ji? Kaip ją surasti? Mano amžiaus žmones – o man kitais metais bus šešiasdešimt – klausimas, kaip apgauti laiką, dažnai kankina.

– Ar jau radote kokių nors receptų?

– Be abejo. Pirmasis patarimas – nežiūrėk į veidrodį. Antrasis – bendrauk tik su jaunais žmonėmis. Trečiasis – miegok, kaip Kinijos imperatorius, tarp dvylikos jaunų sugulovių. Nebūtina su jomis kažką veikti. Užtektų tik miegoti tarp jų. Jų spinduliavimas neleis tau greitai kriošti.

– Jūs bijote senatvės?

– Ar gali senas jėzuitas būti gražiau ir geriau už jauną Maironį? Ne, negali. Poezija – tai jaunystė, pavasaris, žydinčios akacijos. Gyvenimo rudenyje tai – buvusių orgazmų rudimentai... Kaip rašė Tomas Venclova, "pro žievę, net užsimerkęs, tu beveik matai atsparią, siaurą, paskutinę rievę". O jaunas žmogus – tai medžio šerdis. Jeigu nori ją pamatyti, nupjauk medį, ir pamatysi. Nors man, iš tos šerdies stebint pasaulį, viskas tvarkoje. Aš saugus. Žmonių-medžių širdys visada saugios. Mus gąsdina, klaidina raukšlės, gumbai ir šašai, ištiesti drauge su paukščių lizdais elgetaujančiam visatos vėjo kiaušiniui. O, kaip pasakiau!

– Jei galėtumėte sudaryti sandorį su Mefistoteliu...

– Ką jam parduočiau už jaunystę? Nieko. Aš jį patį parduočiau. Mainau Mefistą į jaunystę. Nes Mefistas – tai aš pats. Kažkada jaunystėje, matyt, prisigėręs, sudariau su juo sandorį... Jis lindo, lindo į mane ir sulindo. Mefistas pakeitė jaunąjį Patacką, o dabar senojo Patacko likučiai norėtų iškratyti Mefistą iš savęs, kad atgautų savo jaunystės drebutieną.