Užblokavo: Po skrydžio lėktuvu iš Londono į Etiopijos sostinę Adis Abebą ir kelių miego valandų viešbutyje, 4 val. ryto pajudėjome numatytu maršrutu. Deja... nuvažiuoti pavyko tik 90 km, nes patekome į pačių politinių įvykių sūkurį. Tąryt, palaikydami savo lyderį, Etiopijos ministro pirmininko Abiy Ahmedo Ali politinį oponentą, į gatves išėjo minios Oromų etninės grupės protestuotojų, blokuodami bet kokį judėjimą iš miesto. Ne tik negalėjome tęsti kelionės, bet nebuvo įmanoma net grįžti atgal. Taip visai parai tapome savotiškais įkaitais.

Turgus: Vietinių avialinijų lėktuvu buvome nugabenti į šalies pietuose esantį Jinkos kaimelį. Jinkos kaimo ašis – turgus su gausybe vietinės produkcijos: kavos pupelėmis, riešutais, sorgais, bulvėmis. Vyksta prekyba gyvuliais ir net kiniškais drabužiais. Galbūt todėl čia gyvenanti Ari gentis nesukelia jokios nuostabos, nes įprasti europietiški marškinėliai, bliuzonai, sijonai visus sulygina, o ypatingi veido bruožai yra užgožiami spalvų margumyno.

Unikalus: Pats Omo upės slėnis, žavintis kerinčiais gamtos vaizdais, užima apie 165 kv. km. Jis yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tačiau jo unikalumas labiau slypi ne gamtoje, o čia gyvenančiose gentyse, kurios dėl savo ypatingų žymių ar papročių žinomos visame pasaulyje.

Žiedai: Mursi gentis garsėja didžiuliais keraminiais žiedais lūpose. Kad įsidėtų žiedas, paauglėms mergaitėms padaroma skylutė po apatine lūpa, kuri vis didinama mediniais žiedais, o vėliau išmušami du priekiniai dantys. Yra pasakojama, kad, taip subjaurojant veidus, buvo bandoma išgelbėti mergaites nuo vergų pirklių. Dabar tai priimamas kaip grožio ir patrauklumo simbolis. Be to, sakoma, kad šie žiedai atlieka ir apsauginę funkciją – saugo nuo demonų, kurie į žmogaus vidų patenka per burną.

Vertinga: Kara gentis išsiskiria baltais ornamentais išpuoštais vyrų kūnais ir taškučiais dekoruotais moterų veidais. Moterys nešioja daug eilių ryškių karolių ir gausybę metalinių apyrankių, kurios yra daromos iš kulkų. Apyrankės yra vertingi papuošalai, nes jas (15–20 vnt.) galima išsikeisti į ožkelę.

Patogu: Mes lankėmės Kara genties kaimelyje, kuris yra ypač gražioje vietoje – ant skardžio prie pat Omo upės vingio. Tai labai patogi vieta, nes į upę ne tik einama žvejoti ar praustis, iš čia semiamas vanduo maistui ir gėrimui (jis geriamas nevirintas).

Ryškios: Hamar genties moterys lengvai atskiriamos iš raudonų, susuktas virveles primenančių plaukų. Tokioms šukuosenoms naudojami riebalai ir molis. Taip pat moterų nugaros yra padabintos randais – tai rimbo žymės, nes moterys, norėdamos įrodyti savo paklusnumą ir ištikimybę, prašo vyrų, kad būtų plakamos. Hamar gentyje vyrauja poligamija, tačiau tik pirmoji žmona, kaip pagarbos ženklą, nešioja ant kaklo išskirtinį masyvų papuošalą. Iš kitų papuošalų (diržų iš kriauklių, ožkos odos apdarų) galima nustatyti, ar moteris priklauso turtingesniųjų sluoksniui.

Verslumas: Kituose kalnuose, maždaug 2 km virš jūros lygio, įsikūręs Dorze genties kaimelis. Čia žemė derlingesnė, daugiau drėgmės, tad kultivuojama terasinė žemdirbystė: auginami aukštikalnių javai, prieskoniai, daržovės. Dorze kaimelio gentis pasižymi bendruomeniškumu ir net, sakyčiau, verslumu – čia įrengta palapinė-parduotuvėlė, kurioje galima įsigyti vietinių austų audinių, skarelių, skraisčių, megztų kepurių, iš bambuko padarytų paveikslėlių. Turistams rodoma, kaip verpiami siūlai ir audžiama arba kaip iš netikro bananmedžio lapų ruošiama tešla raugui. Vėliau kepami blynai ir vaišinama jais su vietiniu medumi. Supranti, kad čia jau ne kasdienybė, o specialiai atvykėliams surengtas pasirodymas. Šio kaimelio vyrai garsėja kaip patys geriausi regiono audėjai, todėl didelė jų dalis dirba sostinėje, o kartą į keletą mėnesių jie autobusu parvežami namo. Tai iš dalies primena industrializacijos užuomazgas Europoje XIX a. pradžioje. Paskui procesas jau nesustabdomas. Ir tuomet, po 10–15 metų, jokia laiko mašina nebebus pajėgi nukelti į ten, kur elektra šiandien dar yra ateities stebuklas…

Faktų kalba

• 1988 m. baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą sidabro medaliu.

• 1993 m. baigė studijas Vilniaus universiteto Matematikos fakultete, įgijo matematikės išsilavinimą. Studijuodama lankė Lietuvos kino studijoje įkurtą reklamos ir teatrinio meno mokyklą „Melpomenė“.

• 1993–1994 m., gyvendama Vilniuje, subūrė mados teatrą ERRA. 1994 m. ji dirbo Lino Jučo leidybos ir informacijos firmoje, redagavo mėnesinį laikraštį vaikams „Saulės zuikutis“.

• 1999–2005 m. organizavo Marijampolės Poezijos parke kasmetinius tradicinius naktinius poezijos skaitymus „Pilnaties šviesoje“. Po pertraukos, 2012-aisiais, atnaujino tokių skaitymų tradiciją.

• 2000–2018 m. L.Masienė buvo asociacijos jaunimo šokių muzikos grupės FIAT LUX vadovė.

• Nuo 2018 m. ji leidžia žurnalą „Baltas kambarys“, palaiko interneto svetainę baltaskambarys.com.

• Rašo poeziją ir prozą, dalį kūrybos pasirašydama Anos Lu slapyvardžiu.

L.Masienė – apie save

* Matematika man buvo itin lengvas dalykas, greta ėmiausi ir kitų, kad mano gyvenimas taptų sunkesnis. Užsiimdama šokiu, muzika aš tarsi įveikdavau savo netobulumus ir pamatydavau savo neatskleistas galimybes. Tai buvo savotiškos skylės mano asmenybėje. Ir aš savo darbu jas tarsi pleištu užkaišiodavau. Tai – įrodymas to, kad ir kokie skylėti mes būtume, dirbdami galime save sulopyti. Tad kuo daugiau skylių, tuo tu tampi įdomesnis, nes kiekvienam užkimšimui reikia kažką sukurti.

* Didžiausias mano talentas – išlikti savimi klonuotame pasaulyje, o išlikus – visai jaukiai, net komfortabiliai jame jaustis. Neturėti jokių pretenzijų aplinkai ir nekelti jokių reikalavimų kitiems. Norėti tik vieno – kad niekas netrukdytų mano egzistavimui.

* Esu žmogus, kuriam vidinis pasaulis yra daug tikresnis už išorę, kuriam realesnis gyvenimas tas, kuris žinomas tik man vienai… Kartais man net atrodo, kad tie reiškiniai, problemos etc., kurie jaudina daugumą, man net neegzistuoja. Jaučiuosi tarsi nukritusi iš mėnulio, nes tiek daug čia žemėje man nereikalingų daiktų ir dalykų. Bendraminčių-bendrasielių daug neturiu, tad mieliausia draugija yra mirusieji (filosofai) – taip ir klaidžioju laike per tūkstantmečius.

* Darydama ką nors niekada nekeliu sau užduoties nustebinti pasaulį. Nebent save. Ir ne kažkokiu ypatingu didingumu, o išieškojimo tikslumu – kai net ir mažas darbelis tobulai įkrinta į gyvenimo dėlionę, atskleisdamas dar platesnį pasaulio vaizdą. Štai tuomet ir nustembi – ir nuo savęs, kaip žmogaus, ir nuo absoliučios Visatos darnos.