Jau šį ketvirtadienį prasidės jaunatviškos dvasios džiazo festivalis „Jazz jungtys“, visą savaitgalį kviesiantis į, pasak organizatorių, aktualaus džiazo koncertus.

Keturioms dienoms miestas taps improvizacinės džiazo muzikos sostine: čia pasirodys 40 atlikėjų iš devynių šalių, įvyks devyni projektai, meistriškumo kursai ir diskusijos. „Penkerių metų sukaktį švenčiantis festivalis šįmet pristatys stipriausią programą“, – tvirtina „Jazz jungtys“ vadovas Julijus Grickevičius.

– Šiųmetės „Jazz jungtys“ – penktasis džiazo festivalis, jau įtrauktas į Kauno svarbiausių renginių sąrašą. Prisiminkime pirmuosius žingsnius, kaip kilo idėja (juolab kad Kaunas turi ir populiarųjį „Kaunas jazz“), kuo nuo jų skiriatės, koks jūsų klausytojas, kokie prioritetai ir moto?

– Festivalio koncepcija pačioje pradžioje nebuvo tokia išgryninta. Žvalgėmės į daug pavyzdžių, siekėme sukurti savitą ir unikalų variantą. Pirmasis festivalio bandymas nebuvo lengvas, kaip ir iki šiol, reikėjo įveikti daug skeptiškumo ir nepatiklumo, vis dėlto šiame žanre buvome naujokai ir entuziastai. Tikriausiai pirmieji festivaliai orientavosi į nacionalinę džiazo sceną, daug bendradarbiavome su jaunais atlikėjais. Visa tai, kartu ir darbas kituose su džiazu susijusiuose renginiuose, mums atvėrė galimybes atrasti ryšius su Lietuvos, o vėliau – ir su užsienio „džiazmenais“, kurie įvertino festivalį ir tęsia bendradarbiavimą iki šiol. Pirmųjų festivalų programose buvo galima išvysti Artūro Anusausko ir, pavyzdžiui, „Pieno lazerių“ muziką.

Nemanau, kad tikslinga lyginti „Kaunas jazz“ ir „Jazz jungtis“. Tai, ko gero, labai skirtingi renginiai ir patirties, masto, ir muzikinės krypties prasme. Europoje sėkmingai gyvuoja per 800 festivalių. Jeigu mieste jų vyksta keletas, nieko blogo nenutinka, anaiptol – daugiau skirtingų muzikos aspektų eksponuojama, didesnis klausytojų poreikis patenkinamas. „Jazz jungtims“ – tik penkeri, „Kaunas jazz“ perkopė 20 metų sukaktį. Tikriausiai ir apie konkurenciją nebūtų galima kalbėti. Nors, žinoma, komunikacija tarp festivalių organizatorių vykti galėtų, o konkurencija būtų visai sveika ir programos, ir meno prasme. Vis dėlto „Jazz jungtys“ didžiąją laiko dalį skiria improvizacinei muzikai, laisvajam džiazui – tai ir yra festivalio skiriamasis bruožas.

Festivalis nestato savo klausytojo į jokius rėmus – svarbiausia, tai atviri muzikai žmonės ir kiekvienas, pasirinkęs festivalio koncertus, mums yra svarbus, klausytojų ratas nuolat auga, formuojasi ir tam turi įtakos festivalio koncepcija, kurioje dominuoja muzika: visi koncertai vyksta kamerinėse erdvėse, siekiama išlaikyti betarpišką ryšį tarp klausytojų ir atlikėjų, skiriamas didelis dėmesys vadinamajam natūraliam garsui.

Be to, po festivalio vėliava vyksta meistriškumo kursai, diskusijos, šie įvykiai kuria pridėtinę vertę, pavyzdžiui, į meistriškumo kursus įsitraukia ir jau nebestudijuojantys muzikantai, o studentams pažintis su atvykusiais muzikantais – paprastai didelė patirtis. Mes pasisakome už muziką be epitetų, be papildomo „elitizavimo“, o už klausymą ir garsą. Aukštosiose mokyklose per mažai dėmesio skiriamas naujausioms muzikos tendencijoms, individualiam stiliui, o atvykę muzikantai kalba būtent apie savitumo ir išskirtinumo paieškas, o ne daugybines kopijas, kurių apstu visame pasaulyje.

– Daugelis festivalių rengėjų sako, kad sugalvoti ir surengti pirmąjį festivalį nėra taip sunku, sudėtingiausia – jį išlaikyti, kaskart sudominti klausytoją, o ir patiems neprarasti entuziazmo, vadinamosios ugnies. Kaip ją išsaugote, neišsisemiate, kur link ir kaip tobulėjate?

– Išsikėlę tikslą rengti festivalį ir žengę kertinius žingsnius, nebegalėjome taip lengvai pasiduoti. Žinoma, galimybių daug, tačiau esminis iššūkis – pinigai. Nuo pirmojo festivalio 2008 m. jis tik augo ir judėjo į priekį. Daugiausia įtakos turėjo festivalio idėjos išgryninimas. Po koncertų su Kenu Vandermarku, Stefanu Pasborgu, Liudu Mockūnu neliko jokių abejonių, kad turime orientuotis į improvizacinę muziką ir laisvąjį džiazą bei naujas džiazo formas ir kvestionuoti tai, kas skamba scenoje. Festivalis – tai ekspozicija, tam tikras žanro podiumas, kuriame turi būti vietos ir jaunoms idėjoms, patyrusiems muzikantams, tam tikriems žanro „kornetams“ ir dabarčiai eksponuoti. Festivalio gyvybę palaiko smalsumas ir nauji iššūkiai, atvirumas. Mes patys daug laiko praleidžiame ieškodami. Vos baigiasi vienas festivalio maratonas, išsyk planuojame naują. „Jazz jungtys“ neturi savo biuro ar nuolatinės darbo vietos, tai yra nuolat aplink, po truputį iš atskirų detalių per metus sudėliojamas bendras festivalio vaizdas ir garsas. Štai lapkričio pabaigoje pradėsime kurti tinklą su festivaliais Danijoje ir Švedijoje, galbūt inicijuoti jų sceną „Jazz jungtyse“ ir mūsų sceną partnerių festivaliuose, bendradarbiaujame su džiazo federacijomis, įrašų kompanijomis, šiais metais sulaukėme dėmėsio iš Rusijos džiazo žurnalo Jazz.ru ir portalo allaboutjazz.com, sulaukiame daug susidomėjusių muzikantų pasiūlymų. Jau kitais metais bandysime įgyvendinti muzikantų rezidentūros programą su VDU muzikos akademijos studentais.

– Minėjote, kad „Jazz jungtys“ – aktualaus džiazo festivalis. Aktualus džiazas – kas tai?

– „Jazz jungtyse“ – aktualus džiazas, tai šio žanro muzika, vykstanti ir besiplėtojanti dabar arba turėjusi lemiamos įtakos plėtojimuisi. Ir tai apima visas formas: ir kompozicinę, improvizacinę, momentinę muziką, ir garsą. Vis dėlto džiazas tikriausiai nesiplėtoja linijiniu principu – tai vyksta išsyk keliomis skirtingomis kryptimis. Festivalio turinyje nuolat vyksta diskusijos, kas yra aktualu, dažniausia nuomonės skirtingos, kaip ir dėl pačios džiazo sąvokos. Todėl iš kitos pusės „aktualus“ yra gana aptakus žodis, tačiau festivalio rėmuose tai įprasmina aktualumą dabartyje.

– Kokios tradicijos išlaikytos, kokių naujovių galima tikėtis šių metų rudeninio džiazo šventės muzikoje, kokius atlikėjus išgirsime?

– Be jokios abejonės, penktasis festivalis pristato stipriausią programą per penkerius metus. Festivalis vis jaukinasi skirtingas miesto sales ir, kelerius metus rezidavęs Kauno dramos teatro fojė, šiais metais išbandys „Žalgirio“ arenos amfiteatrą ir Kauno lėlių teatro sceną. Šiais metais matomas aiškus balansas tarp vadinamųjų veteranų ir jaunųjų atlikėjų. Keturių dienų maratoną atidarys pirmą kartą Kaune, Lietuvoje ir Baltijos šalyse viešėsiantis Peterio Brotzmanno „Chicago Tentet“ – kolektyvas, suvienijęs pačius įdomiausius improvizacinės muzikos atstovus: K.Vandermarką, Matsą Gustafssoną, Palą Nielseną-Lovą, Maiklą Zerangą ir kitus. Tai, kas vyksta jų pasirodymuose, – absoliuti improvizacija, kurią savo talentu suvaldo P.Brotzmanas. Festivalio organizacijai tai – didžiulis iššūkis visomis prasmėmis. Nors, pavyzdžiui, šis kolektyvas kamerinėse erdvėse, salėse iki kelių šimtų klausytojų prašo nenaudoti jokio papildomo įgarsinimo ir groja visiškai akustiškai.

Taip pat labai laukiame Charlzo Gayle'o ir Arkadijaus Gotesmano pasirodymo. Jųdviejų sąlyčio tašku galima laikyti šiek tiek dvasinį ar religinį džiazo muzikos sluoksnį, o tokį įspūdį dar labiau patvirtina abiejų muzikantų intensyviai naudojami ir įprasti jiems instrumentai (Ch.Gayle'as groja pianinu, saksofonu ir perkusija), ir kitos išraiškos formos, ypač – žodinis, sakytinis performansas. Ch.Gayle'o ir A.Gotesmano duetas – reta proga pamatyti ir išgirsti lygio ir idėjinio artumo muzikantų kolaboraciją Lietuvoje. Itin vertingas ir seniai planuotas britų pianisto Howardo Riley solo koncertas. Ši asmenybė jau penkis dešimtmečius aktyviai dalyvauja tarptautinėje džiazo scenoje, tiesa, dabar keliauja vis mažiau ir daugiausia tik su solo pasirodymais. Mes džiaugiamės, kad, padedant mūsų bičiuliams įrašų kompanijai „NoBussines records“, pavyko juos įkalbėti atvykti į Lietuvą. Solo pasirodymą surengs ir estų gitaristas Martas Soo, tai taip pat premjera festivalio scenoje. Pirmą kartą festivalio svenoje jaunosios kartos saksofonininko Dovydo Stalmoko projektas, į kurį jis pakvietė du brandžius prancūzų muzikantus – saksofonininką Jefą Sicardą ir trimitininką Rasulą Siddiką bei lietuvius Eugenijų Kanevičių ir A.Gotesmaną. Festivalį vainikuos du visiškai stilistiškai skirtingi projektai. Lėlių teatro scenoje išvysime indų kilmės JAV būgnininką Ravišą Mominą su trombonininku Riku Parkeriu, o finalinis akordas patikėtas festivalio senbuvių trijulei: Arnui Mikalkėnui, Nerijui Ardzevičiui ir Tomui Razmui. Jų projektas taip pat naujas ir žada dar vieną sprogimą ir priemonių, ir idėjine prasmėmis.

– Bus surengti meistriškumo kursai, kokiais instrumentais grojantys muzikantai turėtų jų nepraleisti? Ir, beje, ar išgirsime jam session?

– Jau dveji metai bandome įtvirtinti meistriškumo kursų tradiciją VDU Muzikos akademijoje. Matome, kad tai – reikalingas ir laukiamas įvykis, pritraukiantis net seniai studijas baigusius muzikantus. Šiais metais kursus ves britų pianistas H.Riley, estų gitaritas M.Soo ir būgnininkas iš JAV Ravishas Momin. Žinoma, penktadienio vakare – jam session klube „Punto jazz“.