Miesto knygynuose šalia patyrusių kūrėjų darbų vis dažniau atsiranda savo lėšomis išleistų pradedančiųjų rašytojų knygų. Ar tai – pasipuikavimas, ar pirmieji būsimų didžiųjų kūrėjų žingsniai?

Anarchijos dozė jaunystei

"Džiaugiuosi visus čia matydama. Tai ženklas, kad esu mylima, o gal kažkas ir poeziją skaito, – žvelgdama į Valstybinio lėlių teatro mažojoje salėje susispaudusius draugus, giminaičius, mokytojus, savo pirmąją poezijos knygą pristatė kaunietė Eglė Broneikaitė. – Nepadarykite klaidos – įsigykite šį stebuklą. Gero gal nieko nerasite, todėl pirkite iš mandagumo."

"Dozė anarchijai" – tokie žodžiai išrašyti ant pirmos jaunosios poetės knygos viršelio. Vartydama dažais kvepiantį 88 puslapių leidinį, kuris dar nepasiekė miesto knygynų, dešimtokė prasitarė, kad šis pavadinimas jos galvoje brendo ne vieną mėnesį.

"Jaunystė ir anarchija eina viena šalia kitos", – paslaptingai šyptelėjo mergina. 200 egzempliorių tiražu išleistoje knygoje, pasak jaunosios autorės, eilėraščių apie gimtinės ilgesį arba partizanų kovas nerasite: baltutėliuose puslapiuose juodomis raidėmis išguldyti jauno žmogaus jausmai, netradicinis žvilgsnis į kasdienius reiškinius ir supančius daiktus.

"Net nežinau, kiek knygoje yra eilėraščių. Gal per 80? Pirmieji 50 puslapių skirti senesniems eilėraščiams, likusieji – naujausiems kūriniams", – apie knygos turinį pasakojo Eglė.

Aprašė bulvių traškučius

Eiliavimo liga Eglė susirgo būdama aštuonerių. "Pirmasis mano eilėraštis skirtas bulvių traškučiams ir vadinosi jis "Čipsai", – pirštu besdama į apiplyšusį sąsiuvinį šyptelėjo moksleivė.

Apie poeziją tuo metu mažai ką nutuokiančią mergaitę įkvėpdavo varginančios kelionės lengvuoju automobiliu, lietaus lašais aplipę langai ir tėvų aptarinėjami politikai. Kaip sako jaunoji poetė – laiku bėgant liga progresavo, apėmė visą kūną ir smegenis. Prieš dvejus metus ji suprato, kad atėjo metas išleisti knygą ir apie savo "ligą" paskelbti visiems. "Metus laiko ruošiausi, o dabar matau tiek daug klaidų. Įsivaizduoju, kad bus, kai knygą atsiversiu po dvejų metų", – kritikos sau negailėjo jaunoji poetė.

Eilėraščių rinkinyje radęs bent tris, jo manymu, gerus eilėraščius, poetas Jonas Strielkūnas sako: knyga – verta dėmesio. Susipažinęs su Eglės kūryba ir perskaitęs keturiolika pirmųjų eilėraščių, poetas Vladas Vaitkevičius išskyrė devynis eilėraščius. "Tai didelis įvertinimas, bet nosies nežadu užriesti", – žadėjo "Aušros" gimnazijos moksleivė.

Mergina įsitikinusi, kad ši knyga – ilgo ir sunkaus kūrėjos kelio pradžia, todėl laurų vainiką kabinti ant kaklo esą dar per anksti. "Jei galvoji, kad padarei viską ir daugiau nėra kur tobulėti – esi kelmas. Geras kūrėjas atviras kritikai", – įsitikinusi Eglė.

Šiuo metu didžiausia jos kritikė ir patarėja – lietuvių kalbos mokytoja. Nemažai pastabų moksleivei duoda kitas jaunas kūrėjas – Vytautas Mikalauskas. "Sėdime kartu po alyvomis, o jis ima ir sudirba mano kūrybą. Kiti sako, kad rašau gerai", – svarstė Eglė.

Žvaigždės trumpai šviečia

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas į jaunuolių knygas žvelgia su doze kritikos.

"Prisiminkite mokyklos laikus – dauguma merginų turėjo albumus, kuriuose klijuodavo nuotraukas, piešdavo ramunes, rašydavo eiles. Tai saviraiškos forma. Geriau tegul jie ir lieka gulėti stalčiuose", – sakė poetas.

Anot J.Liniausko, būdami 9–12 klasėje, nemažai vaikinų ir merginų palinksta prie popieriaus lapo. Didžioji dalis jų susidomi poezija, kiti – proza, mažiausias procentas krypsta prie publicistikos. "Esu bendravęs su šimtais rašančių jaunuolių, iš kurių išskyriau vos kelias dešimtis galinčių daugiau už kitus", – kalbėjo J.Liniauskas.

Gabiems jaunuoliams, pasak poeto, penktus metus iš eilės organizuojamos stovyklos, kuriose jie bendrauja su rašytojais, poetais, prozininkais, susipažįsta su rašymo pradžiamoksliu, atlieka įvairias užduotis. "Juk nėra aukštosios mokyklos, kurioje būtų rengiami kūrėjai", – šyptelėjo J.Liniauskas.

Dainų ir libretų tekstų autorius apgailestavo, kad literatūra – ne ta sritis, kurioje dirbdamas gali susikrauti lobius, todėl jaunosios žvaigždės kūrybos padangėje šviečia labai trumpai. "Ne vienas respublikinių konkursų laureatas gyvena užsienyje. Žinau tokių, kurie dirba chirurgais, turi savo verslą. Taip jau yra, kad antrą kartą į kūrybą žmonės atsigręžia senatvėje", – atsiduso poetas.

Kova be konkurencijos

Respublikiniuose jaunųjų filologų konkursuose poezijos sritį kuruojančiam J.Liniauskui, per dešimtį metų į savo rankas teko paimti ne vieną jau išleistą jaunojo kūrėjo knygą.

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas svarsto, kad tokią prabangą sau gali leisti jaunuoliai, kurie turi pasiturinčius tėvus arba giminaičius. "Pelėdai savi pelėdžiukai gražiausi, todėl nieko nuostabaus, kad kiekvienam tėvui jo vaikas atrodo genijus, – vienus palyginimus J.Liniausko lūpose keitė kiti. – Įsivaizduokite sportininką, kuris bėgimo takeliu bėga vienas. Jokios konkurencijos, o jis – nugalėtojas. Manau autorinių knygų leidimas savomis lėšomis – tai paprasčiausias noras pasipuikuoti."

Poetas sako, kad į skaitytojų rankas turi patekti tik tos knygos, kurių autoriai dalyvauja Pirmosios knygos konkurse ir laimi Kultūros ministerijos finansavimą savo autorinei knygai išleisti.

"Kur kreiptis jaunam kūrėjui, norinčiam sulaukti įvertinimo? Geriausias savo jėgų patikrinimas – kultūrinė spauda. Čia jūs sulauksite profesionalių vertintojų pastabų ir sužinosite, ar jūsų kūriniai mėgėjiški rimavimai, ar rimtesni pumpurėliai", – pradedantiesiems kūrėjams patarė J.Liniauskas.