Prieš daugybę metų Kaune prasidėjęs Poezijos pavasaris ne tik sėkmingai išliko, bet ligi šiol yra pats masiškiausias poezijos renginys (tai kiek keista, nes poezijos savybė yra ne masiškumas, o intymumas). Štai jis jau turi ir savo laureatę – kaunietę Tautvydą Marcinkevičiūtę. Tiesa, ta premija vadinama Maironio premija, automatiškai tai reiškia ir Poezijos pavasario laureatystę. „Ką gi, Poezijos pavasaris šiemet bus be laureato“, – ironiškai juokavo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A.Jonynas.

Na, nebus, šiaip ar taip – Tautvyda valdo! Dar vienas įdomus dalykas, kad ji valdo dvigubai, nes pelnė dar ir Salomėjos Nėries premiją, teikiamą per tą patį Poezijos pavasarį. O Maironis ir Salomėja Nėris yra tiesiog mūsų poezijos S.Darius ir S.Girėnas – neatskiriami.

Kadaise laureato vardas buvo slepiamas iki paskutinės sekundės. Džiugu, kad nebeslepiamas, spauda turi laiko panarstyti laureato būtį ir buitį, pasidomėti pačia kūryba. Yra ir kitų teigiamų poslinkių Maironio premijos lauke.

Teikiant šią premiją retai susidurdavome su klaniškumu ar protekcionizmu, tačiau veikė kita nerašyta taisyklė: „Ai, šitas jau gavo tą ar aną, gal duokim tam, kurs dar nieko negavo.“ Tai gal ir tiko Vieno lito premijai, tačiau Maironio – tikrai ne. Nes iškreipdavo pačią galimybę išrinkti tikrai geriausią knygą. Kartais geriausios likdavo nuošalyje, nes jau būdavo spėjusios „ką nors gauti“. Dabar Kauno savivaldybės patvirtintuose naujuosiuose įstatuose yra net atskiras punktas, kad jokia kita premija sprendimams įtakos nedaro. Tikrai pagirtina nuostata, jei tik jos bus laikomasi.

Ar tikrai apdovanojamas geriausias metų poetas? Vėlgi – visai nebūtinai. Todėl, kad premija neskiriama antrą kartą, o jos negavusių gerų poetų vis mažėja. Tiesą sakant, tikrai neprieštaraučiau, jei už ypatingus darbus savo srityse kūrėjai gautų premijas ir po antrą, ir po trečią kartą. Nacionalinę koks Justinas Marcinkevičius ar Sigitas Geda, ar Marcelijus Martinaitis galėjo gauti ir ne po vieną kartą – visi sutiktų, kad pelnytai.

Matysim, kaip atrodys pats Poezijos pavasaris, ar Kaune jis pagaliau išsivaduos iš štampų, o kol kas pasidžiaukime Tautvydos sėkme. Ji jau ir pati beveik virtusi poezija, nereikia nė knygų. Tačiau gerai, kad teberašo.