„Japonijoje audėjai daugiausia yra vyrai“, – nustebina iš tolimos šalies sugrįžusi tekstilininkė Vita Gelūnienė. Kiote ji dalyvavo tarptautinėje parodoje „Ori-Ryzumu“, į kurią buvo pakviesta japonų kuratorės Keiko Kawashimos.

V.Gelūnienės darbas parodoje išsiskyrė tuo, kad tapiserijoje menininkė naudoja pasakojimą ir jį perteikia per realistiškai vaizduojamas žmonių ir gyvūnų figūras. Be to, naudojant E.Janso videofilmą, tos figūros buvo animuotos ir įgarsintos. Toks meninis sprendimas sukūrė dvi paraleles istorijas, kurios viena kitai prieštaravo, bet kartu ir papildė viena kitą.

– Papasakokite plačiau apie kūrybinę kelionę į Japoniją: kieno ir kaip buvote pakviesta?

– Į Kiotą vykau pakviesta kuratorės Keiko Kawashimos. Ji yra galerijos „Gallery Gallery“ savininkė, kurios veikla yra orientuota į tekstilės meną. Kauniečiai K.Kawashimą pažįsta iš jos kuruotos japonų tekstilės parodos, kurią ji pristatė 2007 m. M.Žilinsko paveikslų galerijoje per Kauno bienalę. Nuo to laiko K.Kawashima domisi Lietuvos tekstile ir ją įdėmiai stebi. Praėjusiais metais ji vėl atvyko į Kauno bienalę ir ten pastebėjo mano, E.Janso ir B.Letukaitės bendrą kūrybinį projektą, kuris susideda iš mano tapiserijos „Vienaragio medžioklė“ ir E.Janso videofilmo „Nebrendylos Ego“ (šokį šiame videofilme sukūrė B.Letukaitė ir jos vadovaujamas šokio teatras „Aura“). Po kurio laiko gavau kvietimą dalyvauti tarptautinėje parodoje „Ori-Ryzumu“ („Ori-ritmas“). Tai paroda, skirta austam menui – tapiserijos žanrui. Ji vyksta gegužės–birželio mėn. puikiose Kioto meno centro salėse, esančiose pačiame miesto centre. Parodoje dalyvauja 10 kviestinių menininkų iš viso pasaulio: Australijos, Kanados, Škotijos, Suomijos, Ispanijos, Lenkijos, Lietuvos ir Japonijos.

– Taigi susitikote su tekstilės menininkais iš viso pasaulio, per savo kūrybą pasauliui ir Japonijai pristatėte Lietuvą. Ar pajutote, kad lietuviškoji tekstilė skiriasi tarptautiniame kontekste. Apskritai, kaip į pasaulinį kontekstą įsirašo tautinis (kad ir koks būtų modernus) unikalumas?

– Susipažinau su tikrai įdomiais menininkais, kurie savo gyvenimą yra paskyrę kūrybai. Turėjome galimybę geriau pažinti vienas kitą puikiai organizuotoje kelionėje: kartu ir dirbome, ir leidome laisvalaikį. Po truputį pažinome vienas kito kūrybą ir asmenines savybes. Atidarymo dieną buvo surengta konferencija, kurioje kiekvienas menininkas išsamiai pristatė savo kūrybą. Tai suteikė puikią progą ne tik susipažinti su tų menininkų darbais, bet ir išgirsti pasakojimus apie jų kūrybos strategijas ir įkvėpimo šaltinius. Kiekvienas menininkas yra individualus ir unikalus. Mano supratimu, tautiškumas yra nuolat kintantis ir besiformuojantis būvis, todėl jį apibrėžti, pagauti už skverno ir pasakyti, štai – autentiška tautiškumo apraiška, bent jau man, yra per sunku. Žinoma, kiekvieno mūsų patirtis yra nulemta istorinių, politinių, ekonominių, geografinių ir kitokių sąlygų, kurios formuoja kūrybą. Bet, plačiąja prasme, menininkus vienija Vakarų kultūra.

Dažniausiai tapiserija yra lyginama su abstrakčia, siūlais atlikta, tapyba. Mano darbas parodoje išsiskyrė tuo, kad savo tapiserijoje naudoju pasakojimą ir jį perteikiu per realistiškai vaizduojamas žmonių ir gyvūnų figūras. Be to, naudojant E.Janso videofilmą, tos figūros buvo animuotos ir įgarsintos. Toks meninis sprendimas sukūrė dvi lygiagrečias istorijas, kurios viena kitai prieštaravo, bet kartu ir papildė viena kitą. E.Jansas savo videofilme naudoja autentišką lietuvišką gatvės tekstą, subtitruotą angliškai, o tai darbui suteikia tikrų tautiškumo spalvų. Manau, kad į pasaulinį kontekstą šis kūrinys įsirašė labai gerai, nes sulaukė didelio susidomėjimo.

– Kokia jūsų akimis japoniškoji tekstilė, jos kryptys ir tendencijos?

– Japoniškoji austinė tekstilė yra jauna, bet man buvo staigmena, kai Kawashimos tekstilės fabriko muziejuje pamačiau jau XIX a. Japonijoje atliktas nuostabaus grožio ir precizikos tapiserijas. Fabrike ir šiandien audžiami užsakymai rankų darbo audiniams, prie kurių pluša kelios dešimtys audėjų (dažniausiai vyrų). Tapiserijų plotis siekia iki 40 metrų, dažnai tai būna užsakymai teatro scenos užuolaidoms.

Kiote gyvena apie 1 mln. žmonių, kuriems tenka bent 5 aukštosios meno mokyklos, todėl menininkų koncentracija šiame mieste yra tikrai didelė. Man pasirodė, kad japonai brėžia stipresnes ribas tarp tekstilės meno sričių, tokių kaip audimas, vėlimas, siuvinėjimas ir kt., nei tai yra įprasta pas mus. Šioje parodoje buvo skiriamas labai didelis dėmesys jauniausiai japonų kartai. Manau, kad kuratorė turėjo ir edukacinį tikslą: paskatinti jaunuosius tapiserijų kūrėjus plėtoti šį žanrą ir įtraukti juos į pasaulinį kontekstą.

– Ką aplankėte viešėdama Japonijoje, kas paliko ryškiausius įspūdžius?

– Mūsų kelionė buvo puikiai suplanuota parodos organizatorių: Kiote aplankėme seniausias tradicinių kimono audinių audimo dirbtuves, kuriose audėjai yra tik vyrai. Audžiama medinėmis žakardo staklėmis; neįprasta yra tai, kad audėjo vieta yra nuleista žemiau grindų lygio. Aplankėme fabriką, kuriame audžiama tik rankomis, ir kuriame gali dirbti iki 2000 žmonių, privačią tekstilės mokyklą, kurios vadovė menininkė Suzumi Noda 2007 m. lankėsi Kaune ir pristatė savo kūrybą Kauno žiūrovams, ir, žinoma, nepaprasto grožio šventyklas. Kaip visada, ryškiausi įspūdžiai tai – patys žmonės. Unikalūs, saviti, vaišingi ir pažįstami tik per laiką.

Didžiausią įspūdį padarė vienas japonų menininkas, priėjęs prie manęs po mano pranešimo. Prabilęs į mane lietuviškai, išsitraukė japonų-lietuvių kalbos pratybų sąsiuvinį, prirašytą nuo pradžios iki pabaigos.

– Galbūt užmezgėte tarptautinius ryšius ir galima tikėtis japonų menininkų su jų kūryba apsilankymo Kaune?

– Mano kelionę paskatino institucija, kurioje dirbu – Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultetas. Šios kelionės tikslas buvo užmegzti glaudesnius ryšius tarp Kauno dailės fakulteto ir Japonijos meno mokyklų. Teko bendrauti su tekstilės meno dėstytojais iš Tokijo, Osakos ir Kioto meno mokyklų. Turime planų stiprinti studentų bendradarbiavimą ir ateityje surengti bendrą jų parodą Kaune.

Daugelis mano sutiktų japonų menininkų puikiai pažįsta Kauną ir jau yra pas mus buvę, kai lankėsi Kauno bienalėse, todėl bendravimas su jais buvo labai šiltas ir draugiškas. Kauno tekstilės bienalė yra pasaulinės reikšmės reiškinys. Man nereikėjo prisistatyti kas ir iš kur esu. Kartais tik būdavo nejauku, kad neprisimenu visų ten prie manęs priėjusių žmonių vardų. Taigi, beveik visi reikšmingiausi Japonijos tekstilės menininkai jau pabuvojo pas mus, bet tai nereiškia, kad toliau neplėtojame ryšių. Ateinančiais metais Kiote planuojama pristatyti Nacionalinės premijos laureatės, VDA Kauno dailės fakulteto profesorės Laimos Oržekauskienės personalinę parodą, kurią kuruoja dr. Virginija Vitkienė.

– Kaip laikosi (gyvena, išgyvena, kuria) japonų menininkas savo šalyje, ar yra kaip nors remiamas, ar jo meninė kūryba – jo paties reikalas, kurį jis derina su darbu, iš kurio užsidirba duonai?

– Galėčiau juokaudama atsakyti, kad būti menininku, vadinasi, priklausyti vienai tautai: visi menininkai susiduria su tomis pačiomis problemomis ir išgyventi jiems nėra lengva nė vienoje šalyje. Daugelis jų pragyvenimui užsidirba dėstydami. Žinoma, Japonija yra daugiamilijoninė šalis, todėl ir galimybė būti pamatytam yra didesnė, tačiau ir konkurencija yra didelė. Todėl menininko produktyvumas turi būti labai aukštas, tai pastebėjau žiūrėdama dar tik pradedančių savo karjerą tekstilės menininkų parodoje: šalia savo darbų jie eksponavo ir savo kūrybos nuotraukas, kuriose darbų gausa tikrai nerodė jų jauno amžiaus.