Galerija „Aukso pjūvis“ didžiuojasi turinti atskirą erdvę keramikos parodoms, jose kas mėnesį savo kūrybą pristato vis kitas šiuolaikinės keramikos kūrėjas. Šįkart čia svečiuojasi vilnietis menininkas Rokas Dovydėnas ir jo „Plėviakojis vs Louhan“.
Sugrįžimas į istoriją
Plėviakojis – paties R.Dovydėno sukurtas fantastinis sutvėrimas, iš kurkulo išsiritęs peraugęs buožgalvis, kuris beaugdamas virsta į varliakojį. Savo prigimtimi Plėviakojis primena graikiškus faunus – mėgsta būti vienas, kopuliuojasi su ožkomis, moterimis ir vyrais.
Antrasis personažas Louhan yra istorinis veikėjas, budistų nušvitėlis, kovotojas, todėl dažnai sutinkamas Tolimųjų Rytų mene. Jo plieninis kardas visad pasruvęs netikšų ar šiaip prašalaičių krauju. Louhan – didysis Plėviakojo priešas, todėl juodu gainiojasi vienas kitą po visą galaktiką, ieškodami ir nerasdami.
Kaip parodos idėja, taip ir darbų atlikimo technika yra keliasluoksnė. Tai kiniško porceliano imitavimo technologija pritaikyta lietuviškam moliui. Šią technologiją plačiai naudojo XVII a. Europos keramikai.
„Savo kūriniu “Plėviakojis prieš Louhan„ nebandau sukurti ar imituoti istorinės keramikos egzotikos, – teigia R.Dovydėnas, – mintimis grįžtu į laiką, kai porcelianas buvo didelė vertybė, jis nebuvo gaminamas Europoje, nes dar nebuvo kunigaikščio Augusto Stipriojo įkurto Maiseno fabriko. Daugybė amatininkų bandė imituoti kinišką porcelianą naudodami vietinį molį, švino glazūras ir kobaltą. Ši technologija naudojama kaip autentiška pasakojimo dalis, ji tampa kalbėtojo lūpomis, kurios pasakoja istoriją apie Plėviakojį ir Louhan.“
Intelektualus ir šelmiškas
Keletą metų menininkas studijavo kinišką keramiką, apskritai keramikos istoriją ir pamatė, kad kiniška keramika darė milžinišką įtaką europinei keramikai: „Tai, ką vadiname keramika, iš tiesų yra kiniška keramika, – šypsosi menininkas. – Ir tai buvo vienas stimulų sukurti darbus, kurie savotiškai pasakotų apie keramikos istoriją.“
Rankomis pagamintos įvairiausių formų vazos, pialos, išmargintos mėlynos spalvos istoriją pasakojančiais piešiniais ir kiniškus hieroglifus primenančiomis lietuviškomis raidėmis (yra ir rusiškų, ir angliškų), kurios, atidžiai studijuojant, susidėlioja į žodį, sakinį, mintį.
Pavyzdžiui, ant vienos parašyta: „Rankom norisi mojuot“. Regis, paprastas sakinukas, neįmantrios vazų formos, primityvūs piešinukai (šiuo atveju: moteris ir link jos einantis vyriškis), tačiau įspūdis didžiulis – nuoširdaus, mąslaus, nesumeluoto kūrinio. Kartais ironiško, šelmiško: pavyzdžiui, ant vazos nupieštas persigandęs žmogus mėgina pasivyti savo pakeleivius, kai giltinė stveria jį už rankos ir sako: „Palauk, neskubėk taip.“
„O čia yra senolis, kuris sėdi ant kėdės, volioja barzdą tarp pirštų ir sako: “Kai tave pagautau, kai išdrožtau", – stabtelėjęs prie vieno savo kūrinių kalba ir paslaptingai šypsosi R.Dovydėnas.
Tarp blogo ir dar blogesnio
Menininko kūriniai įdomūs ne tik piešiniais, unikaliomis, rankomis suformuotomis formomis, kurias papildo dvi viena ant kitos sustatytos vazos, kaip papildoma erdvė dailininkui, jo piešiniui arba „Plėviakojui vs Louhan“. Visi parodos kūriniai, net vazos-pauzės, skirtos atsikvėpti, pasakoja istoriją, besišakojančią į kitas istorijas, kurios nukelia, įtraukia į savitą, originalų pasaulį.
„Iš pirmo žvilgsnio paroda atrodo nesudėtinga, neįmantri, – pastebi menotyrininkė Rūta Purvinaitė, – bet joje nepaprastai daug įvairių aspektų, į kuriuos galima pasižiūrėti įvairiu kampu ir tuo pačiu net pagilinti savo keramikos istorijos žinias.“
Anot menotyrininkės, iš tų paprastų, tradicinių formų – vazos, pialos, cilindro – autorius savaip konstruoja žiūrėjimo kampą arba pasakojimą apie gana primityvų balų gyventoją Plėviakojį ir iškilų herojų, įsirašiusį kinų mene, - tai kaip šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio priešprieša, bet be įtampos, nes menininkas eina kitu keliu.
„Tai kova tarp blogo ir dar blogesnio“, – papildo R.Dovydėnas ir drauge nurodo intelektualią parodos gairę.
Kas: R.Dovydėno keramikos paroda.
Kur: galerijoje „Aukso pjūvis“.
Kada: veikia iki „“ d.
Naujausi komentarai