„Atiduokite mano butą, noriu grįžti gyventi į Klaipėdą“, – juokavo Modestas Paulauskas kalbėdamas su Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriumi Stasiu Ruiba. Legendinis krepšininkas po 40 metų aplankė mokyklą, kurioje po karo iki 1972-ųjų dirbo ir gyveno tėvai, pats baigė vidurinius mokslus, salėje ir aikštyne pramoko krepšinio abėcėlės. Į tuometės 1-osios gimnazijos, vėliau Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos rūsyje įrengtą kuklų kambarį olimpinis ir pasaulio čempionas buvo atvežtas vos septynių dienų.

Tokia pat gimnazija

"Mokykla visiškai nepasikeitusi, tik langai nauji. Durys gal perdarytos, tačiau identiškos. Net rankenos tos pačios, – žvelgdamas į pastatą sakė krepšininkas, į gimnaziją atvykęs su žmona Janina.

Anot krepšinio žvaigždės, „donelaičiuku“ jis buvo nuo pirmosios iki šeštosios klasės. Trejetą metų M.Paulauskas krimto mokslus netoliese – S.Nėries gatvėje veikusiame sporto internate. Tačiau būdamas dešimtoku ir vienuoliktoku vaikinas vėl mokėsi gimtojoje mokykloje.

Kovo 19-ąją 67-ąjį gimtadienį šventęs krepšinio virtuozas labiausiai prisimena fizinio lavinimo mokytoją Stasį Urvakį, matematiką dėsčiusį mokyklos direktorių Vytautą Stalionį, muzikos natas ant lentos raičiusį mokytoją Grudzinską.

Pastarasis pedagogas už tai, kad choro repeticijose triukšmaudavo ar susistumdydavo, uždarydavo Modestą į vadinamąją vištidę – atokų kambarėlį.

Jaunasis M.Paulauskas gerai mokėsi. Atestate buvo vos vienas trejetas – iš chemijos.

Uoliam moksleiviui visos pamokos buvo mėgstamos, tačiau labiausiai – fizinio lavinimo.

„Tiesa, ir tuomet bėgdavome iš pamokų, – šypsojosi tituluotasis sportininkas. – Kartais per dvi pamokas trukdavusį kontrolinį darbą mes spėdavome “Kapitolijaus„ vietoje buvusiame “Švyturio„ kino teatre filmą pažiūrėti.“

M.Paulauskas įsitikinęs, kad blogas moksleivis negali būti ir geru krepšininku.

Šeimoje – vien sportininkai

Per karą Paulauskų šeima iš uostamiesčio evakavosi į mamos Onos tėviškę Nausėdus Kretingos rajone.

Modestas gimė, kai tėvai su manta baigiantis karui vyko atgal į miestą. Mamai teko sustoti Kretingoje, Klaipėdą su gimusiu sūneliu ji pasiekė po savaitės.

„Buvau ketvirtas vaikas, trečias berniukas šeimoje. Vyresni broliai griežtai auklėjo – botagu pliauškino“, – šypsodamasis vaikystę prisiminė keturių Europos čempionatų nugalėtojas.

Nors tėvai nebuvo sportininkai, tačiau visos atžalos ne tik mėgo sportuoti, bet ir pasiekė aukštumų. Vyresnysis brolis Edmundas žaidė tuometės Lietuvos SSR krepšinio rinktinėje, vyriausias – Emanuelis – buvo vienas geriausių disko metikų šalyje, o sesuo Elvyra gynė respublikos tinklinio rinktinės garbę.

„Broliai žaisdavo krepšinį, tai ir mane įtraukė, – prisiminė M.Paulauskas, nuo ko prasidėjo krepšininko kelias. – Žaisdavome sporto salėje ir lauko aikštelėje. Po karo net aktų salėje buvo sumontuoti krepšiai. Taip užsikrėčiau krepšinio bacila, kad į sporto salę verždavausi net per pamokas. Visi mokytojai tai žinojo, bet nieko nesakydavo.“

Tuo laiku jaunuoliai būdavo universalūs sportininkai. Ne išimtis ir Modestas.

„Kur reikėdavo – visur dalyvaudavau. Ypač patikdavo šokti į aukštį. Esu įveikęs 195 cm aukščio kartelę. Praplaukiau 200 m laisvu stiliumi. Ir futbolą žaisdavau. Tik gimnastika nepatiko, ir net nežinau kodėl“, – juokėsi pastaraisiais metais Šakiuose gyvenanti krepšinio legenda.

Anot M.Paulausko, tuo metu labai populiarus buvo kvadrato žaidimas, reikalaujantis puikios koordinacijos, gerų gaudymo savybių, vikrumo.

„Kai tik nuskambėdavo skambutis, skelbiantis pertrauką, puldavome į aikštelę, kurioje jau linijos būdavo nubraižytos. Portfelius pasimesdavome šalia ir “kaldavome„ kvadratą“, – šypsojosi pasakotojas.

Kam šokiai, kam sportas

Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius, nuvedęs į prieš pusantrų metų renovuotą senąją sporto salę, legendiniam žaidėjui atgaivino daug prisiminimų.

Žvalgydamasis po salę M.Paulauskas vis kartojo: „Tiek metų, tiek metų...“

Po karo kurį laiką salėje ne kamuoliai bumbsėjo, o buvo sukrautos anglys, malkos, kurios supleškėdavo mokyklą šildžiusioje katilinėje. Durys iš salės į lauką buvo platesnės, pro jas automobiliais įveždavo kurą.

„Nors salė maža – nesunku iš savo aikštelės pataikyti į kitoje pusėje esantį krepšį, – tačiau joje vyko daug svarbių varžybų, – sakė svečias. – Antrame aukšte įkurto mokytojų kambario langas kaip tik buvo į sporto salę. Kai vakare mokykloje vykdavo šokiai, iš tėvo gaudavau mokytojų kambario raktą, iš čia nusileisdavome į sporto salę. Vieni aktų salėje šokdavo, o kiti žaisdavo iki nakties.“

Moksleivių sporto sąlygos akivaizdžiai pagerėjo 1964-aisiais. Tais metais K.Donelaičio vidurinėje mokykloje duris atvėrė antroji – didžioji sporto salė.

Į lovą – net nesiprausęs

Dar didesnė nostalgija svečią apėmė išėjus į aikštyną, kuriame laisvomis dienomis lakstė nuo ryto iki vakaro.

„Parlėkdavau namo, kuriuose valgyti nelabai ko būdavo, atsipjaudavau duonos riekę, pamirkydavau ją į kambaryje stovėjusį vandens kibirą, užsibarstydavau cukraus, ir atgal į aikštelę. Kol iki jos nueidavau, pasistiprindavau“, – sunkių vaikystės dienų nesureikšmino M.Paulauskas.

Įžengęs į aikštelę vienas geriausių sovietmečio laikų krepšininkų buvo nemaloniai nustebęs, kai išvydo vien stovus be lentų ir krepšių.

„Tikimės, kad po dvejų metų mums sutvarkys aikštyną, o kartu ir krepšinio aikštelę“, – apie galbūt pasitaisysiančią situaciją dėstė direktorius.

Krašto puolėju žaidęs M.Paulauskas prisipažino, jog jam nebuvo pavykę gimnazijos aikštelėje į krepšį įkrauti kamuolį iš viršaus: „Ne, į šitą krepšį neįdėdavau. Mūsų laikais dviejų metrų žaidėjas buvo stebuklas. Kauno “Žalgiryje„ turėjome tik vieną tokį tų metų aukštaūgį“.

Garbusis svečias atviravo, koks jo laikais gyvenimas virė aikštyne.

„Mokyklos teritoriją juosė medinė tvora. Už jos buvo Karininkų namai, prie kurių esančiame sodelyje vykdavo šokiai. Vakarais skambėdavo muzika, perlipę per tvorą pas mus jaunuoliai “šnapsą„ gerdavo, o mes sportuodavome. Kiekvieną dieną čia būdavo pilna vaikinų ir merginų. Mama maldaudavo, kad vėlų vakarą iš aikštelės grįžčiau namo. O mes – pajuodę nuo tų žemių. Pareinu pavargęs, net kojų nesinori nusiplauti – krenti į lovą. Mokykloje būdavo kur nusiprausti, bet dušai– po devyniomis spynomis.“

Vasarą Modestas su draugais eidavo prakaitą nuplauti į Danę prie elektrinės. Ten būdavo šiltas vanduo.

„Čia išmokome ir plaukti, – prisiminė kamuolio virtuozas. – Grįžtant pakeliui daržų buvo pilna, tai kokį agurką, pomidorą nusiskindavome. Pareidavome ir vėl – į aikštelę.“

Atvyks į 100-mečio iškilmes

S.Ruiba garsiausiam mokyklos moksleiviui įteikė vaizdo kasetę apie 90-metį šventusios mokyklos istoriją, parkerį ir garbės juostą.

O buvusioje mokytojo Benedikto Gaižausko biologijos klasėje įrengtame muziejuje garsusis krepšininkas išvydo ne tik savo nuotrauką, bet ir nemažai moksleivių sportininkų iškovotų taurių.

Muziejaus pasididžiavimas – 1936 metais Tėvų tarybos įsteigta sidabrinė taurė, kurią iškovodavo gimnazijos varžybas laimėjusi klasė.

„Taurė ilgą laiką buvo dingusi. Kai gimnazija virto karo ligonine, viskas buvo išgabenta į Palangą“, – trofėjų pristatė direktorius.

Prieš atsisveikindamas su gimtąja mokykla, M.Paulauskas pasirašė Garbės knygoje.

„Būtinai atvažiuosiu, kai gimnazija švęs šimtmetį“, – direktoriui prižadėjo tituluočiausias Lietuvos krepšininkas.