Šoviniai mokyklos krosnyje

Ko dar galėtų nežinotų apie jį žmonės?

Pirmame savo gyvenimo dešimtmetyje jis prisigėrė.

"Radau kažkokį mamos gaminamą gėrimą – degtinėje užmerktas žoleles. Paragavau, kartu. Ir išgėriau, – pasakojo Juozukas. – Pamenu, kad netrukus labai užsinorėjau miego. Kritau, užmigau ir pramiegojau visą dieną."

"Inturkės vidurinėje mokykloje (gimiau Molėtų rajone) į krosnį pridėjome šovinių. Tuomet mediniame namuke įrengta mokykla buvo šildoma krosnimi. Buvau pagrindinis organizatorius. Staiga pasigirdo šūviai, sproginėjimai, kurie sukėlė baimės, nesusipratimų. Mums jau nebuvo juokinga", – šypsojosi pasakodamas J.Petkevičius.

Biržų internatinėje mokykloje, kur vėliau mokėsi J.Petkevičius, jis su draugais pagavo, surišo į vieną krūvą ir paleido biologijos mokytojos kabinete keturias varles. Buvo ir daug juoko, ir baimės, ir pylos.

Povandeninė medžioklė

"Kai mokiausi LKKA (tuometis KKI), bėgome ir iš paskaitų. Nors man sportuoti lengvąją gimnastiką nebuvo sunku, tačiau norėdami gauti įskaitą turėjome sunkiai treniruotis ketverius metus, – pasakojo Juozukas. – Ant lango stiklo padirbome dėstytojo parašą. Tačiau dėstytojai studentus pažinojo ir suprato, kad mes parašą padirbome. Dėstytojas sakė, kad manęs, besilankančio paskaitose, nematė."

Juozas visada labai mėgo grybauti ir, panėręs po vandeniu, medžioti žuvis.

"Tuomet šaudyti žuvis povandeniniu šautuvu nedraudė. Didžiausia sumedžiota žuvis – kilogramą sverianti lydeka, – prisipažino apie legalius sovietmečio žygius masažuotojas. – Pamenu, kad per pusdienį povandeninės žūklės labai sušaldavau ir labai išalkdavau."

Nelegaliai veždavo valiutą

Juozukas dažnai prisiimdavo į treniruotes vėluojančių krepšininkų kaltę ir per juos sovietiniais laikais tapo kontrabandininku.

"Tais laikais per sieną daug ko negalima buvo išvežti. Į užsienį skrisdavome tik per Maskvą, iš Šeremetjevo oro uosto. Valiutos, kas daugeliui dabar nesuprantama, taip pat nebuvo galima vežtis. Rinktinės krepšininkus tikrindavo, manęs – neaukšto – kažkodėl ne, – dar vieną detalę apie save pasakojo J.Petkevičius. – Jie į kineziterapinį tvarstį suvyniodavo JAV dolerius ir slėpdavo pleistre nuo prakaitavimo. Nežinau, kiek ten būdavo pinigų, bet taip valiutą vežiau per sieną ne vieną ir ne du kartus. Už ją krepšininkai dažniausiai pirkdavo kompiuterius, atsiveždavome ikrų ir kitų gėrybių. O grįžtant, kad jų netikrintų, muitinėje krepšininkai neretai apsimesdavo, kad yra padauginę alkoholio."

Kelionių užsienyje metu neaukšto ūgio Juozukui (jo ūgis buvo 169, dabar apie 162 cm) pokštaudami krepšininkai ieškodavo neaukštos merginos.

"Kartą staiga jie atbėgo į viešbučio kambarį ir, neva skubiu reikalu, mane ištempė į gatvę, – draugišką krepšininkų pokštą Vengrijoje atsimena J.Petkevičius. – Ten jie buvo sustabdę labai neaukšto ūgio vengrę. Atėjau, pasijuokėme, draugiškai pabendravome visi, gatvėje ir atsisveikinome. Dabar, kai senėju, moterys vis gražėja."

Virtuali enciklopedija meluoja

Ko dar apie jį gali nežinoti kiti?

Turbūt pagrindinio dalyko – jo tikrosios gimimo dienos.

Meluoja ir "Google" – internetinė enciklopedija "Vikipedija".

Garsus Lietuvos krepšinio rinktinės, Kauno "Žalgirio", Kauno "Atleto" ir kitų komandų masažuotojas gimė ne 1948 m. balandžio 8 d., kaip skelbiama. Ir po dvejų metų jo nereikės sveikinti su jubiliejumi, nes tuomet jam jau bus 72 metai.

"Gimiau 1946 m., nors "Vikipedija" rašo, kad 1948 m. Kai mokiausi Biržuose, kad galėčiau dalyvauti sporto varžybose mane pajaunino. Tais laikais tai buvo įprastas dalykas, taip atjaunėjo daug sportininkų", – neslėpė Juozukas. – Jaunas dalyvaudavau pionierių keturkovėje – 60 m bėgimo, šuolio į aukštį, kamuoliuko metimo ir sliuogimo virve rungtyse."

Vėliau masažuotojas nusprendė oficialiai įteisinti savo tikrą amžių pagal archyvų dokumentus ir teisybė triumfavo.

Tiesa, vos pasikeitęs asmens dokumentą, bet dar nespėjęs pakeisti vairuotojo pažymėjimo, J.Petkevičius pateko į kuriozinę situaciją.

Jį sustabdė kelių policininkai. Gavę vairuotojo pažymėjimą pareigūnai duomenų bazėje pamatė, kad tais metais, tą mėnesį toks žmogus nebuvo gimęs.

"Rodau jiems jau naują savo asmens dokumentą, jiems kilo dar didesnis įtarimas – tais metais toks žmogus nelaikė vairavimo egzamino, tad natūraliai jiems kilo įtarimas, kad aš klastoju dokumentus, – nusijuokė K.Petkevičius. – Laimė, mane pažino ir viską išsiaiškinome."

Jubiliejus atšvęstas

Beje, įdomu ir tai, kad Juozukas gimė ne 1946 m. balandžio 8-ąją, bet kovo 20 d.

"Kovo 19-ąją, išvakarėse, buvo Juozinės, tad tėvo sesuo ragino mane pavadinti Juozu, nes tuomet būdavo įprasta taip sugalvoti vardus, – tęsė J.Petkevičius. – Gimdė mane bakūžėje. Pokšt – ir gimiau. Ir iškart įkišo į šaltą vandenį. Pribuvėja buvo mano močiutė, tėvo mama."

Vienkiemyje gyvenę Juozo tėvai neskubėdami, tik po keliolikos dienų, pranešė apie gimusį sūnų: tą dieną, balandžio 8-ąją, kai jie apsilankė oficialioje institucijoje ir užpildė dokumentus apie gimusį vaikelį.

"Oficialiai balandžio 8-osios į kovo 20-ąją ištaisyti jau nebuvo galima. Tačiau gimimo metus oficialiai pakeičiau į tikruosius, – šyptelėjo Juozas. – Tad jei sulauksiu 2018-ųjų, manęs nesveikinkite su jubiliejumi. 70 man jau sukako."