Pereiti į pagrindinį turinį

Ko neparduotų fotografas V.Grigas?

2010-11-10 11:21

Kai fotografas Vaidotas Grigas išleido albumą "Moterys", tapo galutinai aišku: štai kas tikras moterų grožio ekspertas! Dabar V.Grigas fotografuoja "Žalgirio" krepšininkus ir tikina, kad vyrai – irgi gražūs.

– Paliežuvaukime apie moteris. Žinomas, anonimines. Tas, kurios pas jus ateina ir pozuoja keletą kartų persirengdamos. Arba nuogos.

– Apie moteris galima kalbėti ir kalbėti. O liežuvauti – ne, niekada. Tai ne man. Nes mano darbas, etika, visa pasaulėjauta remiasi pasitikėjimo principu. Aš savo principo neišduodu.

– Sakoma, kad ko negalima nupirkti už pinigus, galima nupirkti už didelius pinigus.

– Ne. Yra dalykų, kurie neparduodami už jokius pinigus. Nuotraukos iš privačios fotosesijos iš manęs niekas nenusipirks.

– Kas jums yra moteris?

– Tai pats gražiausias Dievo kūrinys. O kas dar gali būti gražesnio? Tikrai nieko. Bent jau mano akimis. Fotografo pareiga yra užfikuoti, įamžinti tai, kas yra šiandien. Rytoj tai jau nepasikartos.

– Ar galėtumėte pasakyti, kas moteryje jums gražiausia?

– Viskas. Visuma. Dažnai būna, kad dėmesį atkreipia akys, plaukai ar figūra. Bet tai atkreipia tik akimirkos dėmesį. O sužavi visuma. Harmonija. Grožis – apskritai filosofinė sąvoka, kiekvienas mato kitaip. Amžinatilsį mano senelis sakydavo: jeigu visiems būtų graži tik viena moteris, kaime neliktų vyrų. Tikrai nežinau, kiek moterų esu fotografavęs. Daugiau kaip 500 vien žurnalų viršeliams, o šiaip – tūkstančius. Ir visos jos gražios, kiekviena skirtingai.

– Kokios moterys susiranda jus ir užsisako savo fotosesiją? Turtingos? Įžymios? Ambicingos ir labai savimi pasitikinčios?

– Pačios įvairiausios. Fotografuojasi ir studentės, ir garbaus amžiaus moterys, norinčios palikti savo fotografiją vaikams ar anūkams. Fotografuojasi dalykiškos moterys, kurioms reikia verslo portretų. Ir menininkės, pramogų pasaulio atstovės. Būna, kad fotosesiją vyras padovanoja savo žmonai. Arba gimtadienį švenčiančios draugės – sukaktuvininkei. Prieš fotoobjektyvą išnyksta visi socialiniai ir profesiniai įgūdžiai. Esu fotografavęs verslininkių, medikių, teisininkių, politikių, kurios galėtų dirbti profesionaliais modeliais – taip laisvai jos jaučiasi fotografuojamos.

– Ar galima jus, susiduriantį su įvairių socialinių sluoksnių moterimis, vadinti dailiosios lyties psichologu? Juk, ko gero, permatote kiaurai visas jų kaukes.

– Visada sakiau, kad mano darbe 50 proc. yra profesionalo triūso, o 50 proc. – psichologo. Be šito – niekaip.

– Vadinasi, jūs skiriate tikrą šypseną nuo šypsenos pro sukąstus dantis?

– Skiriu, žinoma. Ypač stebėdamas moteris ne prieš objektyvą, nes kai moteris ateina fotografuotis, dažniausiai į tai įsitraukia visa siela, atsipalaiduoja, nori atrodyti kuo gražiau, įspūdingiau. Bet kai stebi jas kur nors neutralioje aplinkoje, be abejo, matai, ar moteris šypsosi tik lūpomis, ar švyti visa jos esybė – kaip paskutinėje mano fotografjos serijoje "Šypsenos kodas" šypsosi Ingeborga Dapkūnaitė. Ten tai šypsena! Bet būna ir labai santūrių, sukaustytų, nedrąsių šypsenų. O yra tokių, kurių lūpos šypsosi, o akys verkia.

– Ar daug matėte tokių šypsenų?

– Mačiau. Kai moteris šypsosi, o jos akys sako, kad ji galbūt susipyko su vyru. O gal jos vaikas serga. O galbūt ji neturi nei vyro, nei draugo ir jaučiasi labai vieniša. Moterys apskritai yra labai jautrios, labai pažeidžiamos. Nors iš tikrųjų ne tik moterys pažeidžiamos. Mes, vyrai, irgi.

– Ar, stebėdamas žmogaus veidą, galite skaityti gyvenimo paliktus pėdsakus?

– Taip, šiek tiek. Viskas, ką mes patiriame, palieka savo žymių. Bet aš ne ekstrasensas. Fotografuodamas taip giliai neanalizuoju. Nors fotografija turi tokią savybę – atskleisti ne tik išorinį vaizdą, bet ir vidaus atspindį.

– Moteriški kaprizai. Dažnai su jais susiduriate?

– Dažniausiai susiduriu su moters įsivaizdavimu, kas jai tinka, kas ne, kaip fotografuojama ji atrodys gražiai, o kaip – nelabai. Na, visi tie įsitikinimai: "Fotografuokite mane tik iš tos pusės, nes iš anos mano veidas negražiai atrodo." Čia gal Chulijas Iglesijas atvežė į Lietuvą tą įsivaizdavimą? Jį juk buvo galima fotografuoti tik iš "gerosios" pusės. Bet tuos stereotipus pavyksta išvaikyti parodžius keletą kadrų skaitmeniniame fotoaparate. Moterys pas mane paprastai nesiaikštija. Kažkaip randame bendrą kalbą, kai pamato, kokia ji gali būti graži ir iš "blogosios" pusės.

– Dabar jūs fotografuojate ir Kauno "Žalgirio" krepšininkus, tiesa? Ar jie irgi gražūs?

– Be abejo. Bet "Žalgirio" vyrus aš fotografuoju ne savo studijoje, o rungtynių aikštelėje, treniruočių stovykloje ar laisvalaikio akimirkomis. Tai kitokia fotografija, reportažinė, fiksuojanti kovą, dramatizmą aikštėje, būseną iki varžybų ir po jų. Bendraujame kaip profesionalai: jie dirba savo darbą, aš – savo.

– O būna, kad fotografuojant, sakykime, moters aktą išsitrina riba tarp profesionalo ir tiesiog vyro?

– Aš tiesiog dirbu. Bet kai vyras fotografuoja moterį, jis į ją neišvengiamai žiūri vyro žvilgsniu. Ir tai yra gerai, nes jei žiūrėsi į savo modelį kaip į tau nepatinkantį objektą, kokia bus nuotrauka?

– Keli romanai buvo užsimezgę tarp jūsų ir jūsų modelių?

– Romanų nebuvo. Aš vedęs jau 31 metus, ir dėl darbo su žmona nė nemanau pyktis. Jokio preteksto. Jei pavojus slypėtų pačiame darbo su moterimis pobūdyje, tai ko turėtų prisigalvoti moteriškų ligų gydytojų žmonos?

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų