Per Kauną nuskriejo gandas: skulptorius Robertas Antinis iš proto išsikraustė: ką tik išleistą savo knygą suvalgė. Istorijos herojus ramina: jis – sveikas, tai buvo meninė akcija.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas primena, kad, kalbant apie meną, įprastos suvokimo, elgesio vertinimo klišės netinka. Vis dėlto į klausimą, kodėl valgė knygą, R.Antinis neatsako tiesiai. "Šiuolaikinis menas nesiekia pateikti atsakymų – jis kelia klausimus", – išsisuka. Bet po kiek laiko priduria norėjęs ne šokiruoti, o priversti stabtelėti ir susimąstyti.

Pažvelgus į naująją skulptoriaus knygą "Į", supranti, kad ji skirta tikrai ne valgyti. Nebent akimis. Tai antroji R.Antinio autorinė knyga – tokia, kur vizualinė ir tekstinė pusės tampa neatskiriama vienuma. Kur neaišku, kas: skulptoriaus piešiniai ar meno ir gyvenimo (ap)mąstymai, įlendant į skirtingų personažų kailius – svarbiau.

Pirmas įspūdis atsivertus knygą – tarsi būtum įlindęs į dailininko užrašų knygutę, išmargintą įvairiais piešinėliais, eskizais ir užrašais, minčių nuotrupomis.

Savo autorinėmis knygomis žinomas skulptorius stebina miestiečius, tačiau ne savo bičiulius iš dailininkų grupės "Post Ars". Visi trys postarsininkai: Aleksas Andriuškevičius, Česlovas Lukenskas ir pats R.Antinis – yra gerai įvaldę plunksną. Be Č.Lukensko neapsiėjo ir knygos pristatymas, laikinai atgaivinęs kino teatro "Romuva" prieigas, nustebinęs ne vieną ramiai Laisvės alėja žingsniavusį praeivį.

– Kodėl per knygos pristatymo akciją jaunimą privertėte lįsti į garsiuosius lietaus kanalizacijos griovelius Laisvės alėjoje?

– Žodis "priverčiau" čia netinka. Jaunimas – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) menotyros, socialinių mokslų studentai – tikri entuziastai. Jiems trūksta veiklos, žaidimų. Jie sakė: "O, jei čia dar ir vandens būtų!" Jaunimas nori įvairovės, kontrastų, kad jų veiksmą pastebėtų. O kokių emocijų mūsų veiksmas sukėlė aplinkiniams, man sunku vertinti, nes aš buvau veiksmo dalyvis.

Atsimenu, per vieną akcijų prie manęs priėjo čigonas ir klausia: kas čia vyksta? Paaiškinau: tai kažkas tarp teatro ir gyvenimo. Kartais žmonės sutrinka, nes jų turimos mąstymo, situacijų atpažinimo klišės menui atpažinti netinka. Tada žmogų ištinka šokas. Mene turi egzistuoti ne išmokti metodai, bet naujų formų, idėjų kūryba. Be to, sutrikdyti žmogų neužtenka. Po jo turi eiti kiti dalykai – apmąstymai, atradimai.

– Akcijoje turbūt dalyvavo nemažai atsitiktinių žiūrovų.

– Daugelis vis dėlto žinojo, kur pateko. Į akcijas prie "Romuvos" kino teatro paprastai renkasi informuota publika. Iš pradžių galvojau ir apie vieną, ir apie kitą galeriją. Gavau architekto Audrio Karaliaus pasiūlymą, kuris nuolat rengia akcijas prie "Romuvos", ir suvokiau, kad čia turėsime visai kitas veiksmo galimybes. Kanalizacija, Laisvės alėjos grindinį "puošianti" nuo sovietmečio, yra visiškai nepanaudota. Iš pradžių ramiai gulėję tuose grioveliuose, studentai išsiropštė ir ėmė skanduoti žodžius iš mano knygos. Mano ir Č.Lukensko uždavinys buvo žadinti publiką. Tuo pat metu aš visą laiką valgiau knygą, paskui, Editai Niciūtei giedant, skaičiau vieną knygos tekstų.

– Lindimas į kanalizaciją, knygos valgymas – tai juk noras šokiruoti.

– Nesiekėme šokiruoti. Žiūrovui meno kūrinys turi būti įdomus, informatyvus, nelauktas, jis turi intriguoti. Tie patys dėsniai galioja visose meno srityse.

– Taigi knygą ne dėl noro šokiruoti valgėte?

– Na, tai savotiškai deklaratyvu, tačiau tai dariau ne dėl noro šokiruoti. Norėjosi paveikumo. Kai kas galbūt pagalvojo, kad knygos valgytojas – išprotėjęs, kitas tokiame veiksme įžvelgė tai, apie ką aš pats nesusimąsčiau. Menininkas negali prognozuoti, kas atsitiks su suvokėjais. Menininkas yra tik skatintojas susimąstyti. Ir jeigu aš aškinčiau, kaip tai galima ar reikia suvokti, nieko nebūtų blogiau. Skatinau susimąstyti, ir kiekvienas pagal savo išsilavinimą, intelektą tai padarė.

– Jeigu eilinis praeivis lįstų į kanalizacijos tinklus, juo greičiausiai susidomėtų policija.

– Apie "Romuvą", jos prieigas ir policininkai, ir kiti kauniečiai žino kaip meninių akcijų erdvę. O kiek esame rengę akcijų, performansų su "Post Ars", galiu pasakyti: policija reaguoja blaiviau nei kai kurie inteligentai. Kai atidarant VDU meno galeriją surengėme performansą su viščiukais, gyvūnų globėjai įžvelgė nederamą elgesį su gyvūnais, ir netgi jų kankinimą. Buvome paduoti į teismą: dėl nederamo elgesio su gyvūnais ir dėl to, kad, vaidinant gyvūnams, reikia gauti tam tikrus leidimus, kurių mes neturėjome. Bet teismą mes laimėjome. Kankinti viščiukus nebuvo mūsų tikslas, mes prie tų paukščiukų net neprisilietėme. Nors yra menininkų, kurie, kaip Evaldas Jansas Vilniuje, nori žiūrovų akivaizdoje papjauti ėriuką. Yra ir save žalojančių menininkų. Bet mes neturime tokio tikslo.

Prieš 20 metų, kai rengėme pirmąsias "Post Ars" akcijas, publika sukilo prieš maisto naudojimą mene – kai Č.Lukenskas į parodų sales atnešė kiaulių galvų, o Aleksas Andriuškevičius prie sienos prikalė duonos kepalą. Praėjo 20 metų, o kai kurių žmonių mąstymas nepasikeitė. Bet juk daiktas, objektas, patekęs į meninį vyksmą, įgauna visai kitokią prasmę. Sakyti, kad duonos negalima naudoti mene, yra tas pats, kas scenoje partnerę bučiuojantį aktorių atplėšti nuo jos ir pamokslauti: "Turi žmoną, kitos bučiuoti – nevalia!"

– Prisivalgius popieriaus nebuvo bloga?

– Atsakysiu netiesiogiai. Dabartiniame amžiuje egzistuoja autentiškumas ir simuliacija. Aš ilgą laiką buvau 100 proc. už autentiškumą. Tik neseniai supratau, kad simuliacija mene gali būti lygiai tokia pati paveiki, o kartais – net paveikesnė nei autentiškas veiksmas.

– Grįžkime prie knygos. Labai jau trumpas ir abstraktus jos pavadinimas – "Į".

– Pirmoji mano knyga vadinosi "Ir", reiškė jungtį. "Į" – tai ėjimas į kažką, procesas. Knyga susideda iš trijų dalių – tarsi iš trijų skirtingų knygų. Jų skirtumus pabrėžia ir naudotas skirtingas popierius. "Priešknygėje" abejoju, kokia knyga bus, ar ją galima parašyti ir iš ko. "Tarpknygėje" prisistatau kaip Siamo dvynys: Nebylys ir Neregys. Ir tas dvynys yra Skulptorius. Nebylys ir Neregys, visiškai skirtingai suvokiantys pasaulį, nesutaria, ginčijasi, bet jie vis tiek yra vienas. Jų ginčas atspindi ir mano požiūrį į pasaulį. Man nieko nėra baisiau už deklaratyvias tiesas. Juk į kiekvieną reiškinį galima pažvelgti iš kelių pusių. Pavyzdžiui, daug kas smerkiame kičą. Bet net ir kičas gali būti panaudojamas šiuolaikiniame mene. "Poknygėje" skulptoriui byloja septyni žymūs žmonės.

– Rašote apie dvynius. Esate gimęs po šiuo ženklu. Nuolat jaučiate dvigubą natūrą?

– Esu Dvynys ne tik pagal horoskopą – turiu ir dvynę seserį. Man svetimas vienos tiesos sakymas. Negalėčiau būti teisėju, skelbiančiu nuosprendžius. Man labiau patinka į pasaulį bandyti žvelgti iš įvairių pusių, o ne laikytis vienos tiesos. Jei draugaučiau vien su Mikelandželu, neatitikčiau savo dvyniškos prigimties. Mano skulptorius draugauja su septyniais skirtingų sričių atstovais – pradedant Makiaveliu, baigiant Nobeliu. Kiekvienas tų didžių žmonių kalbėjo iš savo amžiaus pozicijų, pradedant XV, baigiant XX a. Paimkime Makiavelį – jis kaltinamas prisitaikėliškumu, bet kokių priemonių tikslui pasiekti įteisinimu. Bet prigludimas, formos atitikimas mene yra gerai.

– Ar menas gali būti prisitaikėliškas?

– Menas privalo būti demokratiškas, bet ne pataikūniškas. Menas turi prisitaikyti prie šiuolaikinio žmogaus ta prasme, kad jis turi kalbėti žmogui. Žmogaus ignoruoti negalima.

– Neregys nėra atsitiktinis personažas knygoje. Neregiams esate sukūręs nemažai lytėjimu skirtų pažinti kūrinių.

– Neregiams esu kūręs įvairiomis formomis – esu skyręs ir akcijų, ir tekstų, ir vizualinių dalykų. O Nebylys knygoje atsirado dėl to, kad jis labai daug žino, bet negali visko pasakyti.

– Čia kaip su menininku: toli gražu ne visada pavyksta kūriniu pasakyti tai, ką norisi?

– Sąsajų tikrai yra. Neregiai kitaip mato – jie patys vartoja tą žodį „Matau.“ Menininkai irgi kitaip mato pasaulį. Iš kitos pusės, kiekvienas žmogus tam tikra prasme yra menininkas.

– Vienoje knygos dalių daug rašote apie seiles. Kodėl?

– O kodėl ne seilės? Buvau netgi sumanęs parašyti atskirą knygutę apie seiles, spjūvius ir spjaudykles. Tiesa, šitos tematikos ir knygoje „Į“ yra. Dažnai gyvenime apeiname seiles, nors jos – vienas esminių žmogaus skysčių, tiesiogiai susijusios su žmogaus fiziologija. Pavyzdžiui, meilėje be seilių neapsieisi. O spjūvis į veidą – tai jau labai negražu.

– Rašydamas apie seiles – tokį beveik niekinį objektą – jūs tam tikra prasme spjaunate visuomenei į veidą. Juk ne apie tėvynę rašote.

– Nesu toks drąsuolis, kad spjaučiau visuomenei į veidą. Rašydamas apie seiles, noriu pasakyti, kad nėra neliečiamų temų. Pavyzdžiui, Italijoje veikia ekskrementų muziejus. Mene nėra uždraustų medžiagų, negali būti ir draudžiamų temų. Šiuolaikinis žmogus – atviras. Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete dėstau objekto meną. Kartais studentai imasi tokių temų – stebiuosi. Būčiau paskutinis kvailys, sakydamas: „Negalima, ši tema – neliečiama.“ Viena mergina, beje, graži, subtili, sako: „Noriu kurti lubrikacijos tema.“ Išdėstė koncepciją, sukūrė darbą ir gavo aukščiausią įvertinimą. Labai paprasta dailės studentus įsprausti į tam tikrus rėmus, bet daug svarbiau jų darbuose įžvelgti gležną originalumo, savojo požiūrio daigelį, kurio jie patys galbūt net nepastebi. Svarbu tą daigelį puoselėti – kitaip jis gali nudžiūti. Reikia puoselėti šviežius, naujus daigelius, o ne mirusius dalykus. Pradedančiajam menininkui svarbu pasakyti: brolau, tu mums aktualus. Tiesa, pasakyti neužtenka – jaunus menininkus reikia ir globoti.

– Kolegos menininkai nesako: kokius niekalus, Robertai, darai. Knygas – valgai, rašai apie seiles?

– Apie seiles galima rašyti ir niekalus, ir ne niekalus. Kita tema, kurios norėčiau imtis – dulkės. Jos – ir mažos, galima sakyti – niekingos, bet kontekstas – Biblijos. Juk joje apie žmogų pasakyta: "Dulke buvai, dulke pavirsi."

– Kam skiriate knygą?

– Kartais visiškai nelauktai sužinai – kam. Lietuvoje yra nedidelė, bet smalsi menu besidominčių žmonių grupė. Tikiuosi, jie skaitys, žiūrės, vartys. Pirmąją knygą išleidau prieš dešimt metų, o manęs kartais ir dabar paklausia, kur galėtų tą knygą įsigyti.