Anot jo, nors greitasis skaitymas itin praverčia skaitant naujienas, kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, skaitant mokslinę literatūrą, skubėti tikrai nereikia. „Ruošdamasis egzaminams ar skaitydamas techninę, akademinę literatūrą, žmogus turi pasirinkti tokį tempą, koks jam labiausiai tinka“, – teigia A. Pranarauskas.

– Kas yra greitasis skaitymas?

– Mūsų pasaulis pasikeitė atsiradus internetui. Spartesnis gyvenimo tempas, mobiliosios technologijos ir kiti panašūs dalykai mus lydi pastaruosius keliolika metų. Bet greituoju skaitymu pradėta domėtis dar tada, kai šių technologijų ir tokios informacijos gausos nebuvo. Įvairūs pratimai, knygos pasirodė prieš 50–60 metų. O pats susidomėjimas greituoju skaitymu buvo net prieš 100 metų. Vadinasi, žmonės gana seniai domisi, kaip skaitymo procesą padaryti efektyvesnį ir produktyvesnį. Išskirčiau 8–10 komponentų, iš kurių susideda greitasis skaitymas. Mes laviname juos visus ir taip gauname geresnį rezultatų

– Iš kokių komponentų susideda greitasis skaitymas?

– Dirbame lavindami savo skaitymo plotį – kuo daugiau teksto matome, tuo labiau galime spartinti tempą. Kitas dalykas – artikuliacija, arba sublokalizacija, t. y. žodžių kartojimas mintyse. Yra daugybė žodžių, kuriuos esame perskaitę šimtus tūkstančių kartų. Tačiau juos kaskart skaitome taip lėtai, lyg tai darytume pirmą kartą. Turiu omenyje tokius žodžius, kaip „saulė“, „debesys“, „žolė“, „stalas“, „kėdė“ ir panašius, kuriuos galėtume atpažinti per kelias milisekundes.

Trečias dalykas yra anticipacija, t. y. gebėjimas nuspėti teksto reikšmes. Kaip minėjau, gebėjimas labai greitai atpažinti žodį nulemtas ir anticipacijos gebėjimo. Visi turime tokių gebėjimų, tik jų niekada nelaviname. Lavinimo tikslais galima skaityti tekstus, kurių žodžiuose sumaišytos raidės.

– Tokie tekstai ypač plinta socialiniuose tinkluose.

– Taip, ir juos mes puikiai perskaitome. Ketvirtas dalykas – fotoatmintis, kurią nesunku lavinti ir gaunami lengvai apčiuopiami rezultatai. Dar yra psichologiniai dalykai – įvairios mūsų nuostatos apie skaitymo procesą, mokymąsi, kas irgi lemia produktyvumą. Vieni įsitikinę, kad jie yra lėtesni skaitytojai, kiti drąsiau imasi pratimų, juos susiranda internete ir, pabandę taikyti praktiškai, gauna geresnius rezultatus.

Kai kurie žmonės yra perfekcionistai – jie viską skaito labai kruopščiai, nepraleidžia nė vienos raidės. Regresija, kurią laikyčiau tam tikru įpročiu, yra psichologinis dalykas, t. y. žmogus tiesiog taip įpratęs. Tai – sugrįžimas prie jau perskaitytų teksto vietų. Galima treniruoti gebėjimą prisiminti tai, ką perskaitėme. Jį galima pagerinti ruošiant teksto konspektą arba minčių žemėlapį, kas padeda pakartoti informaciją antrą ar trečią kartą. Tokiu būdu galima patobulinti ilgalaikį įsiminimą, kartu suteikiant vizualinį apipavidalinimą tai informacijai, kurią perskaitėme.

– Švietimo ekspertai pastebi, kad šiandieniniai moksleiviai visus tekstus skaito greituoju būdu. Tai, pasak pedagogų, yra didžiulė problema, nes, kai mokiniams reikia rašyti kontrolinius darbus ar laikyti valstybinius brandos egzaminus, paaiškėja, kad greitasis skaitymas jiems ir pakiša koją. Girdi, šiandieniniai mokiniai nepajėgus suvokti teksto arba nepastebi kai kurių jo niuansų. Anot pedagogų, greitas skaitymas trukdo ne tik literatūros kūrinių, bet ir matematikos, ypač žodinių uždavinių, suvokimui, nes daugelis mokinių iki galo neperskaito užduoties ir atlieka tik dalį jos. Kaip tai paaiškintumėte?

– To reikėtų paklausti žmonių, ruošiančių egzaminų užduotis. Joms skirtas laikas statistiškai sutrumpėjo keletą kartų. Patys mokytojai pripažįsta, kad per tokį laiką, kuris skiriamas užduotims atlikti, vos spėjama jas perskaityti ir įsigilinti.

Be to, kiekvieno mokinio tempas skirtingas, o darbas klasėje parenkamas pagal vidurkį. Vieniems jis šiek tiek per lėtas, kitiems – per greitas. Natūralu, kad atsitinka taip, jog kai kurie mokiniai, kurių tempas lėtesnis, visąlaik priversti skubėti, bėgti, vytis, todėl užduotis jie perskaito su klaidomis, ne iki galo.

Trečia, skaitymo būdo pasirinkimas yra lyg batų pasirinkimas einant į lauką. Jeigu einame sportuoti, aunamės vienus batus, jei po lietaus einame į mišką grybauti – kitokius, o eidami į šventę renkamės dar kitokius  batus. Tas pats pasakytina ir apie skaitymą. Viena yra skaityti naujienas, kad turėtume apie ką pasikalbėti su kitais žmonėmis, kas kita – skaityti grožinę literatūrą. Tada mūsų tikslas yra atsipalaiduoti, pailsėti, todėl renkamės kitokį tempą. Niekas juk neprašys to siužeto pasakoti – mes skaitome savo malonumui.

Taip pat būna atvejų, kai reikia ne tik perskaityti tekstą, bet ir jį labai gerai įsiminti, įsigilinti ir spręsti kokias nors logines užduotis. Šiuo atveju paties skaitymo labai nedaug, gal 5 proc. Likusius 95 proc. sudaro mūsų kairiojo pusrutulio darbas, ieškojimas būdų, kaip išspręsti uždavinį. Šiuo atveju greitasis skaitymas nereikalingas. Tik reikėtų paminėti, kad žmogus, kuris yra skyręs dėmesio šiems įgūdžiams lavinti, turi tam tikrą tonusą. Mes tiesiog turime išlavinti įgūdžius, kurie duoda tam tikrą pridėtinę vertę. Ruošdamasis egzaminams ar skaitydamas techninę, akademinę literatūrą, žmogus turi pasirinkti tokį tempą, koks jam geriausias.

– Yra žmonių, kurie savarankiškai išmoksta greitai skaityti ir žino, kokius tekstus gali skaityti greituoju būdu, kokius – kitokiu greičiu, o kitiems reikia greitojo skaitymo mokytojų. Kas lemia mūsų skaitymo greitį bei kokybę?

– Žmonių, kurie dirba savarankiškai, ieško informacijos internete (dažniausiai anglų kalba), atlieka pratimus, eksperimentuoja, skaitymo greitis padidėja, bet dažniausiai iki kokių 300–400 žodžių per minutę, t. y. dvigubai greičiau nei visų žmonių vidurkis, kuris svyruoja nuo 150 iki 250 žodžių per minutę. Jei turime dešimt žmonių, devynių iš jų skaitymo greitis bus vidurkio ribose, o vieno iš jų rezultatai bus geresni, aukštesni už vidurkį. Veikiausiai tai bus žmogus, kuris mėgsta skaityti ir daug laiko skiria šiam užsiėmimui. Tokia būna pradinė situacija.

Kai atliekame testus ir vertiname ne tik greitį, bet ir supratimą, išryškėja didesni skirtumai. Bet didžiausi skirtumai atsiranda tuomet, kai žmones pradeda dirbti savarankiškai su įvairiais pratimais. Šiuo atveju jų produktyvumą lemia tiesiogiai įdėtas darbas – kuo daugiau laiko skiriama namų darbams, užduotims, tuo geresni būna rezultatai.

– Kiek užtrunka išmokti taisyklingos greitojo skaitymo technikos?

– Pirmuosius rezultatus ir patyrimą, kad aš tikrai galiu skaityti greičiau ir kad tempas bei suvokimas gali būti geresni, galima pasiekti per pirmas 3–4 valandas. Bet, norint išugdyti naują įgūdį, reikia 30 dienų. Praktika tai patvirtina. Dirbame taip: trys susitikimai per mėnesį ir kiekvieną dieną šiek tiek namų darbų. Jei per dieną skiriame apie 2–3 valandas namų darbams, per mėnesį susidaro 60–80 valandų. Bet rezultatas būna gana ryškus ir ilgalaikis.

– Kiek moksliškai pagrįsta greitojo skaitymo technika?

– Ji labai dažnai remiasi įvairiomis mokslinėmis disciplinomis, pavyzdžiui, informatika. Testai sudaromi kompiuterinėmis programomis pagal tam tikras matematikos bei informatikos formules. Kai kurie aspektai paimti iš filologijos, pavyzdžiui, kas lemia teksto struktūrą. Tekstas gali būti konstrukcinis, perteklinis, kiek tekste gali būti mums ne itin reikalingos informacijos. Remiamasi ir medicinos žiniomis – kaip funkcionuoja mūsų akis, kaip lavinama periferija, kaip nepertempti akies raumenukų, kokia turi būti skaitymo higiena, kaip turėtume prižiūrėti savo akis, kad jų nepervargintume, ir t. t.

Yra įvairių kitų disciplinų, kurių mokslu nepavadinčiau, bet iš jų pasiskolinami vienokio arba kitokio pobūdžio pratimai. Tai būtų ir atminties lavinimo technikos, ir pratimai koncentracijai lavinti, kurie primena jogos pratimus.

– Kada geriausia pradėti mokytis greitojo skaitymo?

– Vienokius ar kitokius pratimus verta pradėti atlikti jau vyresnėse klasėse (maždaug nuo devintos klasės).

– Kaip abiturientui, nesimokiusiam greitojo skaitymo technikos, per trumpiausią laiką pasiruošti egzaminui, perskaityti daug medžiagos ir ją įsiminti?

– Būtų gerai, jeigu jis būtų pradėjęs tai daryti rugsėjo mėnesį. Tikrai būtų išlavinęs savo įgūdžius ir turėjęs pakankamai laiko, kad spėtų pasiruošti egzaminams. Galėčiau duoti praktinį patarimą, kuris padidins pasitikėjimą savimi ir šiek tiek pagerins tuos įgūdžius.

Pirmiausia reikia įvertinti, koks dabartinis jūsų skaitymo greitis. Tai galite padaryti labai paprastai. Atsiverskite namuose atsitiktinai surastą knygą. Geriausia, kad tekstas būtų vidutinio sudėtingumo – nei per lengvas, nei per sunkus, ir skaitykite jį įprastu tempu, įsijungę laikmatį. Minutei praėjus, sustokite ir suskaičiuokite, kiek žodžių perskaitėte. Greičiausiai pateksite į viduriuką, t. y. būsite perskaitęs 150–250 žodžių.

Jei norite treniruoti šį įgūdį, yra įvairių interneto svetainių, kuriose galima, įkėlus vienokį ar kitokį tekstą, nustatyti tam tikrą tempą. Nerekomenduojama tempą didinti palaipsniui: tarkime, atlikote testuką, kuris parodė, kad jūsų skaitymo greitis yra 200 žodžių per minutę. Pirmas noras būtų toks, kad dabar per minutę reikėtų perskaityti 250 žodžių, paskui – 300, paskui – 350, dar vėliau – 400. Šis principas labai tinka sporte (ten mes palaipsniui didiname krūvį), bet skaitant  dirbama atvirkščiai.

Mes turime smarkiai padidinti tempą ir pajusti diskomfortą. Jo reikia tam, kad mūsų smegenys gautų impulsą, jog jos turi šiek tiek persitvarkyti, o jų imlumas – padidėti. Smegenys yra plastiškos ir gebančios prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos. Jeigu jūsų skaitymo greitis buvo 200 žodžių per minutę, galite nukeliauti į interneto svetainę, pavyzdžiui, spreeder.com. Ten galite įsikelti tekstą ir pasirinkti jo skaitymo tempą. Pirmiausia pasirinkite, kaip jau minėjau, tempą, kuris būtų nepatogus, t. y. pernelyg greitas. Galėčiau rekomenduoti kokius 600 žodžių per minutę. Paskaitykite taip 15–20 minučių. Paskui tempą sumažinkite iki 400 žodžių per minutę. Pamatysite, kad, tempui sulėtėjus, jūs pakankamai gerai spėjate pamatyti ir visus žodžius, ir suprasti bei prisiminti, ką perskaitėte.

Tokia treniruotė iš jūsų pareikalautų maždaug pusvalandžio per dieną. Ji suteiktų pasitikėjimo savimi, kad iš tikrųjų galite skaityti dvigubai greičiau. Jei šią treniruotę darysite kasdien, po poros savaičių tikrai skaitysite drąsiau ir produktyviau.

– Kaip išlaikyti koncentraciją skaitant?

– Pratimų būna įvairių. Iš esmės mus blaško išoriniai ir vidiniai trukdžiai. Išoriniai trukdžiai labai aiškūs – pašalinis triukšmas, aplinkiniai žmonės ir t. t. Vidiniai trukdžiai yra mūsų pačių mintys, kurios nėra susijusios su skaitomu tekstu. Išorinių trukdžių kontroliuoti negalime. Pavyzdžiui, negalime kontroliuoti už lango lojančio šuns ar remontą darančio kaimyno. Bet galime kontroliuoti savo mintis.

„Žaliojo taško“ pratimas paprastas. Popieriaus lape galime padėti tašką (jis gali būti padėtas ir kažkokiame tekste), 3–5 minutes visą savo dėmesį sutelkti vien į jį ir stebėti savo mintis. Pastebėję, kad pradedame galvoti apie kažką, kas nėra susijęs su tašku, turėtume nuvyti pašalines mintis ir vėl galvoti tik apie tašką. Reikėtų naudoti laikmatį, kuris pradėtų pypsėti po 3–5 minučių. Dėl ko nesakau tikslaus laiko? Nes penkios minutės iš pradžių gali būti šiek tiek per daug, tuomet geriau pasirinkti tris minutes, bet per jas atlikti pratimą. Pratimas daromas vienąkart per dieną. Jo variacijos gali būti įvairios, bet esmė visąlaik išlieka ta pati – dėmesys sutelkiamas į kažkokį daiktą ir tas daiktas nuolatos stebimas. Vėliau intervalai turi būti po truputį didinami.

– Moksleiviai labai dažnai tikina, kad jie keletą naktų nemiegojo, skaitė, kartojosi, bet ryte nieko neprisimena. Ar yra išeičių?

– Mes natūraliai nesame įpratę įkelti tokį informacijos kiekį į savo operatyvinę atmintį, nes prieš tai gyvenime tokių situacijų neturėjome. Kiekvieno žmogaus operatyvinė atmintis skirtingo dydžio. Kai kurie ją išlavina dirbdamas. Tarkime, sinchroninio vertimo vertėjas galėtų perskaityti 10–30 puslapių tekstą ir nuosekliai atpasakoti viską nuo a iki z, nes jo darbo specifika – klausyti, ką žmogus pasakoja penkias ar dešimt minučių, ir viską nuosekliai atkartoti. Žmogus turi išvystyti talpią operatyvinę atmintį.

Šiuo atveju pagrindinis patarimas būtų labiau susijęs su atminties lavinimu. Jei viską, ką įsimenate, dar įsimintumėte ir per asociacijas, turėtumėte, kompiuteriniais terminais sakant, atsarginę kopiją. Jei pamirštate turinį, turite savo asociacijas, dėl kurių galėtumėte prisiminti vienokius ar kitokius dalykus. Būtų kažkokia įvykių, faktų, formulių grandinė, dėl kurios turite daug daugiau galimybių tą informaciją atgaminti.

Kaip minėjau, pirmas dalykas – nuo to, kiek išlavinta operatyvinė atmintis. Antra – ar, norint įsiminti, buvo naudotos asociacijos. Trečias dalykas, kurį būtų galima daryti kartojantis paskutines 2–4 dienas prieš egzaminus, – savo protinį darbą derinti su aktyvia fizine  veikla: vaikščioti, bėgioti ir t. t. Aktyviai sportuojant, smegenys gauna daugiau deguonies ir tampa daug imlesnės informacijai.

– Kas lemia, kad geri mokiniai neretai egzaminuose neparodo gerų rezultatų?

– Emocinė įtampa. Emocijos atima iš mūsų energiją, ir jos nebelieka netgi paprastiems loginiams uždaviniams išspręsti. Čia visąlaik yra tiesioginis santykis – kuo labiau atsipalaidavę ir ramūs esame, tuo lengviau spręsti užduotis.