Senieji vilniečiai valgius gardino brangiais užsienietiškais prieskoniais, prausėsi kelių rūšių muilu, o namus kvėpino smilkalais. Visa tai įsigydavo aplink Rotušę tankiai susitelkusiose krautuvėse.

Prekyba šalia namų

Juozas Jurginis, apibūdindamas vidaus prekybą Vilniuje XVI a. ir XVII a. pradžioje, rašė: "Prekes gabendavo pirkliai urmininkai. Iš jų perimdavo prekiautojai, kurie jas pardavinėjo savo namuose – krautuvėse, įrengtose šalia buto arba stačiai bute. Jiems prigijo krautuvininkų vardas.

1608 m. prie turgaus, Didžiojoje gatvėje, dviejuose namuose buvo įrengtos įvairių prekių krautuvės, pavadintos Didžiąja ir Mažąja gildijomis, čia toje pačioje patalpoje prekiaudavo keli krautuvininkai įvairiomis prekėmis."

Prekyba užsiėmė ir žydai pirkliai, kuriems 1633 m. buvo leista prekiauti Vilniaus mieste, turėti 12 viešų krautuvių, 33 smukles ir tam tikrą skaičių krautuvių grynai žydų apgyventos teritorijos poreikiams patenkinti.

Pirkliai, prekiaujantys tam tikrais specifiniais produktais, kartais sekdami amatininkų pavyzdžiu, vienydavosi. Taip XVI a. pabaigoje atsirado Druskininkų brolija.

Parduotuvės – aplink Rotušę

Krautuvės feodalinio laikotarpio miestuose telkėsi prie prekyviečių ir judriausių gatvių. Vilnius nebuvo išimtis.

Archyvinė medžiaga rodo, kad XVII–XVIII a. krautuvės koncentravosi apie Rotušės aikštę ir Pilies, Didžiojoje, Vokiečių, Stiklių, Dominikonų, Rūdninkų ir kitose senojo Vilniaus gatvėse. Jos paprastai būdavo pirmuose, kartais antruose pastatų aukštuose, netgi rūsiuose. Gana dažni atvejai, kai minėtose gatvėse viename name neretai būdavo po kelias krautuves. Ypač tai pasakytina apie Rotušės aikštėje stovėjusius Didžiosios ir Mažosios gildijų pastatus.

Tačiau tai ne vieninteliai pastatai, pasižymėję nemažu krautuvių skaičiumi. Antai 1724 m. Didžiosios gatvės 29 numeriu pažymėtame name būta net 11 krautuvių. Keliolika krautuvių buvo Pilies gatvės 29 numeriu pažymėtame name. Ypač didelė krautuvių viename name koncentracija išsiskyrė tradiciškai žydų apgyventi rajonai. Neretai jų būdavo tiek, kiek namo pirmame aukšte būdavo langų.

Prekių pasirinkimas

Bene dažniausiai sutinkama XVII–XVIII a. bakalėjos krautuvių inventorių. Iš juose išvardytų prekių galime spręsti apie jų asortimentą ir šiek tiek apie prekybos mastą.

Tuomet bakalėjos krautuvėse prekiauta net kelių rūšių cukrumi, kava, žaliąja arbata, kelių rūšių migdolais (saldžiaisiais, karčiaisiais migdolais, džiovintais migdolų žiedais ir šakelėmis), gvazdikais, cinamonu, šafranais, razinomis, citrinomis, džiovintomis apelsinų žievelėmis, figomis, žaliosiomis alyvuogėmis, pistacijomis.

Viename iš ankstyvųjų šaltinių, kuriame išvardijamos krautuvės prekės, yra Vilniaus miestiečio Langanso 1663-iųjų inventorius. Iš jo matyti, kad prekiauta pipirais, įvairiausiais prieskoniais, kelių rūšių cukrumi, olandiškais sūriais, daugeliu kitų gastronomijos prekių. Čia taip pat prekiauta muilu, anglišku, brazilišku ir kitų rūšių tabaku.

1683 m. surašytame pirklio Heliaševičiaus turto inventoriuje, be jau įprastinių bakalėjos prekių, minimos vilnietiškos ir atvežtinės kortos, pypkės ir jų atskiros dalys, popierius, akiniai, šukos, veidrodėliai, daug stiklo gaminių: stiklinės, stikliukai, įvairaus dydžio, formų ir paskirties buteliai, stalo indai.

Egzotiškos prekės

XVIII a. bakalėjos prekių asortimentas krautuvėse išaugo. Antai 1720 m. pirklio Lenevičiaus krautuvės inventoriuje minimas cukrašvendrių (kanarų) cukrus, kava, žalioji arbata, žaliosios alyvuogės.

Be šių įprastinių prekių, prekiauta iš Karaliaučiaus atvežta kanifolija, arseniku, raudonuoju akmeniu, Venecijos laku, rudmenės šaknų ekstraktu, naudojamu glajui, čemeryčių nuoviru (galvai trinkti nuo utėlių).

Damanskio krautuvėje 1762 m., – be keturių rūšių, cukraus minimi migdolai. Čia taip pat prekiauta menkėmis. Iš prieskonių minimi pipirai, cinamonas, gvazdikai, pistacijos, Venecijos kmynai, prancūziškos slyvos, muskatų riešutai, jų žiedai ir šakelės. Čia pat siūlomas trijų rūšių (žaliasis, migdolų ir Baro muilas, smilkalai, mėlynasis akmenėlis, citvarų sėklos cukruje (vartojamos kaip priemonė nuo kirmėlių).

Velionio Petro Žurabinskio bakalėjos krautuvės Didžiojoje gatvėje, Žuvų gale 1753 m. liepos 17 d. inventoriuje, be jau įprastinio prekių asortimento, minimi Slucko klijai, lakmusas, alūnas, vario kuparosas, gyvsidabris.

Audiniai ir geležies dirbiniai

Be maisto ir bakalėjos krautuvių, XV–XVIII a. būta nemaža specializuotų krautuvių. Gana dažnai minimos audinių krautuvės.

Ypač didelė ir turtinga buvo Jono Šatravos audinių krautuvė, veikusi XVIII a. viduryje. Inventorius mini nemaža siūtų drabužių, kilimų, daug užsienietiškų audinių: prancūzų, olandų ir ispanų gelumbės, Florencijos atlasas, prancūziška "kitaika", Zielenogursko gelumbė, Lukų atlasas. Minimos kamloto, haraso, pusatlasio, flanelės, adamasko, ludano, medvilnės ir kitokios medžiagos. Be medžiagų, čia buvo galima įsigyti pistoletų, parakinių, šaunamųjų lankų, diržų.

Be minėtų prekių parduotuvių, Vilniuje būta ir specializuotų geležies dirbinių krautuvių. Būta Vilniuje ir knygynų. Vieno tokio savininkui Kazimierui Veržbovskiui 1666 m. mirus, jo knygyne rasta 1070 knygų, daugiausia lenkų ir lotynų kalbomis.

Būta ir daugiau knygomis prekiavusių krautuvių, tai daugiausia knygrišių cecho nariai, kurie namuose šalia dirbtuvės prekiaudavo savo produkcija. Tenka pastebėti, kad ir daugelis kitų amatininkų cechų narių ne tik gamino gaminius, bet ir galėjo verstis jų prekyba.

Vitrinos, kubilai ir statinės

Krautuvėse buvusios prekės surašytos gana išsamiai, tačiau, to negalima pasakyti apie krautuvių interjerą ir jos inventorių. Inventorių aprašymai gana paviršutiniški ir tie daugiausia XVIII a.

Vis dėlto iš esamos archyvinės medžiagos galima susidaryti apytikrį vaizdą XVII–XVIII a. krautuvėse. Jose vyravo trys spalvos – žalia, raudona, juoda.

Krautuvių pasieniais paprastai stovėdavo medžio rėmai arba karkasai, kuriuose būdavo įtaisyti įvairaus dydžio stalčiai prekėms laikyti. Didesnėse krautuvėse jų skaičius siekdavo arti šimto, mažesnėse – nuo keliolikos iki keliasdešimties. Krautuvėse, kuriose vyravo galanterijos gaminiai, kartais būdavo įstiklinti rėmai – vitrinos prekėms laikyti.

Prekes taip pat laikydavo dėžėse, įvairaus dydžio statinaitėse, statinėse, kubiliukuose, kartais pintinėse. Tuo metu įvairūs gaminiai buvo gabenami statinėse, dėžėse ir pintinėse, tad greičiausiai ir krautuvėse prekės būdavo laikomos tose pačiose talpyklose, kuriose jos iš kitur būdavo atvežamos.

Bakalėjos ir galanterijos krautuvėse paprastai stovėdavo didelis krautuvinis stalas su keliolika stalčių. Didelėse krautuvėse, be didžiojo krautuvinio stalo, kartais stovėdavo ir mažesnis stalas su keliais stalčiais. Juose laikydavo pinigus ir, galbūt, brangias smulkias prekes. Atrodo, jie atlikdavo šiuolaikinių prekystalių funkcijas ir patalpą atskirdavo į dvi dalis.

Lenta vietoj skaitytuvų

Krautuvių interjerui papuošti naudoti paveikslai ir veidrodžiai. Nedidelis veidrodis kabojo jau Burokevičių krautuvėje. Svenciskienės bakalėjos krautuvėje 1744 m. kabėjo didelis 8 zlotų vertės į maskvietiškus rėmus įrėmintas veidrodis.

Kur kas dažniau minimi krautuvėse kaboję paveikslai. Iš aprašų matyti, kad krautuvėse kabojo vienas ar net keli religiniai paveikslai.

Kai kuriose krautuvėse taip pat minimos marmuro lentos. Antai dviejose Povilo Hromovičiaus ir Burokevičių krautuvėse buvo po dvi marmurines lentas. Vilniaus pirklio Leonavičiaus žmonos krautuvėje 1759 m. tarp baldų paminėta ir sudužusi marmuro lenta, naudota užrašyti. Taigi šios lentos greičiausiai buvo naudotos ne kaip prekystaliai, o apskaičiuoti, galbūt ir skolai užrašyti. Lentos atlikdavo savotišką skaitytuvų funkciją.

Maisto ir gėrimų kainos

Maisto produktų ir bakalėjos kainas galima sužinoti ne tik iš krautuvių inventorių, bet ir iš netiesioginių dokumentų. Vieni iš tokių šaltinių yra laidotuvių išlaidų rejestrai.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininko, Vilniaus spaustuvininko Lukos Mamoničiaus laidotuvių 1606 m. išlaidų rejestre gana smulkmeniškai išvardytos sunaudotų produktų kainos. Lašiša kainavo 2,2 zloto, tetervinai – po 2 grašius, vištos – po 1,5 grašio, viščiukai – po grašį, zuikiai – po 6 grašius, jerubės – po 2 grašius, gorčius sviesto – 2,14 zloto. Už kapą (60 vnt.) kiaušinių mokėti 6 grašiai. Svaras (apie 400 g) pipirų kainavo 12 grašių, imbierų – 7 grašiai, ketvirtis svaro cinamono ir tiek pat gvazdikėlių – po 10 grašių. Vartoti ir alkoholiniai gėrimai. Už gorčių (3 l) malvazijos mokėta 1,4 zloto, už gorčių neįvardytos rūšies vyno – 2 zlotai.

Iš XVIII a. vidurio krautuvių aprašymų matyti, kad Ch.Smolniko krautuvėje statinaitė žaliojo muilo kainavo 19 zlotų, svaras Baro muilo – 1,2 zloto. Pas Lenevičių viena citrina kainavo 80 grašių.

Brangiai teko mokėti už delikatesinius produktus. Jėzuitų kolegijai 1715 m. 40 vėžių kainavo net 5 zlotus. Jie 1720 m. spalį šventiniam stalui už 22 zlotus įsigiję šešias lašišas džiaugėsi pirkę už gana prieinamą kainą.

Vilniaus istorijos fragmentai spausdinami iš "Charibdės" leidykloje spaudai rengiamos A.R.Čaplinsko knygos "Vilniaus istorija. Legendos ir tikrovė"