– Kaip atėjote į sporto žurnalistiką?

– Kaip ir visi to meto vaikai, labai domėjausi sportu, padedant dviračių ir baigiant ledo ritulio. Tačiau tuomet, kai būdamas paauglys, atviroje aikštelėje su tribūnomis šalia Lietuvos kūno kultūros instituto, pirmąkart pamačiau Kauno ,,Žalgirio“ ir Rygos VEF rungtynes, krepšinį pamėgau visam gyvenimui. Deja, pradėjęs dirbti laikraštyje, o paskui – televizijoje, turėjau ,,nušviesti įmonių ir darbininkų socialistinį lenktyniavimą ar partijos nutarimų įgyvendinimą“.

Tik 1979 metais atsidūriau arti krepšininkų. Tuomet ,,Žalgiris“ Kaune dalyvavo aštuonių komandų turnyre, kad išliktų TSRS aukščiausioje lygoje. Sugalvojau, kad aš galiu komandai padėti su savo ,,Time quit“ (minutinė pertraukėlė). Rytą po treniruotės rengdavau interviu su visais žaidėjais ir treneriais, o vakare prieš rungtynes, kai komanda apšildavo, Kauno sporto halėje ne muzika skambėdavo, o krepšininkai kalbėdavo. ,,Žalgiris“ užėmė antrąją vietą ir liko čempionate. Vyriausiasis treneris Stepas Butautas ,,Sporto“ laikraštyje džiaugėsi, kad vyrus laimėti įkvėpdavo Mačiulio ,,Time quit“. Dėl tokio stratego ir žiūrovų įvertinimo, dar 9 metus Halėje ,,gyvai“ rengdavau ,,,Time quit“ prieš rungtynes ir joms pasibaigus, taip pat pertraukų metų.

– Kaip kilo mintis kurti laidą „Krepšinio pasaulyje“?

– Tai nebuvo atsitiktinumas, nes pradžią davė ,,Time quit“. 1992 metais, kai buvusiame Maskvos centrinės televizijos kanale Kauno redakcija pradėjo rengti ir transliuoti LTV antrąją programą, atsivėrė durys ir mano svajonei – televizijos laidoms apie krepšinį. Be populiarios programos ,,Sekmadienio rytą“, pradėjau rengti ir laidą oranžinio kamuolio sporto gerbėjams. Iš pradžių buvo net valandinės laidos, o po metų su savo programa sugrįžę į LTV, kiekvieną sekmadienį, net ir vasarą, rengėme 30 min. trukmės laidas. 1997 m. transliavome 300-ąją, o atsisveikinant su LTV (2001 m.) – 500-ąją laidą. Su bendraminčiais per 25 metus paruošėme 1 tūkst. 34 laidas. Pastaruosius šešerius metus programos režisierius yra Kęstutis Bražiūnas, operatorius – Laisvis Karvelis, už dokumentinį filmą buvome apdovanoti žurnalistine V. Kudirkos vardo premija.

– Kurią savo laidą vadinate geriausia?

– Labai sunku išrinkti vieną, kai jų labai daug. Džiaugdavausi, kai mūsų savaitinė laida pralenkdavo ,,Panoramą“, laikraščius, radiją ir pirmoji pranešdavo apie įdomų krepšinio įvykį. Man buvo nesunku tai sužinoti, nes penkerius metus buvau ,,Žalgirio“ komandos atstovas ryšiams su visuomene. Ar galiu pamiršti laidas, sukurtas Belgrade ir Miunchene, kai mūsiškiai iškovojo Europos taurę, tapo Eurolygos čempionais. O kiek įdomių pokalbių ir vaizdų turėjau su Lietuvos vyrų rinktinių žaidėjais, Europos čempionais ir olimpinių žaidynių bronzos medalių laimėtojais! Niekada nepamiršiu dar ,,Sekmadienio ryto“ programos, kai po kojos traumos gydymo 1988 m. iš JAV grįžo Arvydas Sabonis. Net pusantros valandos LTV iš Kauno redakcijos studijos tiesiogiai transliavo mano pokalbį su Arvydu ir jo atsakymus į daugybę žiūrovų klausimų. Vis prisimenu mūsų paskelbtą konkursą ,,Daina krepšiniui“, kai 1993 m. pavasarį, išaiškinus tris gražiausias iš 22 atsiųstų, baigiamojoje laidoje dalyvavo ir iš NBA grįžęs Šarūnas Marčiulionis. Jis teigė, kad net krepšinio gimtinėje niekas tokių konkursų nesugalvojo. Žiūrovai turėtų pasakyti, kurios laidos buvo įdomiausios, kurios – blogiausios. Norėčiau sužinoti, ar yra tokių, kurie matė pirmąją, o dabar ir jubiliejinę laidą.

– Kada buvo sunkiausia?

– Kiekviena laida reikalauja nuolatinių ieškojimų ir atradimų, taip pat sveikatos, kai reikia atiduoti paskutines jėgas. Sunkiausia būna, kai sergu ir naktimis sapnuoju, kad rengiu interviu, filmuoju.

Prabundu, o aš – ligoninės palatoje. Būtų dar didesnis skaičius laidų, jeigu ne ligoninėje praleisti ištisi mėnesiai. Tik praėjusį mėnesį, nors ir sirgau, ne tik laidos buvo rodomos, bet ir aš jas vesdavau. Tai iš anksto padariau prieš stuburo operaciją. Sunkiausia buvo ir yra surasti lėšų programos rengimui. Aš niekada negaudavau atlyginimo už laidą, nes buvau direktorius, pavaduotojas, skyriaus vedėjas. Laidas kūriau savo malonumui. Kai praėjusių metų pavasarį kreipiausi į Lietuvos krepšinio federaciją, kad finansiškai paremtų, iš vieno atsakingo darbuotojo išgirdau: ,,Kokia nauda krepšiniui iš tos laidos?“. Tuomet įsižeidžiau. LKF reikia tik pinigų, visa kita yra nulis! Gerai, kad ne valdininkams, o žiūrovams, iš kurių gauname labia daug padėkų, dirbame. Jeigu ne ,,Tete-a-tete“ kazino parama ir ,,Lietuvos ryto“ televizijos suteiktas eterio laikas, nebūtume sulaukę 25-ojo laidos jubiliejaus.

– Kurį krepšinio pasaulio žmogų labiausia gerbiate/vertinate?

– Man labiausiai patinka pokalbių laidos. Kiekvieną, kuris sako tai, ką galvoja, nevynioja žodžių į vatą, yra nuoširdus, paprastas ir iškalbus. O tokių ,,Krepšinio pasaulyje“ buvo labai daug. Tai žaidėjai: Modestas Paulauskas, Vitoldas Masalskis, Mindaugas Arlauskas, Sergejus Jovaiša, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis, Jonas Valančiūnas, Mindaugas Kuzminskas ir dešimtys kitų. Puikūs žurnalistų pašnekovai yra treneriai Vladas Garastas, Aleksandras Kosauskas, Antanas Sireika, Rimantas Endrijaitis, Tomas Pačėsas, Virginijus Šeškus, Kęstutis Kemzūra, Rimantas Grigas, Ramūnas Butautas. Taip pat teisėjai: Kęstutis Pilipauskas, Raimundas Barauskas. Visų neišvardinsiu, nes jų daug ir 90 proc. iš jų atsako į pačius nemaloniausius klausimus. Liko mūsų archyve puikių klubų vadovų Adomo Klimavičiaus, Pauliaus Motiejūno, Žydrūno Urbono, Osvaldo Kurausko, Gedvydo Vainausko ,,auksinės mintys“. Negaliu nesidžiaugti, kai interviu ,,Krepšinio pasaulyje“ ,,Lietuvos ryto“ prezidentas G. Vainauskas prisipažino, kad jis televizijoje kalba pirmą kartą ir atskleidė savo gyvenimo detales apie tai, kaip buvęs dviratininkas tapo žurnalistu, didelės žiniasklaidos grupės savininku ir krepšinio prezidentu. Tokius žmones gerbiau ir gerbsiu! Beje, laidoje dalyvavo visi Lietuvos prezidentai ir premjerai. Tikrai susitiksiu ir apie krepšinį pasikalbėsiu su Sauliumi Skverneliu, nes kažkada su juo krepšinio dėka susipažinau Kauno sporto halėje.

– Ką jums reiškia apdovanojimas už gyvenimą, paskirtą sporto žurnalistikai?

– Nežinau, geras ar blogas charakteris, bet išgirstas ar perskaitytas apie mane neteisingas ir įžeidžiantis žodis – dar labiau įkvepia kurti laidas apie krepšinį. Įrodyti, kad aš nesiruošiu išeiti pensijon ir neprivalau atsisakyti ,,kūdikio“, kurį pats ,,pagimdžiau“. Nebus manęs – nebus tokiu vardu ir TV laidos. Praėjusiais metais buvau labai pamalonintas ir apdovanotas ,,ordinais ir medaliais“, net keliolikos tūkstančių žiūrovų plojimais palydėtas ,,Žalgirio“ , ,,Siemens“, Utenos arenose. Tačiau, kai Lietuvos sporto žurnalistų federacija mane pagerbė už ,,visą gyvenimą“, o ,,Olifėja“ įteikė a.a. Aleksandro Krukausko, talentingo žurnalisto, iš kurio pats mokiausi, vardo premiją, širdis tikrai suspurdėjo. Tik kolegos žino ir supranta, koks nelengvas yra mūsų darbas, todėl tik jie gali objektyviai įvertinti tavo sugebėjimus ir paliktą pėdsaką žurnalistikoje. Juo labiau, kai mes labai retai kada džiaugiamės vieni kitų žurnalistiniais pasiekimais. LSŽF daro ne tik kartą per metus!