Socializmo lizdas, pogrindis, ideologija, cenzūra, geležinė ranka, akylas saugumas, skurdas, pabėgėliai – šie Kubai apibūdinti neretai vartojami žodžiai garbingai festivalio „Kino pavasaris“ viešniai, Lotynų Amerikos kino žvaigždei Mirthai Ibarrai, auginančiai Prancūzijos lietuvio sūnų, kelia šypseną.
Garsi Kubos aktorė ir režisierė, nacionalinės meno mokyklos įkūrėja, noriai papasakojo, kokią savo šalį mato ji pati.
– Lietuviams Kubos kinas yra dar neatrasta žemė, kaip ir kubiečiams – lietuviškas. Kuo jis įdomus, išsiskiriantis, ypatingas?
– Kubos kinas – gana realistiškas, nesvaičiojantis apie aukštas materijas ir kalbantis apie žemiškus dalykus. Tai kinas, kuris stengiasi perteikti mūsų kasdienybę su visomis priešybėmis, refleksijomis, leidžia ją pamatyti kitaip, susimąstyti. Būtent tai ir patinka Kubos žmonėms. Žvelgiant į kitas šalis, atrodo fenomenalu, kad kubiečiai lekia į kino teatrus, kai tik išeina savų kūrėjų filmas. O štai ispanai mėgsta deklaruoti, kad jiems nepatinka ispanų filmai, ir neina jų žiūrėti. Panašiai ir kitose šalyse. Kubos kinas turtingas estetiniu ir dvasiniu atžvilgiu, jis taip pat nukreipia žvilgsnį į socialinę plotmę. Galiu pasakyti, kad tose šalyse, kuriose rengėme Kubos kino savaites, žmonėms tai patiko. Manau, vertėtų pasvarstyti ir Lietuvoje surengti Kubos kino savaitę, o Kuboje – lietuviškų filmų peržiūras.
– Stereotipų apie Kubą – pradedant politika, cenzūra ir baigiant skurdu – esame girdėję daugybę. O kokia Kuba jūsų širdyje?
– Man labai patinka Kuba, man gera joje gyventi. Dievinu Havaną – ji tikrai ypatinga, tai nepaprastai gražus miestas, stebuklinga eklektiška architektūra – art nouveau, kolonijinio ir kitokių stilių darna. Gyvenau trejus metus Paryžiuje, gyvenau ir Ispanijoje, bet jaučiu, kad ilgam laikui ar juolab visam negalėčiau palikti Havanos, tiesiog negalėčiau be jos.
– Jums teko ir tenka nemažai keliauti, tad lygindama Kubą su kitomis šalimis puikiai matote ne tik jos grožį, bet ir visas problemas. Nejaučiate kartėlio, kad ši šalis laikoma menkai išsivysčiusia, kad stokoja to, kas europiečiams įprasta?
– Žinoma, keliaudamas lygini šalis, kitaip matai savąją. Bet juk negalima lyginti Kubos su Ispanija, Prancūzija, kitomis kolonistinėmis šalimis, kurios pralobo iš tokių, kaip mes, nelaimių. Jų atžvilgiu Kuba yra neišsivysčiusi. Bet teisingausia Kubą būtų lyginti su kitomis Lotynų Amerikos šalimis: Meksika, Kosta Rika, Nikaragva ir kt. Ir kai šiose šalyse matau išmaldos prašančių žmonių, vaikų, kurie dirba, užuot ėję į mokyklą, kaskart pamanau, kad Kuboje gyvenimas išties geras, ir čia anaiptol nesame nelaimingi.
– Ko jums labiausiai trūksta išvykus iš Kubos, ko pasigendate kitose šalyse?
– Žmonių šilumos. Kubiečiai yra labai svetingi, bendraujantys, net per daug. Titonas (Tomás Gutiérrezas Alea – red. past.), mano vyras, nemėgo, kad žmonės nuolat varsto namų duris, užbėga pasisveikinti, tiesiog užsuka puodelio kavos, šnektelti, o tai – kubiečių bruožas. Jis padejuodavo, sakydavo: dirbu, skaitau, gilinuosi į ką nors, o čia žmonės vaikšto, trukdo. Bet kai gyvenau Ispanijoje, man taip trūko to šurmulio. Čia neįsivaizduojama, kaip gali kaimynas, pažįstamas pabelsti į duris, sakyti: „Išgerkime kavos, pakalbėkime, paskolink kiaušinį.“ Paryžiuje tai irgi nerealu. Pati nedrįsdavau belstis, tik kaimynai man belsdavo... šepečiu į grindis, kai vakarėlį rengdavau (juokiasi).
Kubiečiai taip pat yra labai rūpestingi – jei guli ligoninėje, slaugo tave, lanko, o Europoje toks artumas, rodos, net nepageidautinas. Kai draugė susirgo, pasisiūliau padėti, bet ji iškart šaltai atsakė, kad nieko nereikia. Atrodo, kad tokiu klausimu įžeidi. Kuboje paprasčiausiai paklausi, ar kas nors sergančiam žmogui pagelbės vakare, pasisiūlai pats ar paskambini kokiam nors pusbroliui. Mano šalyje žmonės jaučiasi artimi, nesusvetimėję. Džiaugiuosi, kad tas paprastumas, nuoširdumas nenyksta.
– Ar kino pasaulyje kada nors turėjote sunkumų dėl savo kilmės, patyrėte diskriminaciją?
– Buvo įvairių sunkumų, nemalonių patirčių. Tarkime, Ispanijoje kartais užeina mada kurti kubietišką filmą – jis kuriamas Ispanijoje, bet tema – Kuba. Žinoma, naudojausi progomis. Taip pat filmavausi Kanarų salose, o čia gyventojai kalba su tokiu pat akcentu kaip mūsiškis, kubietiškas. O jei filmuojiesi ispanų filme, turi kalbėti kaip ispanai – negali kalbėti neutraliai, paprastai, o būtent taip, kaip ispanai.
– Kaip priimdavote tokį požiūrį?
– Tiesiog sakydavau sau, kad tai – mano darbas, o kai filmavimai baigdavosi, išvažiuodavau į Havaną. Ir baigta.
– Kas apskritai jums yra kinas?
– Menas, kuris praturtina ir dvasiškai, ir kultūriškai, kuris atveria akis, širdis ir pakylėja.
– Kodėl jūsų, tikros kubietės, sūnus nešioja lietuvišką vardą Saulius?
– Mano pirmasis vyras Perkūnas buvo Prancūzijos lietuvis, jo tėvai iš Lietuvos išvyko per karą ir apsistojo apie 100 kilometrų nuo Nicos. Jo šeimoje visi kalbėjo lietuviškai, deja, mano sūnus – ne. Buvęs vyras nepažinojo Lietuvos iki nepriklausomybės atkūrimo, o paskui atvyko ir kartu atsivežė mūsų sūnų. Beliko ir man pažinti Lietuvą, ir štai aš čia. O sūnaus vardo istorija paprasta: mano buvusi anyta atsiuntė lietuviškų berniukų ir mergaičių vardų sąrašą, ir iš jo man labai patiko vardas Saulius, kuris reiškia saulę. Beje, mano anūkas vardu Antanas. Dar to nežinodama paklausiau, koks vardas, ir išgirdau: „Antanas.“ Nustėrau: „An-ta-nas?“ O sūnus atsakė norėjęs jį taip pavadinti savo senelio Antano garbei.
Naujausi komentarai