Ne mažiau nei cigarai, romas ir turtinga gamta į Kubą vilioja galimybė iš arti patyrinėti socialistinio režimo ypatumus. Klaipėdiečių šeimą įspūdingoje Karibų jūros saloje nuolat lydėjo deja vu pojūtis.

Dvi valiutos

“Kuba mums nepasirodė svetima šalis. Suprantama ir jos kultūra, ir vietinių žmonių kasdienybė“, – kalbėjo Agnė Jankauskaitė, salą išmaišiusi su savo tėvais, dviem seserimis ir broliu.

Klaipėdiečių lūkesčiai išvysti santvarką, kurios vaizdiniai atmintyje dar iškyla, tačiau yra virtę savotiška egzotika, išsipildė su kaupu. „Kuba – tikras „anų“ laikų muziejus po atviru dangumi“, – tikino Agnė.

Pirmiausiai atvykėliams šalyje į akis krito dviejų valiutų sistema. Konvertuojami pesai yra skirti turistams. Šio piniginio vieneto vertė lygi maždaug vienam eurui. Kubos gyventojai už prekes atsiskaito vadinamaisiais reguliariaisiais pesais. Jų vertė yra maždaug 24 kartus mažesnė nei konvertuojamųjų. Valstybės duoklė piliečiams – nemokamas mokslas ir garantuota sveikatos apsauga.

„Talonų“ era

Vietiniai turi tik jiems skirtas parduotuves. Valdžia yra nustačiusi tam tikrą limitą, kiek ir ko piliečiai gali įsigyti per mėnesį. „Pavyzdžiui, cukraus ar kruopų jie negali pirkti kiek nori. Susidarėme įspūdį, kad paprastiems žmonėms tenka nedažnai paragauti jautienos“, – pasakojo A.Jankauskaitė.

Keliautojams nepavyko išsiaiškinti, kokios yra statistinio kubiečio pajamos. Jankauskai girdėjo tik gandus – esą vidutinis uždarbis galėtų siekti 20 JAV dolerių per mėnesį.

Geriau gyvena laimingieji, dirbantys turizmo sektoriuje. Už atvykėlių paliktus arbatpinigius konvertuojamaisiais pesais jie gali įsigyti prekių, kurios vakariečiams įprastos, tačiau daugeliui kubiečių – tiesiog nepasiekiami dalykai, pavyzdžiui, kosmetika, kūno priežiūros priemonės.

Turistams skirtose parduotuvėse nieko netrūksta. „Mums kainos nepasirodė žemos. Kuba nėra pigi šalis. Nebent turgeliuose ar mažose parduotuvėlėse galima mėginti nusiderėti“, – pastebėjo A.Jankauskaitė.

Skirtybes suderina

Nacionalinių Kubos didvyrių kultas vis dar labai stiprus – tai akivaizdu ir parduotuvėse. Turistams raibo akys nuo vėliavų, marškinėlių, puodelių ir kepuraičių su legendinio partizanų lyderio Ernesto Che Guevaros atvaizdais.

„Kubiečiai šiemet mini revoliucijos 50-metį. Visur pilna proginės atributikos ir galima aiškiai justi, kad ši data žmonėms labai svarbi. Kita vertus, įdomu, kuria linkme šalis toliau pasuks. Vyksta Kubos ir JAV pokalbiai, tad visai tikėtina, kad daug kas keisis ir liko ne taip jau daug laiko pamatyti šią valstybę tokią, kokia ji yra dabar“, – šypsojosi klaipėdietė.

Visgi kol kas plakatai ir milžiniški stendai prie gatvių aiškiai atkartoja Tarybų Sąjungoje vykdytos propagandos retoriką. Kai kurios aikštės Kubos miestuose – žadą atimančios betono dykynės su gigantiškais monumentais, šlovinančiais kovotojus. Šie vaizdai ryškiai kontrastuoja su ispanų architektūros palikimu, bažnyčiomis.

Tikėjimas Dievu ir komunizmas nesipjauna. Apie 80 proc. kubiečių tvirtina esą katalikai.

Turizmo miražai

A.Jankauskaitė prisipažino, kad tikrasis Kubos veidas ryškėjo keliaujant į šalies gilumą. Jei ne troškimas kuo daugiau pamatyti ir pažinti, į Lietuvą parsivežti įspūdžiai galėjo būti visai kitokie.

Nedidelis Varadero miestas šiaurinėje Kubos dalyje, kur klaipėdiečių šeima didžiąją laiko dalį buvo apsistojusi, priminė savotišką turistų rezervatą. Gražių ir modernių viešbučių nusėtą iškyšulį iš vienos pusės skalauja Atlanto vandenynas, iš kitos – Karibų jūra. „Varadero ar, pavyzdžiui, sostinė Havana – vakarietiški miestai. Iš pradžių man buvo susidaręs įspūdis, kad socializmas yra tiesiog Kubos turizmo rinkodaros triukas, o iš tikrųjų ekonomika vystosi visai normaliai“, – šypsojosi keliautoja.

Įdomiausių įspūdžių pažėrė „nepapudruoti“ Cienfuegos, Trinidado, Santa Klaros miestai. „Spindinčių namų ar automobilių ten išvysi retai, tačiau gali paganyti akis į senučių volgų, moskvičių, ladų paradą. Legendomis virtusios tarybinės mašinos, kaip ir amerikietiškos, Kuboje tiesiog neįsivaizduojamai išpuoselėtos. Daugelis tenykščių su begaliniu rūpesčiu ir fantazija jas remontuoja ir tobulina“, – pasakojo Agnė.

Filosofija – be pykčio

Klaipėdietė sakė galinti tik spėlioti, ar po šilta saule gyvenantys ir išradingai savo buitį tvarkantys kubiečiai pasvajoja apie emigraciją: „Turbūt būtų sunku išgauti tikrą atsakymą. Daug ką pasako vien faktas, kad turistams skirtus pinigus puošia romantiški Kubos vaizdai, o ant vietiniams skirtų monetų iškaltas devizas „Tėvynė arba mirtis!“.

Visgi klaipėdietė tvirtino nepajutusi pavydo ar užgniaužto pykčio turistams. „Žmonės malonūs ir šilti. Jų šypsenos – nesumeluotos“, – kalbėjo A.Jankauskaitė.

Pradžiuginti vietinius nesudėtinga. Tą puikiai žino kanadiečiai, kurių Kuboje lankosi ypač daug – turistai į savo lagaminus visad stengiasi įsimesti kelias smulkmenas dovanų. „Tai primena mūsų situaciją anksčiau, kai garsiai krykštaudavome gavę gražų žaislą ar kvepiantį muiliuką“, – šypsojosi A.Jankauskaitė.

Istorija – savu kampu

Lietuva kubiečiams nėra negirdėtas kraštas. „Matyt, jie gerai susipažinę su buvusios Tarybų Sąjungos istorija. Visgi besimokant pasitaikė spragų. Teko išgirsti vietinių versiją, kad Tarybų Sąjunga buvo viena didelė šalis, kuri pasidalijo į 15 naujų valstybių. Bandėme pasakoti, jog buvome okupuoti, po to atgavome nepriklausomybę, tačiau į mūsų žodžius kubiečiai sureagavo tarsi į didžiausią pokštą“, – juokėsi klaipėdietė.

Nors politika nėra mėgstamiausia šiltos salos gyventojų pokalbių tema, galima numanyti, kad piliečiai pasvarsto, kokioje Kuboje jiems būtų geriau gyventi. „Vienas žmogus tarsi juokaudamas pasiteiravo, kaip mums klostosi, ir truputį teatrališkai stebėjosi, kad nepasiilgstame komunizmo laikų. Visgi po minutėlės surimtėjo ir puse lūpų prisipažino manantis, kad dabartinis režimas Kuboje nesitęs amžinai“, – prisiminė epizodą Agnė.