Kaip ir pridera tikrai barbei, gražus yra ir Skaistės gyvenimas. Erdvūs stilingi namai, mėgstamas darbas, populiarumas ir – svarbiausia – tobula, kaip sako pati fotografė, jos šeima. Geriausias šių žodžių patvirtinimas – šeimos portretais nukabinėtos namų sienos. Iš fotografijų šypsodamiesi žvelgia trejais metais vyresnis vyras Ernestas, sūnus Dangis, dukrelė Karolina ir, be abejo, pati Skaistė, save vadinanti šeimos siela.

Tik priešingai, nei jos mėgstama lėlė, kuri su draugu Kenu dar tik planuoja rožines vestuves, Skaistė nuotakos suknele puošėsi jau ne kartą. Prieš penkerius metus antrąkart ištekėjusi žinoma vestuvių fotografė paskutinį kartą šį apdarą matavosi rugpjūtį, kai, minėdami penktąsias vestuvių metines, su vyru ant Baltijos jūros kranto priėmė kapeliono palaiminimą.

Kolekcija glumina ir džiugina

– Bohemiškai atrodančia menininke jūsų tikrai nepavadinsi – kur kas labiau esate panaši į jūsų taip mėgstamas išpuoselėtas barbes...

– Žinau. Kartą per vieną fotografų suvažiavimą mane užsipuolė dėl esą per aukštų įkainių. Tąkart atsakiau, kad visų pirma esu moteris, todėl eiti dirbti galiu tik tada, kai gerai atrodau ir pati sau patinku, o tai, kaip žinia, reikalauja investicijų. Jeigu aš savimi nesirūpinsiu, ar mane pastebės, ar šalia manęs norės būti? Ne. Estetika – labai svarbus dalykas bet kurioje profesijoje. Man visada patiko puoštis. O kartais savo apdarus ir aksesuarus panaudoju ir fotosesijų metu. Vienai pozavusiai moteriai net savo apatinius teko atiduoti, nes jos objektyve visiškai nesižiūrėjo...

– Kadangi apie savo aistrą barbėms prabilote atvirai, tiesmukas bus ir klausimas: ar nekliūva tai, kad ši lėlė dažnai tapatinama su nelabai protinga moterimi?

– Turėti daug lėlių buvo mano vaikystės svajonė. Ją įgyvendinau tik užaugusi ir tapusi didele mergaite. Ką ten mergaite – visa dvidešimt penkerių metų moterimi. Šiuo metu mano kolekcijoje – per penkiasdešimt barbių. Kelios jų turi sertifikatus, yra vienetinės, kitos – kolekcinės. Perku tik tas, kurios man gražios. O stereotipai manęs nedomina. Tegul galvoja, ką nori. Kad matytumėte, kaip džiaugiausi, kai per trisdešimtmetį gavau barbę-fotografę. Tik pažiūrėkite, kokia ji graži – kaip mažas žmogutis, kurį galima šukuoti, perrengti...

– Nejaugi visi aplinkiniai ramiai reaguoja į šią kolekciją?

– Draugės nesupranta – mano, kad pervargau. Užtat sūnaus draugai, pamatę šią kolekciją, vėliau susižavėję pasakoja tėvams, kad Dangio mama tooookią lėlių kolekciją turi! Man patinka lėlės. Tai juk taip moteriška... Jeigu mano vyras turėtų tiek pinigų, kad galėtų kolekcionuoti automobilius, jis taip ir darytų. Todėl mano pomėgis jam neatrodo nenormalus. Susižavėjimo šūksnių tenka išgirsti ir iš neseniai atidarytos mano parduotuvės klienčių – atėjusios matuotis vienetinių drabužių, jos vitrinose netikėtai išvysta ir šias lėles. Yra buvę, kad nusiperka ir vakarinę suknią, ir kolekcinę lėlę su sertifikatu. Taigi, mano pomėgis jau užkrečia ir kitus.

– Jūsų namuose daug ne tik barbių, bet ir fotoalbumų. Tai – šeimos kronikos?

– Taip, nuotraukų išties turime daugybę. Esu iš tų, kurie nepripažįsta nuotraukų kompiuteryje. Kol fotografija nėra atspausdinta ant popieriaus, ji man neegzistuoja. Gal esu senamadiška...

– Atskirą dėžę turite ir savo vestuvių nuotraukoms. Ar esate patenkinta, kaip fotografas įamžino jūsų pačios šventę?

– Norėčiau, kad šios nuotraukos būtų kitokios. Žinau, kokios buvo antrosios vestuvės, todėl galiu drąsiai sakyti – nėra užfiksuota nė pusės. Jeigu mūsų vestuvės vyktų dabar, viskas būtų kitaip...

Į fotografiją įtraukė ir vyrą

– Jūsų vyras – toks pat aistringas fotografijos gerbėjas?

– Kai susipažinome, Ernestas fotografijai buvo visiškai abejingas. Kartą, kai dar tik pradėjome susitikinėti, pakviečiau jį papozuoti fotosesijai. Kaip ir visus klientus, užrašiau į eilę. Atėjus sesijos dienai paėmiau fotoaparatą ir pradėjau paveiksluoti. Ne, tai nebuvo aktai, nes jis pas mane didžiulis konservatorius. Tiesiog kalbėjomės, juokavome, o aš vis pyškinau. Kai padariau nuotraukas ir jam parodžiau, būsimas vyras neteko žado. Pasakė: "Oho, koks gražus!" Draugai tada juokavo, kad iš Ernesto pleibojų padariau.

– Akivaizdu, kad nuo tada vyras fotografiją labai pamėgo, nes visos Jūsų namų sienos nukabinėtos šeimos fotografijomis.

– Matyt, priprato. Nuo objektyvo jau nebėga. Vis dažniau pats fotoaparatą paima į rankas. Kai nuperkame naują aparatūrą, kviečiu išbandyti, prie ko finansiškai prisidėjo. Ir mane neretai fotografuoja. Kai susipažinome, beveik neturėjau savo nuotraukų. Dabar jų – pilni albumai. Tai ir vyro nuopelnas. Pozuoti kitam fotografui man kiek nejauku, o prieš savo vyrą lengviau atsipalaiduoti, pabūti erotiška.

– Kai susipažinote su dabartiniu vyru, dar buvote ištekėjusi. Jis tapo skyrybų priežastimi?

– Tikrai ne. Priežastis buvo banali – charakterių nesuderinamumas. Gyveni vieną kartą ir visada norisi, kad būtų dar geriau.

– Su buvusiu vyru bendraujate?

– Taip, juk turime sūnų. Tačiau man atrodo, kad pirmosios santuokos visai nebuvo. Dabar esu labai laiminga. Pirmą kartą tekėjau vos dvidešimt vienerių – norėjosi savarankiškumo, laisvės, gyvenimo pamokų... Visa tai gavau, bet nė sekundės dėl tos patirties nesigailiu.

– Nejaugi ta patirtis buvo tokia sudėtinga?

– Šešioliktojo gimtadienio proga tėtis palinkėjo, kad mano gyvenimas nebūtų lengvas. Tada neįvertinau jo žodžių. Tik dabar suprantu, kad linkėjo įdomaus, išbandymų pilno gyvenimo kelio. Tokį ir turiu. Sulaukusi trisdešimties tos patirties įgijau gal net per daug. Tėtis ir mama kartoja, kad būti mano tėvais – labai sunkus darbas, nes niekaip nenustygstu vietoje.

– Tačiau jie juk jumis didžiuojasi?

– Ilgą laiką maniau, kad ne, bet pernai, kai išleidau savo fotografijų albumą "Vestuvės", supratau, kad požiūris pasikeitė. Tėvukas reikšmingai paplekšnojo per petį, o mamai net ašara ištryško. Tai buvo diena, kai iš spaustuvės gavau pirmąjį knygos egzempliorių – šviežią, kvepiantį klijais...

– Pastaruoju metu jūsų gyvenimas vis dėlto darosi ramesnis. Bręstate?

– Nebesu tokia dinamiška, kokia buvau. Dabar, prieš priimdama sprendimą, pasisodinu šalia vyrą ir mąstome kartu. Tiesa, abu sutinkame dėl vieno – ilsėsimės, kai pasensime, o dabar reikia kiek įmanoma daugiau nuveikti dėl savo ir vaikų ateities. Nors taip, kaip anksčiau, jau nebeskubu. Pavyzdžiui, pirmadienius jau kurį laiką palieku tik sau ir jokių užsakymų fotografuoti nepriimu.

Tačiau vietoje vis tiek sunkiai nusėdžiu – prie visų mano darbų prieš kelis mėnesius prisidėjo ir ilgai brandinta drabužių parduotuvė...

Pakelti sijoną – ne problema

– Nors ir esate išbandžiusi net keletą veiklos sričių, šiuo metu esate labiausiai žinoma kaip vestuves fotografuojanti menininkė. Kodėl būtent vestuvės?

– Pirmoji mano klientė buvo bendramokslė – žinodama, kad domiuosi fotografija, tiesiog pasiteiravo, ar nenorėčiau padirbėti. Sutikau. Klientė liko patenkinta. Tada reklama pasipylė iš lūpų į lūpas. Tuo metu apie pinigus negalvojau. Net neatsimenu, kokį pirmąkart gavau atlygį.

– Tačiau dabar tai – jūsų pragyvenimo šaltinis, todėl privalote galvoti ir apie pajamas. Ar nejaučiate pavojaus tapti tiesiog pinigus "kalančia" amatininke?

– Nors ir sklando tokie gandai, toli gražu nesu brangiausiai apmokama fotografė. Prašau lygiai tiek, kiek savęs įdėjau į darbą. Vieniems brangu, kitiems – per pigu. Be to, į fotografavimą žiūriu meniškai. Net jei turiu vestuves kiekvieną savaitgalį, niekada nestatau jaunųjų prie to paties beržo ar ant to paties penktojo Palangos gintaro muziejaus laiptų laiptelio. Ant mano vizitinės kortelės parašyta "fotomenininkė", ir tai – ne melas, nes taip jaučiuosi.

– Kaip manote, ar tam, kad vestuvininkai dažniau prašo jūsų, o ne kitų fotografų paslaugų, įtakos turi tai, jog esate žavi moteris?

– Moteriškumo faktorius, savęs pateikimas, be abejo, veikia, tačiau ne tai svarbiausia. Manau, kad žmonėms imponuoja tai, kad iš nieko nedarau problemos. Būna, kad pasako, jog turiu lygiai pusvalandį padaryti iš jaunųjų meną. Argi galiu priešintis? Pasakė – darau. Nieko nesureikšminu. Gal dėl to, kad esu moteris, nebijau pakelti nuotakai sijono. Vyras fotografas to padaryti negali, nes gaus antausį nuo jaunojo.

Fotomenininkė nevengia pakvailioti prieš fotoobjektyvą – gali persikūnyti ir į naivią mergaičiukę, ir į fatališką gundytoją, tačiau pripažįsta, kad jai mielesnis ne pozuotojos, o fotografės vaidmuo.