Šią savaitę Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) vykusioje konferencijoje tėvams „Vaikai auga. Ar augame ir mes?” žinoma moteris skaitė pranešimą tema „Kol mes išmokstame, vaikai ir užauga”.

Dviejų atžalų – 13-mečio Manto ir 2,5 metų amžiaus Sofijos Marijos – mama neabejoja, jog ne tik mes mokome savo atžalas,  – turime ir patys daug ko iš jų išmokti.

„Maži vaikai dažnai primena, koks nepaprastas ir ypatingas gyvenimas yra čia ir dabar. Tuo tarpu mūsų, suaugusiųjų, rūpestis dažnai nukrypsta į darbą, buitinius reikalus, finansinius lūkesčius, ateities norus ir vizijas. Mūsų mažoji labai aiškiai pastebi supančią gamtą, į tai vis įtraukdama ir mus. Atėjusi prie gėlių darželio sako: „Mama, kas čia pražydo?”, „Mama, pažiūrėk koks čia vabalas?”, „Mama, o kodėl jis ropoja?”. Jai tai smalsu, nes mažoji gyvena čia ir dabar, o mes, įsikniaubę į savo telefonus, atsakome vos keliais žodžiais. Visgi, jei nuleistumėme akis žemyn ir įsitrauktumėme į savo atžalų pasaulį, pamatytume, kiek daug įdomaus laiko galime praleisti su savo vaikais”, – sako L. Imbrasienė.

Dabartinį Lietuvos edukologijos universitetą (LEU) baigusi moteris prisiminė, kaip dar praėjusį šeštadienį, išėjusi su dukra pasivaikščioti miške, tiesiog bėgte bėgo ir svajojo, kad mažylė greičiau užmigtų – po pasivaikščiojimo buvo suplanavus ruoštis konferencijai. Tuo tarpu Sofija Marija pamatė drugelį ir norėjo bėgti paskui jį, bet Laura to daryti neleido, nes jos jau laukė asmeniniai planai.

„Panašią pamoką prisimenu ir iš sūnaus auginimo. Tuomet dar turėjau žalingą įprotį – rūkiau. Būdavo taip sunku, kai jau suplanuodavau eiti parūkyti, o sūnus būtent tada reikalaudavo mano dėmesio. Supratau, kad turiu atsikratyti žalingų įpročių vien tam, kad tai nekeltų kokių nors nereikalingų neigiamų emocijų, nepykdytų manęs, kad, užuot ėjusi tenkinti nikotino poreikio, turiu skaityti sūnui knygą. Reikia suprasti, kad esame pavyzdys savo vaikams, tad, jei savo dabar jau paaugliui vaikui sakysiu, kad nerūkytų, bet pati elgčiausi kitaip, tai niekur nevestų”, – pasakoja L. Imbrasienė, ne tik pati atsisakiusi žalingo įpročio, bet tam paskatinusi ir savo vyrą.

Ši privataus darželio įkūrėja neabejoja, jog klystantys, bet ieškantys atsakymų, besidomintys, besistengiantys taisyti savo klaidas tėveliai ir mamytės yra ne tik visiškai normalūs, bet dar ir labai geri.