– Kas jums yra televizija?

– Televizija man – labai didelė gyvenimo dalis. Brangi, įdomi, nuolat besikeičianti, mane keičianti, iš manęs daug reikalaujanti ir mokanti mane. Televizijoje aš nuo 1986-ųjų, 34-erius metus. Baigusi Muzikos akademiją, nuėjau dirbti į Lietuvos televiziją. Pirmus metus dirbau diktore praktikante. Turėjau nuostabų mokytoją – šešurą, šviesaus atminimo Vytautą Kybartą. Jo švelniai, gražiai prižiūrėta po truputėlį įėjau į televizijos eterį. Dirbau diktore, o kai diktorių pareigybė buvo panaikinta, pradėjau dirbti "Sveikinimų koncerte" BTV televizijoje, nuo 2018-ųjų – TV1.

– Ar dėl to, kad buvote V.Kybarto marti, iš jūsų buvo daugiau reikalaujama?

– Gal ne, tačiau mano šešuras jautė begalinę atsakomybę už tai, kaip aš dirbu eteryje. Jis matė, kad aš keičiuosi, tobulėju, ir džiaugėsi tuo. O aš stengiausi pajausti širdimi savo darbą, daryti jį be vidinio falšo, nes kai diktorius pasirodo ekrane, jo pagrindinis uždavinys, kaip mane mokė mano šešuras ir ko aš visada siekiau ir siekiu, – nemeluoti sau, būti tikra. Turi perduoti tam tikrą nuotaiką, suvokti, ką sakai, todėl, kad žodis, pasakytas eteryje, yra svarbesnis, reikšmingesnis. Aš jaučiau atsakomybę ir malonumą ieškoti tinkamo žodžio, kalbėti tinkama nuotaika, tinkama intonacija ir kad tai būtų mano, nesumeluota, nesuvaidinta. Nes juk labai lengva tiesiog šypsotis ir tapti saldžia braškyte. Aš to labai vengiau, ypač pradėjusi dirbti sveikinimuose.

Televizija man – labai didelė gyvenimo dalis. Brangi, įdomi, nuolat besikeičianti, mane keičianti, iš manęs daug reikalaujanti ir mokanti mane.

– O kaip įsivaizdavote savo darbą "Sveikinimų koncerte"?

– Siekiau ir siekiu, kad tai nebūtų saldus pataikavimas žmonėms, noriu padėti jiems atverti širdį. Žmonės ir šeimose nemoka nuoširdžiai išsakyti savo jausmų – ekrane aš jiems padedu tai padaryti. Karantino laikotarpiu buvo ypač daug sveikinimų. Tie, kurie užsienyje, nori siųsti sveikinimus tiems, kurie čia, Lietuvoje. Jie tikėjosi atvažiuoti – juk ir Velykos buvo, ir Motinos diena, ir Tėvo diena artėja. Negalėjo sugrįžti, tuomet eterio bangomis sveikino. Jaučiau, kad Lietuvoje labai daug šeimų, kurios myli ir brangina savo artimuosius. Tai nereiškia, kad kelia juos ant pjedestalo – tiesiog jie vieni kitiems tikrai brangūs, todėl daro viską, kad pasakytų, jog nepamiršo, myli.

Vyresnio amžiaus žmonėms – šventė kažką pasveiktini ar būti pasveikintam per televiziją. Ir gal jiems ne tiek svarbi daina – jie klauso tų žodžių, palinkėjimų kitoms močiutėms, sėdi ir verkia. Taip, tos močiutės sentimentalios, bet joms reikia tos šilumos, to dėmesio. Juk didžiąją gyvenimo dalį jos nugyveno laikotarpiu, kai žmogus buvo niekas. O iš tiesų jos yra šeimos centras, meilės užtaisas visiems – ir vaikams, ir vaikaičiams, ir kitiems artimiesiems.

Jaunimui to sveikinimų koncerto nereikia. Kai buvau trisdešimties, man irgi nereikėjo. Mane jau tada kvietė Lietuvos televizijoje vesti sveikinimų laidą ir aš mėginau tai daryti, bet supratau, kad ne, man netinka. Tačiau žmogus bręsta ir kitaip pradeda vertinti paprastus, tikrus dalykus. Ekrane skamba vaikų žodžiai mamai, kad labai ją myli ir žino, kaip nelengva jai buvo gyvenime. Ir tai nėra banalu, o tikra ir šilta. Kiekvienam norisi tikrų, nesumeluotų, jaukių dalykų. Toks ir mano tikslas – kad ekrane skambėtų ta tiesa: meilės, gerumo, nesumeluota, nuoširdi.

– Ar dirbti televizijoje – sunku? Ką pasakytumėte jaunimui, kuris trokšta patekti į televiziją?

– Darbas televizijoje nėra lengvas, kaip, beje, ir pardavėjos ar gydytojos, bet kiekvienas turi dirbti savo darbą. Tad, jeigu žmogus jaučiasi turįs potencialą, jam norisi išeiti į eterį, jaučia pasitikėjimą savo mintimis, savo žodžiu, jis turi ką pasakyti – tegul eina, bando, kalba. O jeigu nori tiesiog pasirodyti, štai koks aš gražus, protingas arba nuostabus, tai tave labai greitai gali nušvilpti, nes kamera turi nuostabią savybę – ji parodo žmogaus vidų, žmogaus dvasią. Žmonės protingi, žiūrėdami televizorių jie kiaurai mato ir žurnalistus, ir svečius: kaip jie kalba, ką jie sako arba jei bando apkaišyti rožytėmis ar įvynioti į vatą kai kuriose laidose. Viskas gerai, visko reikia. Televizija žiūrovams yra pramoga ir ne visada yra rodoma tiesa – kai ką būtina pagražinti. Va, mūsų sveikinimuose tai tikra tiesa.

– Jeigu dabar grįžtumėte į jaunystę, savo gyvenimo kelio nekeistumėte?

– Ne, tikrai ne. Dėkoju Dievui, kad mane atvedė į televiziją. Iš tiesų juk aš norėjau būti scenos žmogus, norėjau dainuoti. Man labai patiko Karmen vaidmuo, nes jis atitiko mano vidų, turėjau tam duomenis ir galvojau, kad dainuosiu scenoje. Savotiškai taip ir išėjo – esu scenoje. Ekranas yra scena, gal dar didesnė, nes tave mato daug daugiau žmonių nei spektaklyje, ir jei tu suklysi arba pati sau ir žiūrovams meluosi, ar kalbėsi maivydamasi, tavęs tiesiog nemėgs, tu dingsi iš to ekrano.

Mane į televiziją atvedė likimas. Nors V.Kybarto vakarus aš dar mokydamasi mokykloje lankydavau – Filharmonijoje jis skaitydavo eiles. Ir dar vaikystėje V.Kybartą matydavau per televiziją. Jis buvo mylimiausias mano diktorius. O vėliau likimas taip suvedžiojo kelius, kad atėjau ir į Kybartų šeimą, ir į ekraną.

– Užauginote dvi dukras, turite keturis vaikaičius. Ką jie reiškia jūsų gyvenime?

– Su dukromis esame draugės. Man svarbu, kad mes pasikalbame ir kaip moterys, ir kaip draugės, ir kaip šeimos nariai. Su vaikaičiais labai daug bendraujame. Tiesa, per karantiną – tik telefonu, ir to artimo bendravimo man labai trūko. Prisilietimo. Man norėjosi juos apkabinti, pabūti su jais. Nes kai jie bėga ištiesę rankutes pas mane į glėbį, aš juos stipriai apsikabinu, išbučiuoju. Jie bėga pas mane ir pajunta tą glėbį, tą meilę. Aš ypač stengiuosi, nes ne visada mama ir tėtis gali skirti tiek dėmesio vaikams. Jie pas mane ateina, susirango ant sofos, ir plepame, plepame apie viską – ir apie meilę, ir apie mišką, ir apie ką tik nori. Aš esu šeimos narys – brangus, svarbus, mylimas šeimos narys.

– Ekrane jus matome visada besišypsančią, pasitempusią. O kokia yra tikroji Laima Kybartienė?

– Kaip ir daugybė Lietuvos moterų – kartais liūdna, kartais nelaiminga, kartais pati sau negraži, kartais viskuo patenkinta, kartais pavargusi, kartais jaučiu euforiją, didelį džiaugsmą... Visą gyvenimą ieškojau džiaugsmo pajautimo. Kuo toliau, tuo to vis daugiau. Nežinau, kodėl taip yra, bet liūdesys dingsta, o to džiaugsmo – vis daugiau. Gal tiesiog su laiku išmoksti džiaugtis paprastais dalykais. Suvažiavo vaikai, pagaminai skaniai valgyti, įrašiau koncertą, skambina žmonės, dėkoja, rašo laiškus, – visa tai mane džiugina.

Turiu nuostabią kaimynę, mes rytais bėgiojame, tris keturis kartus per savaitę nubėgame po 8, 9, 10 km – man tai džiaugsmas. Paprasti dalykai teikia džiaugsmą.

Nesu politikos žmogus, aš labiau orientuota į dvasią, į ryšį su žmogumi, ir kai randasi geras ryšys su žmonėmis, man gera. Labai džiaugiuosi savo komanda, "Sveikinimų koncerte". Ir operatoriai, ir montuotojai, ir režisierė – puikūs žmonės, puiki komanda. Man lengva su jais dirbti, jie stengiasi, ir man tada – dar didesnis įkvėpimas. Aš džiaugiuosi, kad dirbu darbą, kuris man patinka, kuris man įdomus.

Tokia ir esu – ieškanti džiaugsmo, ramybės, gal prasmės. Tiesiog ateina laikas, kai nebėra lėkimo, tempas pristabdytas – kaip tas virusas dabar pristabdė visą pasaulį nuo to beprotiško lėkimo. Kiek mes lėkėme visi, kiek mums visko reikėjo. O per tuos porą mėnesių paaiškėjo, kad ir į parduotuvę nereikia taip dažnai eiti, ir tų drabužių, ir daiktų tiek daug nereikia. Kažkaip išsigrynino tikrosios vertybės – ryšys su artimaisiais yra kur kas svarbiau nei nauja batelių pora ar nauja palaidinė. Tad ir gyvenime ateina laikas, kai pristabdai save šiek tiek ir randi daug kitokių įdomybių.

Mano mama vieną kartą pasakė: kuo man dabar čia džiaugtis, man jau 89-eri. Sakau, mama, tu turi kuo džiaugtis: turi vaikus, vaikaičių, provaikaičių, turi žmonių, kurie tave myli, kuriems tu svarbi. Ir mano mama susimąstė – juk tikrai. Kartais nepagalvoji, kad džiaugtis reikia tuo, ką turi.

– Patarkite, kaip išlaikyti jaunystę veide ir širdyje?

– Reikia gerbti save ir branginti savo gyvenimą. Dėkoti Dievui kiekvieną sekundę už tai, kad esi čia. Aš kažkada galvojau – kodėl žmogus yra šiame gyvenime? Kodėl aš atėjau į šitą žemę ir koks mano uždavinys? Būti gražiai, uždirbti daug pinigų? Ne. Tu esi tam, kad kiti, kuriuos tu myli, būtų laimingesni. Kai pradedi suvokti, kad meilė kitiems prasideda nuo pačios savęs, kai pradedi save mylėti, išmoksti ir iš savęs pareikalauti. O savo pavyzdžiu ir kitiems gali padėti mokytis mylėti save ir gerbti.

Ar pastebėjote tokį dalyką: kai bendraujame su išmintingu, save gerbiančiu, ramiu žmogumi, nori nenori perimame iš jo pagarbą sau, patys nusiraminame. Čia ir yra ta paslaptis – tiesiog gerbk save taip, kaip norėtum, kad kiti tave gerbtų. Turėtų būti – gerbk kitus, tačiau ta pagarba kitam prasideda nuo pagarbos sau. O pagarba sau – tai sugebėjimas neplakant savęs ir nesižeminant iš savęs pareikalauti. Arba ieškoti savyje tokio potencialo, kad padarytum viską, ką sugebi, ką moki, ką gali, ir ne tam, kad uždirbtum daug pinigų, o tam, kad galėtum save realizuoti. Dėl kitų, kurie yra šalia tavęs, kad jie būtų tobulesni, laimingesni, ramesni, geresni. Taip po trupučiuką tas gerumas ir skleidžiasi. O kai tau gera – norisi šypsotis.