Yra žmonių, kurie taip suaugę su savo gyvenamąja vietove, kad tampa lyg ir jos ženklu, simboliu. Toks buvo ir G.Bagdonavičius, anuo metu beveik visų šiauliečių pažįstamas, visų žinomas, visur sutinkamas. Tai pats šiaulietiškiausias dailininkas.
Menotyrininkas
Nuo vitrinų iki šventųjų
Daug dirbantis ir talentingas G.Bagdonavičius įsitvirtino tarp pirmųjų lietuvių dailininkų, dėjusių pamatus jaunai nacionalinei dailei, tokioms jos šakoms kaip scenografija, ekslibrisas, pramoninė grafika, taikomoji dailė.
Apie jo užmojus vaizdingai kalba jo paties sukurtas reklaminis atvirukas, išleistas apie 1930 m. Štai kaip jis prisistatė: „Piešiniai komercijos tikslams: fabriko ženklai, prekybos, pramonės ir draugijų emblemos (simboliai, alegorijos), antgalvės, šriftai ir jų kompozicija sąskaitų, laiškų blankams ir konvertarns. Fabrikų ir dirbtuvių vaizdai – paveikslai. Reklaminiai plakatai, afišos. Prekių pavyzdžių paveikslai ir braižiniai. Etiketės ir dėžučių projektai, obalsiai. Dailusis raštas. Ex libris. Monogramos inicialas. Gaidoms ir knygoms viršeliai.
Iliustracijos, vinjetės-užsklandos. Balių programos, meniu, pasveikinimų lapai, adresai, iškilmių aklai, diplomai, atestatai ir kiti, panašių dokumentų meninė išvaizda. Skelbimai. Transparantai – permatomos iškabos. Didelis pasirinkimas paveikslų dovanoms. Vaizdai iš gamtos (tikrenybės) alyviniais, akvareliniais (vandeniniais), temperos dažais, pastele, anglim, paišeliu ir kita technika atlikti. Kopijos ir senų paveikslų atnaujinimas. Šventųjų paveikslai. Užrašai vėliavoms. Tautiško stiliaus papuošimai-ornamen tai. Stilingi projektai rankų darbams (siuvinėjimui). Padidinimas ir sumažinimas, spalvų suderinimas. Spalvavimas ant medžiagos. Teatro, plastinių judesių, sporto ir maskaradų (kaukių balių) kostiumai. Balių, vaidybos-scenos dekoracija. Butų pagražinimai ir patarimai. Trafaretai-šablonai. Paišybos pamokos – teorija ir praktika."
Šis šiek tiek sutrumpintas tekstas ant antros atviruko pusės buvo atspausdintas jidiš kalba. Įdomu ir svarbu tai, kad visose išvardytose srityse ir žanruose G.Bagdonavičius daugiau ar mažiau sėkmingai dirbo. Dar pridėsime baldų, antkapinių ir visuomeninių paminklų projektavimų, meninį ir buitinį informacinį fotografavimą, floristikos darbus – ar tik negalėtume jo laikyti ir vienu iš dizaino pradininkų Lietuvoje?
Įnešė naujovių teatre
Pirmasis G.Bagdonavičiaus scenografijos darbas – 1923 m. bendros su Vytautu Bičiūnu dekoracijos Vydūno draminei pasakai „Žvaigždžių takai„ Kauno tautos teatre. „Visa ketvirtojo dešimtmečio G.Bagdonavičiaus kūryba harmoningai įauga į tuometį kultūrinį Lietuvos gyvenimą. Ji gali būti gretinama su V.Dubeneckio, P.Kalpoko scenovaizdžiais. Kaip prisipažįsta pats dailininkas, jis nebuvo abejingas kritikai, tačiau jautriai sekė ir eilinio žiūrovo nuomonę, ja remdamasis, formavo savo kūrybos kryptį. Tai kartais ir pastūmėdavo į detalizavimą, perdėtą puošnumą“, – rašo dailėtyrininkas Jonas Sidaravičius.
Kūrybinis G.Bagdonavičiaus braižas ir principai susiformavo veikiami įvairių stilių, ypač ryškios XX a. pr. meno tendencijos – secesija, modernas, rusų „meno pasaulio" grupuotės stilistika. Ir kartu jis yra savitas, originalus, nepakartojamas.
Dailininkas parodė nemažai išradingumo – taikė įvairias tapybos ir grafikos technikas, originaliais būdais jas derino. Scenografijos darbus kūrė remdamasis išsamiomis epochos studijomis, jausdamas laiko dvasią, kruopščiai apdorodamas detalę, daug dėmesio skirdamas butaforijai. Jis vienas iš pirmųjų Lietuvos teatre pradėjo taikyti šviesos efektus.
Neužsidarė vien dailės pasaulyje
Išaugęs ir suformuotas lenkų, rusų ir lietuvių kultūrų, be to, nuo vaikystės mokantis dar ir vokiečių ir prancūzų kalbas, G.Bagdonavičius pasižymėjo plačiu akiračiu ir įvairiapusiais inleresais. Jis artimai bendravo su Mstislavu Dobužinskiu, kartu vyko į Kurtuvėnus, piešė senąjį svirną, Žagarėje – vėjinį malūną.
Artima pažintis su Antanu Žmuidzinavičiumi, Justinu Vienožinskiu, meno istorikais Pauliumi Galaune, Kazimieru Jasėnu neabejotinai prisidėjo prie estetinių pažiūrų formavimosi ir kryptingumo. Jį domino ne tik visos dailės šakos, bet ir teatras, muzika, ypač lengvieji jos žanrai, taip pat literatūra, istorija.
Dailininkas pats gyvai dalyvavo kultūros procese, beveik nebūdavo koncerto, spektaklio, vakaro, parodos atidarymo ar aptarimo, kuriuose jis nepasirodydavo, nemažai ir kalbėdavo, netgi replikuodavo.
Pavydėtinas jo asmenybės bruožas buvo negęstantis entuziazmas įvairioms kultūros apraiškoms, mokėjimas džiaugtis kolegų kūrybine sėkme.
Grafinio dizaino meistras
G.Bagdonavičius sukūrė daugiau kaip 100 ekslibrisų. Prie kiekvieno iš jų dirbo ilgai, darė daugybę variantų, ieškojo kuo išraiškingesnės detalės, suprantamo simbolio knygos savininko profesijai, interesams atskleisti. Jo ekslibrisas – tai lyg kokia apybraiža, kurią skaitydamas gauni daug ir įdomios informacijos.
Tie mažosios grafikos kūriniai yra kompaktiški, gerai ir išradingai sukomponuoti. G. Bagdonavičius tarptautinėje ekslibrisų parodoje Los Andžele 1931 m. už sau sukurtą ekslibrisą buvo apdovanotas garbės raštu. „Dažnai jo ekslibrisuose matome lietuvių liaudies meno motyvų: kryžių ir koplytstulpių", – pabrėžia menotyrininkė Ingrida Korsakaitė.
G.Bagdonavičius, plačiai naudodamas liaudies meno motyvus, sukūrė daug iliustracijų knygoms, žurnalams, laikraščiams.
Į tipografinės produkcijos meną dailininkas žiūrėjo kompleksiškai: tai užsklandos, atsklandos, didžiosios tekslo raidės, viršelis, leidimo maketas. Taip jis kūrė žurnalams „Gairės„, „Kultūra“, „Žiburėlis„, laikraščiams „Įdomus mūsų momentas“, „Šiaulietis„ ir kt. Tokio jo darbo rezultatai ypač akivaizdūs „Kultūros“ bendrovės knygose.
Pažymėtinas tritomis kunigo Kazimiero Jasėno leidinys „Visuotinė meno istorija". Tuo pat metu dailininkas sukūrė nemažai pramonės gaminių reklaminių plakatų, etikečių ir pakuočių, pagal jo prajeklus išleista proginių atvirukų. Dabar tokia meninė veikla vertinama kaip grafinis dizainas. Net paprastas dailininko laiškas, užrašų lapeliai, pastabos ant eskizų šiandien tampa šrifto, rankraščio-dailyraščio meno pavyzdžiais, daug pasakančiais apie autoriaus pasaulėjautą.
Įamžino senąją Lietuvą
Itin reikšmingi G.Bagdonavičiaus urbanistiniai peizažai – 1920–1940 m. Lietuvos miestų ir miestelių vaizdai, etnografiniai motyvai. Jo dėmesį traukė architektūros paminklai, gatvių panoramos, įdomesni jų fragmentai ir motyvai. Piešiniuose – ištisa urbanistinė Šiaulių miesto raida. Daugelyje jų užfiksuoti, atrodytų, nereikšmingi nameliai, kiemai, lūšnos šiandien yra neįkainojami praeities liudytojai.
Dalyvaudamas „Aušros" muziejaus rengiamose ekspedicijose dailininkas sukūrė daug etnografinio pobūdžio piešinių. Jis nemažai keliavo po Lietuvą. 1921–1940 m. pieštuku, akvarele, taip pat fotoaparatu fiksavo daugybę miestelių, jų architektūros paminklų, šiaip įdomesnių ir net kasdieniškų, niekuo nepasižyminčių motyvų. Tokių būdu jo kūrybiniame bagaže atsirado Radviliškio, Joniškio, Pasvalio, Lygumų, Skaistgirio, Utenos, Ukmergės ir kt. vietovių vaizdų.
Jis sudarinėjo ir savas kolekcijas, ypač įdomios tokių dirbinių, į kuriuos kiti lyg ir neatkreipdavo dėmesio. Pvz., Palangos meduolių rinkinys, sudėtas į specialiai sukonstruotą dėžulę, kurioje meduoliai tarsi suakmenėjo ir išlaikė savo formą. Tai savotiška plastinė liaudies kūryba, viena iš ankstyviausių skulptūros apraiškų, slepianti ir mitologines prasmes.
Ryškūs valstybės užsakymai
1929 m. G.Bagdonavičius suprojektavo paminklą Vytauto Didžiojo jubiliejui Lygumuose. Įdomu, kad stambokas, grynai architektūrinių formų statinys išliko per visus sovietinius melus — tai retas atvejis, kai taip nuosekliai buvo naikinami ankstesnės nepriklausomybės ženklai. Šiuo metu paminklas restauruotas.
G.Bagdonavičius sėkmingai dalyvavo konkurse, skirtame sukurti baldus Kauno karo muziejui ir Karininkų ramovei. Laimėjęs pirmąją premiją, dailininkas šiais kūriniais itin didžiavosi. Baldai buvo pagaminti, dalis jų išliko.
Tai ne tik charakteringi XX a. trečiojo dešimtmečio stiliaus baldai, atspindintys moderno ir konstruktyvizmo tendencijas, bet labai šiuolaikiški ir naujųjų laikų požiūriu.
Fotografijos meno pavyzdžiai
Fotoaparatas G.Bagdonavičių lydėjo visą gyvenimą. Šį darbą pradėjo paprasčiausiu aparatu, net pats sukonstravo kamerą, kad galėtų fotografuoti spektaklius. Nuotraukos liudija ne tik pastabią dailininko akį, bet ir pastangas surasti kuo geresnę vaizdo išraišką.
Daugiausia buvo fotografuojami medžiai ir architektūra, parenkami įdomūs motyvai. Dailininko dėmesį traukė sniego pusnys, neišvaizdūs priemiesčių fragmentai, kartais fiksuojami atsitiktiniai praeiviai, transporto priemonės. Visa tai susiklosto į savitą tikrovės panoramą, kuri būdinga G.Bagdonavičiaus pasaulėjautai.
Baldų dizaino istoriją
Pirmieji du kūrybos dešimtmečiai (1920–1940 m.) dailininkui buvo itin reikšmingi: būtent tuo laiku susiformavo jo stilius, buvo sukurta daug svarių kūrinių. Vėlesniais metais vis daugiau laiko užimdavo pedagoginis darbas, kūrybai likdavo tik laisvalaikis. 1970–1980 m. dailininkas tartum išgyveno antrąją jaunystę – daugelyje parodų pasirodydavo su naujais darbais, kuriuose dažnai panaudodavo gausią etiudų ir eskizinę ankstesniųjų metų medžiagą.
Būtina paminėti dar vieną G.Bagdonavičiaus veiklos sritį – literatūrinius darbus. Jis yra parašęs parodų recenzijų, atsiliepdavo j kai kurias dailės gyvenimo aktualijas. 1938 m. keliuose „Amatininko„ žurnalo numeriuose buvo pradėtas spausdinti stambus jo darbas „Baldai, stiliai, amžiai“, gausiai iliustruotas piešiniais. Veikalas buvo sumanytas kaip „Visuotinė baldų istorija", kuri turėjo būti išleista atskira knyga, tačiau per karą rankraštis dingo.
Reikšmingas straipsnis karo metais buvo paskelbtas „Varpų„ almanache, daugelis šio straipsnio teiginių tebėra aktualūs ir šiandien. Straipsniui pasirinkęs vokiečių dailininko ir architekto Karlo Friedricho Schinkelio sentenciją „Abejingumas menui artimas barbarizmui“, jis rašo: „Surasti aukso vidurį tarp darbuotės grynam menui, parodoms, konkursams iš vienos pusės ir patarnavimams visuomenės reikalams – gyvenimo pilkai kasdienybei iš kitos pusės, kad susidarytų maksimumas palankumo menininko gyvenime, yra kol kas pas mus neišspręsta problema (...) dailininkai (ir šiaip menininkai), neturėdami ekonominės laisvės, pilnai negali susidaryti ir ant jos besiremiančios aukštos meno kultūros."
Charakterizuodamas atskirų dailininkų kūrybą, jis bene pirmasis taikliai sugretina Leono Katino ir Oskaro Kokoškos ekspresyvumą.
Plaukė prieš srovę
Nepriklausomos Lietuvos laikais G.Bagdonavičius buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, pokario melais — Garbės ženklo ordinu ir medaliu „Už darbo šaunumą". Visos paslaugos suteikti jam nusipelniusio meno veikėjo garbės vardą net 80-mečio proga buvo bevaisės. Nepasisekė išrūpinti ir personalinės pensijos. Matyt, kai kurioms instancijoms jis buvo neparankus, neatitiko stereotipinio, niveliuoto ir paklusnaus žmogaus schemos, buvo laikomas keistuoliu, ne šios žemės ir ne tų – sovietinių – laikų žmogumi.
O kaip kitaip – argi „normalus" žmogus būtų per kai kuriuos iškilmingus paradų atidarymus, taip jų ir Vilniuje, šalia sovietinių ženklų prisisegęs ir Gedimino ordiną? G.Bagdonavičius buvo toks, neatribojęs praeities nuo dabarties, įsitikinęs, kad žmogaus gyvenimas per trumpas kapoti jį į visuomeninių formacijų arba tiesiog valdžių tarpsnius.
Naujausi komentarai